Moldova – viena vargingiausių Europos šalių. Žinynai tvirtina, kad šiandien pagal šį rodiklį ją lenkia tik karo apimta Ukraina. Jos teritorija dukart mažesnė negu Lietuvos – beveik 34 tūkst. kv. km, gyventojų turi apie 2,4 mln. Pagal BVP (18,4 mlrd. dol.) pasaulyje ji užima 130 vietą, o vienam gyventojų jo tenka 7500 dol. (92 vieta). Palyginimui: Lietuvoje vienam gyventojui tenka daugiau kaip 31 tūkst. dol. BVP (40 vieta).
Keturis šimtmečius iki 1812 m. buvusi otomanų (osmanų) imperijos dalimi ji beveik visą laiką priklausė carinei Rusijai ir vadinosi Besarabija. Viduramžiais ji buvo patekusi ir į ATR priklausomybę. Metus prieš tai, kai 1991 m. rugpjūčio 27 d. Moldova paskelbė nepriklausomybę, sovietai atplėšė kairįjį Dniestro regioną – separatinę Padniestrę (Transnistriją), kuri pasiskelbė socialistine respublika. Ją yra pripažinusi tik Rusija. Šis įšaldytas konfliktas tapo agresyvios Rusijos vizitine kortele.
Už ką moldavams esame dėkingi?
Rašant apie Moldovą, nedera pamiršti vieno įdomaus, su Lietuva susijusio fakto.
1990 m. gegužės 31 d. tuometinės Moldavijos SSR Aukščiausioji Taryba (Moldova respublika pavadinta tik po metų – gegužės 23-ąją) specialiu aktu pirmoji pripažino atkurtos Lietuvos nepriklausomybę, nors rezoliucija patvirtinta tik po trečio balsavimo. Tiesa, jau kitą dieną SSRS Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, kad toks Kišiniovo sprendimas yra niekinis. Per šio akto ir diplomatinių santykių užmezgimo jubiliejų buvęs Moldovos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas ir pirmasis Moldovos prezidentas Mircea Ionas Sneguras pabrėžė, kad „Moldova pagrįstai didžiuojasi šiuo drąsiu ir toliaregišku žingsniu, atspindinčiu Moldovos žmonių istorinę kovą bei meilę laisvės idealams“. Gi po dvejų metų liepos 8 d. tarp šalių buvo užmegzti diplomatiniai santykiai.
Beje, kaip ir daugelis pokomunistinių šalių lyderių, agronomo išsilavinimą turėjęs M. Sneguras išėjo bolševikinę mokyklą. Deja, pernai rugsėjį miręs, 83-jų sulaukęs partinis veikėjas, nuo 1985 m. buvo Moldavijos SSR komunistų partijos sekretorius, bet jis, kaip, pavyzdžiui, ir A. M. Brazauskas, sugebėjo lanksčiai prisitaikyti prie Liaudies fronto įsiūbuotos nepriklausomybės bangos ir jau 1990 m. balandį buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, gi birželį pasitraukė iš SSKP (Lietuvos partiniai bosai tuomet dar laviravo, pervadindami LKP kitais vardais).
Šis drąsus Moldovos žingsnis (tik po devynių mėnesių, 1991 m. vasario 11 d., oficialiai pirmoji Lietuvos nepriklausomybę pripažino Islandija) negali būti pamirštas.
Kas sukėlė Maskvos isteriją?
O dabar – apie aktualijas. Referendumas ir prezidento rinkimai šioje nedidelėje valstybėje nebūtų tokie svarbūs, jei ir į ją nesitiestų Rusijos nagai. Ilgą laiką Kišiniovas žengė ant jautrios ribos: ar pavyks gauti daugumos moldavų pritarimą integracijai į ES (apie įsijungimą į NATO čia dar net nekalbama) ir ar pratęs prezidentės įgaliojimus šios krypties šalininkė Maia Sandu. Įtampa liko iki paskutinių skaičiuojamų balsų, bet jie buvo gaunami iš užsienio. Tad galutinis referendumo rezultatas nuvylė opoziciją ir, žinoma, Maskvą: paskutiniais duomenimis lygiai 1 proc. laimėjo eurointegracijos šalininkai, M. Sandu savo persvarą nuo buvusio generalinio prokuroro socialisto Alexandro Stoianoglo padidino dar keliomis šimtosiomis procento – iki 16,47 proc.
Žinoma, Maskvoje kilo isterija. Teigiama, kad ji investavo į rinkėjų papirkinėjimus kelis milijonus eurų ir stengėsi į opozicijos pusę palenkti apie 300 tūkst. jų, bet galų gale ta trapi persvara, dėl kurios tūžta Putino režimas, išsaugota. Rusų propagandistai paskubėjo cituoti net „The New York Times“, kuris skelbė ankstesnius rezultatus, tačiau po kelių valandų Putinui teko skaudžiai nusivilti…
Referendumas neturi privalomosios, o tik rekomendacinę reikšmę, bet dabar, jeigu antrajame ture lapkričio 3 d. laimės M. Sandu, ir ji vėl formuos savo vyriausybę, stojimo į ES procesas gali paspartėti. Aišku, jis bus nelengvas, kaip ir visas moldavų gyvenimas, kai šalia iš Padniestrės rusiškojo anklavo pilasi visokių Kremliaus agentų lavina, o opoziciją šelpia Maskvoje įsikūręs socialistų partijos vadeiva Igoris Dodonas.
Moldova balansuoja ant plonos ribos. Ne viskas bus aišku ir po antrojo rinkimų turo. Tai, kad Lietuva remia jos siekius, patvirtintus referendume, ir yra dėkinga už 34-rių metų senumo kilnų poelgį, tėra daugiau moralinis palaikymas. Rumunų tautos broliams reikia realios politinės ir ekonominės pagalbos.
Kaip ir Sakartvelui, kuris dabar maištauja prieš prorusišką vyriausybės orientaciją ir kurio žmonės spalio 26 d. rinks savo parlamentą.
Nepavydžiu Moldavams (kaip ir mums visiems). Jie turi rinktis tarp dviejų blogybių – arba totalitarinė Rusija, kur Moldova prarastų savo laisvę ir nepriklausomybę, arba totalitarinis iškreiptų vertybių Briuselis, kur Moldova taip pat prarastų savo laisvę bei neprikklausomybę ir būtų išprievartauta persiimti Briuselio homogender antivertybėmis. Rinktis tarp šių dviejų blogybių – tai tas pats kaip rinktis tarp dviejų pasaulinių nusikaltėlių – tarp hitlerio ir stalino.
Bet manau yra ir trečiasis kelias – tai nacionalinė valstybė, kuriuo eidama Moldova neprarastų savpo laisvės ir nepriklausomybės, bet sustiprintų.
Ukrainoje gyvena ukrainiečiai, Lenkijoje – lenkai, Lietuvoje – piliečiai.
Piliečių pasirinkimas – antilietuviškas parlamentas. Kad gyventume kaip niekad gerai. Gresiantis maištavimas prieš prorusiškos vyriausybės russkij mir orientaciją suvaldytas į krašto apsaugos ministeriją įdedant-išimant L. Kaščiūną. Į kasmetinius šimtus tūkstančių naujų imigrantų atsakysim papildomai pasiskolinamais milijardais NATO rytinio flango stiprinimui. Ir taip iki kol problemų nekeliantys svečiai pareikš: čiuožkit nafig iš čia. Bet kuris premjeras patvirtins, kad tik praskolintą Lietuvą ne taip gaila prarasti. Kažkuriame interviu muftijus užsiminė, kad Lietuvą pasiryžę ginti atvykę musulmonai. Tik nepasakė, ko jie už tai paprašys.