Česlovas Iškauskas. Karaliaučiaus aneksija apima ir lietuviškąją kultūrą

Kol greitai naujuoju Amerikos prezidentu oficialiai tapsiantis Donaldas Trumpas reiškia ekspansines pretenzijas į Kanadą, Grenlandiją ir Panamos kanalą, Lietuvos vadovas Gitanas Nausėda, kaip pareiškė Kremlius, irgi neatsilieka. Neseniai jis pasakė: „Kad ir kaip Rusija stengtųsi, Karaliaučius niekada netaps Kaliningradu“.

Šis Rusijos kontroliuojamas eksklavas vėl prisimintas ne šiaip sau: greičiausiai Maskvoje buvo nurodyta memorialinį Kristijono Donelaičio muziejų Tolminkiemyje (Čistije Prudy gyvenvietėje) pervadinti tiesiog į Literatūros muziejų. Kitaip sakant, šioje prieš 80 metų sovietų užimtoje srityje naikinamas Mažosios Lietuvos kultūrinis paveldas, tuo demonstruojant jau įprastą Putino režimui priešiškumą visa kas lietuviška.

Oi, kokį šaršalą Prezidento žodžiai sukėlė motininėje Rusijoje! Putino spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas prabilo, kad Lietuva, esą, reiškia „teritorines pretenzijas“ Rusijai, o tai tik „patvirtina“ jos nuogąstavimus, kad ji grasina Rusijos saugumui. Dar toliau nusivažiavo užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova, kuri sau įprastu žemos kultūros turgaus prekeivės stiliumi šiurkščiai atrėžė G. Nausėdai, kad „šis kartoninis kvailiukas prilindo prie mikrofono su savo drėgnomis istorinėmis fantazijomis“. Ji netgi pateikė propagandinius Kremliaus palyginimus, kad būtent Stalino dėka, 1939 m. pasirašius dvišalę sutartį, Lietuvos sostinė šiandien vadinasi Vilniumi, o ne Wilno ar kitaip. Pasak atstovės, „didžiausias Lietuvos uostas Baltijos jūroje iš Memelio buvo pervadintas į Klaipėdos vien dėl didvyriško Raudonosios armijos žygdarbio 1945 m.“ Ir taip toliau ir panašiai. Sunku ir išversti nuolat apsiblaususiam Dmitrijui Medvedevui būdingus M. Zacharovos paistalus…

K. Donelaičio memorialinis muziejus įkurtas gūdžiais 1979 m. vos už 15 km nuo Lietuvos sienos. Pagrindinis muziejaus pastatas – Tolminkiemio evangelikų liuteronų bažnyčia, statyta 1756–1764 m. K. Donelaičio rūpesčiu. 1950 m. ji buvo sugriauta, bet 1971–1979 m. atstatyta. Pastebėkime: Sovietų Sąjungoje tai buvo didžiausios stagnacijos ir rusiškos kultūros siautėjimo laikai valdant L. Brežnevui. Ne tik tuomet, bet ir po SSRS žlugimo, galima buvo lankyti Toliminkiemį ir kitas baltų vietas, o jų puoselėjimu rūpinosi lietuvių specialistai.

Bet atėjus Putinui į valdžią Rusijoje ir siekiant atkurti buvusios imperijos galybę, Lietuva nuo 2021 m. Kremliuje įtraukta į nedraugiškų valstybių sąrašą. Netrukus, pradėjus Rusijos karą prieš Ukrainą ir Lietuvai užėmus aiškią paramos Kyjivui poziciją, Kremlius ėmė šiurkščiai šalinti visas baltų kultūros apraiškas. Dabar K. Donelaičio draugijos pirmininkas Gintaras Skamaročius sako apie planus pervadinti muziejų žinojęs dar praėjusį lapkritį ir teigia, jog svarbu, kad nebūtų padaryta dar daugiau žalos: nepradėta naikinti ekspozicija, didžiojo rašytojo kapas, kiti atminimo atributai. O buvęs kultūros ministras Simonas Kairys teigia, kad klausimas dėl pervadinto K. Donelaičio muziejaus jau „įžengė į diplomatinės politikos teritoriją“.

Žvelgiant dar plačiau nesunku pastebėti, kad ekspansinė Rusijos politika reiškiasi ne tik piečiau Lietuvos, bet ir aplink ją, ypač rusiškoje Kaliningrado srityje. Lietuvos pretenzijos į šias senas baltų, o paskui prūsų, žemes, jeigu tokios ir būtų, istoriškai visai pagrįstos. Juo labiau, kad, kaip jau buvo rašyta, po karo Maskva tarsi ir siūlė Antanui Sniečkui perleisti dalį šios srities, kuri vis tiek būtų SSRS kontroliuojama. Tada šis Stalino vasalas, saugodamas savo kailį, nedrįso pasinaudoti viliojančiu pasiūlymu…

Iki šiol tęsiasi ginčai, ar tikrai nepraėjo visi terminai, kai Rusija valdo šią sritį. Iš naujo, rašydamas apie muziejaus pervadinimą, šį klausimą kelia žinomas kultūrininkas ir portalo Alkas.lt įkūrėjas Jonas Vaiškūnas. Mes apsiribosime tik kita nedidele ištrauka. Prieš keletą dešimtmečių savo magistrės darbe šią problemą nagrinėjusi Riomerio universiteto doktorantė Aliona Gaidarovič teigė, kad „Potsdamo konferencijoje Kaliningrado sritis buvo priskirta laikinam Sovietų Sąjungos administravimui iki būsimo taikos sureguliavimo, tad juridinė krašto priklausomybė Rusijos Federacijai yra negalutinė ir terminuota“.

Potsdamo konferencija tarsi patvirtino nelygiateisį ir nusikalstamą naują Europos padalijimą, kurio „auka“ tapo ir senasis baltų kraštas. Kaip pastebėjo A. Gaidarovič, srities priklausomybės klausimas buvo atidėtas iki naujo baigiamojo Taikos konferencijos etapo. Taigi, valstybės sąjungininkės galutinės Taikos konferencijos neplanavo atidėti neapibrėžtam laikui, jos kaip tik buvo suinteresuotos ją surengti artimiausiu laiku, tačiau prasidėjęs Šaltasis karas ir pakibusi geležinė uždanga šiuos teritorinius klausimus atidėjo ilgiems dešimtmečiams. Jau 1946 metais Kionigsbergas tapo Kaliningradu niekaip su juo nesusijusio politinio biuro nario Michailo Kalinino garbei. Vakarams abejingai stebint šį sovietų aneksijos etapą, Lietuva ir visa Europa įsigijo didžiulį saugumo skaudulį, kuris ypač neduoda ramybės šiandien.

Šiaip jau muziejaus pervadinimas ir seniai girdimi Maskvos propagandistų pasisakymai nebūtų verti didžiulio dėmesio, jei jie neaidėtų karo Ukrainoje fone. Putino Rusija tęsia agresyvią politiką, o jo hibridinis karas jau kariaujamas ir pačiame Europos centre.