Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt
Praėjusią savaitę nuošė dar vienas Lietuvai toks įprastas šurmulys – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC; arba tiesiog Rezistencijos centro, RC) ir Desovietizacijos komisijos (DK) konfliktas.
Dingstis jam kilti labai jau formali: trečiadienį surengtą DK posėdį ketino transliuoti RC, tačiau komisijos nariai techninius darbuotojus tiesiog išvijo iš posėdžių salės, o posėdį nutraukė ir perkėlė net į rugsėjį. Ketvirtadienį DK dėl šios vadinamos „provokacijos“ kreipėsi į Seimą – į jo valdybą, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą, Žmogaus teisių komitetą ir Laisvės kovų ir valstybinės atminties komisiją.
Įsiliepsnojęs skandaliukas tarp šių dviejų parlamentui pavaldžių institucijų įstrigo, nes politikams dabar atostogų metas, o Seimas, susirinkęs į neeilinę sesiją antradienį, rugpjūčio 13 d., svarstė visai kitus klausimus. Tad viskas nusikelia į Seimo rudens sesiją.
Tuo tarpu žmonės trauko pečiais: ko rietis dviem panašius klausimus nagrinėjančioms institucijoms, kurios ir šiaip visuomenei skolingos ypač svarbių sprendimų. Štai ir šį kartą DK turėjo svarstyti apie 20 klausimų – nuo viešųjų objektų įvertinimo, ar kai kurios visuomenės grupės nepažeidžia draudimo propaguoti autoritarinius ir totalitarinius režimus bei jų ideologijas, iki konkrečių „bylų“, pavyzdžiui, dėl S. Nėries atminimo įamžinimo vietų likimo. Tarp jų liko nesvarstytas ir Vilniaus miesto savivaldybės prašymas dėl atminimo lentos diplomatui ir karininkui Kaziui Škirpai įrengimo. Juo labiau, kad komisija medžiagą turėjo: tokią istorinę- archyvinę pažymą dėl K. Škirpos asmenybės parengė 2024 m. birželio 25 d. (Nr. 9R-598).
Bet juk pripažinkime: desovietizacijos (KGB, LKP veiklos, komunistinių veikėjų tarnystė režimui, sovietinių paminklų likimas ir kt.) procesas netenkina nei kairės, nei dešinės, o visos reformos užsibaigia paviršine ja besirūpinančių tarnybų pertvarka. Šį pavasarį Seime buvo svarstomas Desovietizacijos įstatymas, kuris iš naujo atvėrė Pandoros skrynią. Pavyzdžiui, atsirado pasiūlymas keisti 31 metus egzistuojančio RC pavadinimą į „Totalitarinių režimų tyrimo centrą“, nes kai ką erzina žodis „genocidas“… Kaip balandį „Kauno dienai“ sakė centro vadovas, istorikas Arūnas Bubnys, Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) Strasbūre 2019 metais pripažino, kad reikšmingos lietuvių tautos dalies – partizanų, kurie apibrėžiami nacionaliniais ir etniniais požymiais – naikinimas, žudymas taip pat gali būti traktuojamas genocidu. Centro veiklą norima sukoncentruoti tik į mokslinius tyrimus, kad jis nepriiminėtų visuomenei svarbių, tiesiogiai Seimų teikiamų sprendimų.
Prieš išeidami vasaros atopūčio grupė Seimo narių iš valdančiųjų koalicijos buldozeriu prastūmė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro reformą, kuri faktiškai sunaikina šio centro autonomiją bei padaro šį centrą politinių užsakymų stalu, pastebėjo apžvalgininkas Dominykas Vanhara. Įstatymu ((projektas Nr. XIVP-2343(3) naujai nustatyta centro valdymo sistema. Įdomiausia, kad čia sukuriama Taryba, kurios sudėtį tvirtins Seimas. Vadinasi, politikų kišimasis į RC veiklą bus, kaip sakoma, šimtaprocentinis, o turint galvoje galimą kairiųjų pergalę artėjančiuose rinkimuose – ir neskundžiamas…
Grįžtant prie RC ir DK konflikto, reikia pabrėžti, kad komisijos pirmininko V. Karčiausko priekaištai centro vadovams dėl to, kad „posėdžių transliacija ir įrašo paskelbimas kelia grėsmę komisijos narių saugumui“ nėra gerai argumentuoti. Direktorius A. Bubnys atvirkščiai tikina, kad viešumas yra būtina sąlyga efektyviai komisijos veiklai. Jis niekaip negali pakenkti valstybės interesams. Kokia gali būti nauda „priešiškai valstybei“ iš komisijos priimamų sprendimų dėl K. Škirpos ar S. Nėries įamžinimo? Ši vidinė diskusija vyksta jau seniai, ir „priešiškai valstybei“ puikiai žinomi visi Lietuvos bei jos oponentų argumentai…
Tad išvada viena: Desovietizacijos komisija neturi dangstytis formaliomis techninėmis priežastimis ir stabdyti savo veiklos, juo labiau, kad ji posėdžiauja RC patalpose. „Vaikai, gyvenkime draugiškai“, – patartų koks katinas Leopoldas iš mums gerai žinomo animacinio filmuko. Šis posakis tinka ir mūsų gyvenimiškai realybei, juo labiau, kad desovietizacijos problemų, mūsų didvyrių, partizanų, Lietuvai daug nusipelniusių veikėjų įamžinimas yra neatidėliotinas darbas. Ypač dabar, kai priešiškos valstybės ir Penktoji kolona ėmė uoliai dirbti savo niekšingą darbą…
