Praeidamas Vilniaus Gedimino prospektu pro Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGRTC) rūmų kampą, vis žvilgteliu į sieną, kur visai neseniai kabėjo atminimo lenta valstybės diplomatui ir patriotui Kaziui Škirpai.
Kaip žinome, ne kolektyviniu savivaldybės, o vienašališku jos klerkų, galbūt paties mero sprendimu, jos įmonės „Grinda“ pastangomis ji skubotai ir grubiai buvo nudaužta, ir dabar čia kabo vien šio valstybės žymūno portretas. Tąkart policija čia susirinkusius visuomenininkus šiurkščiai išstūmė, kelis garbaus amžiaus žmones, užlaužę rankas, suguldė ant grindinio veidu į miesto purvą, o tris iš jų sulaikė ir nubaudė. Nori nenori, šis pogromas priminė Lukašenkos režimą 2020 metais…
Siena taip ir liko ištepliota klijais (nors lentą galėjo paprasčiausiai atklijuoti), o šalia anksčiau išdaužytas akmuo nuo kažkokio bareljefo, matyt, taip pat nepatikusio miesto (o gal ne tik Vilniaus) valdžiai…
Tas naratyvas „Man nepatinka“ vyrauja sostinės mero sprendimuose net be jokio kolektyvinio Tarybos sprendimo, o vadovaujantis kažkada patvirtintomis taisyklėmis apie viešąją tvarką ir leidimų teikimą.
Mosuojama net 2022 m. gruodžio 13 d. Seimo priimtu įstatymu Nr. XIV-1679, kuris viešose erdvėse draudžia propaguoti totalitarinius režimus ir jų ideologijas… Kitaip sakant, K. Škirpa atstovavo nacių totalitariniam režimui? Būtų graudu, jei ne juokinga…
Jau trejus metus visuomenininkai iš Nacionalinio susivienijimo rašė raštus savivaldybei, bet jokio paaiškinimo taip ir nesulaukė, kaip ir atsakymo dėl atminimo lentos kabinimo. Dabar merijos atstovė suskumba tvirtinti, kad atsakymo nebuvo todėl, jog dar negavo LGRTC tyrimo išvadų dėl K. Škirpos veiklos, nors toks tyrimas buvo atliktas seniai – dar 2015 metais.
Kažin, ar bereikia dar kartą aiškinti, kas buvo Kazys Škirpa, kodėl jo darbai, organizuojant Lietuvių aktyvistų frontą (LAF) ir Birželio sukilimą, nustelbia popierinius reveransus naciams dėl žydų likimo Lietuvoje.
O ir tas priverstinis pataikavimas vokiečiams, pritariant LAF pareiškimui dėl pagalbos naciams kovoje su bolševikais, buvo ne šiaip sau: Lietuvos aktyvistai tikėjosi naujos okupacinės valdžios malonės skelbti Lietuvos nepriklausomybę jau tuoj pat, karui prasidėjus. Ne, nepavyko. Atsiėmę laikinąją sostinę Kauną lietuvių aktyvistai tik palengvino vokiečių įsitvirtinimą, bet patys netrukus buvo represuoti.
Pats K. Škirpa tris kartus sėdėjo vokiečių cypėje, o tą Birželio 23-ąją, paskirtas Laikinosios vyriausybės ministru pirmininku, vėl buvo izoliuotas namų areštu, spalio pradžioje ištremtas į pietinę Vokietiją, į Bavariją.
Po metų grįžęs į Berlyną jis nenutraukė pastangų memorandumu kreiptis į Reicho vadovybę, reikalaujant perleisti Lietuvos valdymą lietuviams. Bet vėl buvo suimtas ir 1944 m. birželio 14 d. gestapo vėl buvo sulaikytas bei išsiųstas į internuotųjų stovyklą Bad Godesberge. Tik atėjus sąjungininkams, jis buvo amerikiečių išvaduotas, atiduotas prancūzams, kurie jį išsiuntė į Paryžių…
Absurdiška ne tik K. Škirpą kaltinti dalyvavimu holokauste, bet ir pasirašant garsųjį Berlyne rezidavusio Lietuvių informacijų biuro 1941 m. kovo 19 d. pranešimą, skirtą tautiečiams Lietuvoje, kuriame akcentuojamas ne žydų žudymas, bet jų išvarymas iš šalies. Antai, 6-me punkte rašoma: „Jau dabar „painformuokite“ žydus, kad jų likimas aiškus, todėl kas gali, tegu jau šiandien nešdinasi iš Lietuvos, kad nebūtų bereikalingų aukų. Lemiamu momentu jų turtą perimkite į savo rankas, kad niekas veltui nežūtų“.
Vadinasi, LAF nariai „žydų problemą“ siūlė spręsti ne genocido, kaip reikalavo nacių ideologija, o išvarymo iš Lietuvos būdu. Ko gero, tai galima paaiškinti žydų gelbėjimu, o ne naikinimu, prie kurio prisidėti gestapas reikalavo iš K. Škirpos. Žinoma, LAF‘as negalėjo visiškai suvaldyti situacijos: naciai vis tik surado, kas prisidės prie žiauraus holokausto…
Tuo tarpu žydų bendruomenės vadovai ir kiti atstovai iki šiol neatlyžta menkindami Lietuvai atsidavusių asmenybių – politikų, diplomatų, partizanų, menininkų – nuopelnus savo valstybei ir aršiai deklaruodami jų gyvenimo, kūrybos, veiklos klaidas, spekuliuodami priešiškos propagandos pakištais faktais ir jų interpretacijomis. Labai panašiai prieškariu kalbėdavo stribai ir „enkavėdistai“, siunčiantys į tremtį tūkstančius lietuvių: mes šitaip jus gelbėjame nuo nacių…
Štai kas skaldo ir kiršina visuomenę, uoliai padedant valdžios tarnyboms.
Voruta
tikriausiai K.Škirpa didelės meilės žydams nejautė, bet ir mirties jiems nelinkėjo
Kas tie naciai?
Jeigu ‘naciai’ yra nacionalsocialistai (tautiniai socialistai) tai KODĖL jie nevadinami tikru vardu?
Gal baiminamasi ŠEŠĖLIO krisiančio ant politinės kairės?
O gal baiminamasi kad kas nepaklaustų, KOKIOS tautos tie tautiniai socialistai pateikiant ,,nemalonių” faktų?
Gal kiek apysenis komentaras, bet svarbiausia teisingas.