Neneigsiu, kad kažkada rašytus straipsnius istorine tematika ir skelbtus trijose pirmosiose mano knygose, dabar atgaivinu ir gana vykusiai pritaikau dabartinei geopolitinei situacijai. Pavyzdžiui, 2014 m. vasarį – prieš pat Krymo aneksiją ir Rusijos remiamų separatistų pradėtą karą Ukrainoje – rašiau, kad daugeliu atvejų (gal išskyrus ryžtingą Klaipėdos išvadavimą) prieškarinės Lietuvos vyriausybės buvo lepšės. Kai kurių istorikų vertinimu netgi Antanas Smetona, susidūręs su savo kabineto bei kariuomenės vadų susitaikėliška pozicija, pasidavė politinei depresijai ir paskubėjo dingti iš šalies. Pragmatiškai mąstant – argi labai jau galėjome pasipriešinti iš Vakarų ir Rytų slenkančioms okupantų ordoms? Šį klaustuką rašau abejodamas, ar skaitytojas mane supras: juk ukrainiečiai šiandien paneigia visus tautinio „lepšiškumo“ bruožus… O mes?
Tokią įžangą suformulavau, remdamasis šių dienų įspūdžiais, tiesa, daugiau kasdieniais, buitiniais.
Vienas veidaknygės kolega pateko į bėdą: jam sutriko širdies ritmas. Teko statyti stimuliatorių. Operacija nesudėtinga, bet Santaros ligoninėje teko praleisti keletą dienų. Daug sunkiau buvo atlaikyti palatoje buvusių ligonių knarkimą ir… politinius vapėjimus. Bičiulis pasakojo: palatoje gulėjo tipiškas „vatnikas“, palaikantis Rusijos karą Ukrainoje, dergiantis ukrainiečius, nelaikantis jų žmonėmis… Jis keikėsi, burnojo prieš Vakarus, dergė Lietuvą, nors pats – ar lenkas, ar koks „tuteišas“, ar vis tik lietuvis, nes akcentas buvo visai nežymus. „Ar davei jam atkirtį?“ – klausiu draugo. „Ne, nu ką aš jam įrodinėsiu… Be to daktarai sakė nesijaudinti. Vis tik širdis…“ – atsakė šis.
Pavasarį grįžtu į kaimą. Šalia miestelio esančioje aukštaitiškoje sodyboje laukia sezoniniai darbai. Pasitinka kaimynai, kurie žiemą prižiūri namus, kai ką pataiso, paremontuoja. Jis – nagingas lenkas, ji – rusė. Tiesa, gerai kalba lietuviškai. Pasitikę mus pradeda netikėtą tiradą: kokie ukrainiečiai blogi, juos reikia naikinti, juk jie Donbasą ir Luhanską bombardavo, rusus naikina… Žmona dar mėgino atsikirsti, o aš nuleidau galvą ir nusliūkinau į trobą: ką čia su tokiais ginčysiesi… O širdyje liko bjaurios nuosėdos: koks visgi aš liurbis!
Viešojoje erdvėje susiduri su visokiomis nuomonėmis. Demokratinėje visuomenėje tai įprasta. Nemažai ir palaikančių Rusiją jos kare prieš Ukrainą. Daug tokių ir pritilę, nes jaučia daugumos gyventojų atvirai ukrainiečius remiančią poziciją. Tikiu, kad jeigu kas – jie iškiš galvas, o gal ne tik galvas, bet ir ginklo vamzdį, kurį nukreips prieš besiginančius. Kalbu net ne apie kokį Titovą, Celofaną, Lekstutį ar Paleckį su Švenčioniene, o apie tokius, kurie viešojoje erdvėje kartoja putiniškas teorijas apie tai, kad Ukraina – ne valstybė, o iš Rusios kilęs darinys, kad ten skriaudžia kitataučius, kad šią šalį valdo žydai…
Gi švelnesnės propagandos skleidėjai tikina, kad Lietuva ir pasaulis neturi ukrainiečiams siųsti ginklų, nes tai esą atitolina taiką, kad kone visa tauta esame žydšaudžiai ir Amerikos vasalai, kad reikia atgaivinti brolišką draugystę su buvusia SSRS…
Ir vėl – nuleidžiame galvą ir sumurmame: ką čia su jais ginčytis, jų vis tiek nepakeisi, likime išdidūs, nesipykime, toleruokime kitą nuomonę. Kitaip sakant, buvome ir likome tokie patys liurbiai, kokie kartais būdavome istorijos bėgyje. Tas lepšiškumas – tai tiesus kelias į prisitaikymą, kolaboravimą ir galų gale – į Tėvynės netekimą.
Kokius nori atkirčius duok, jie nuomonės nekeis, nes tai negalvojantys žmonės, tokie pat, kaip lanzberginės beretės. Jei aklai tiki propaganda – vieni vienų, kiti kitų. Ginčytis su jais tai tik laiko ir nervų gadinimas
Vėl primetamas lietuviams lepšiškumas kad nekariavo prieš rusus per antrą pasaulinį karą kaip dabar ukrainiečiai. Bet Ukrainiečių 10 ar 15 kartų daugiau ir dar vakarai bent šiek tiek palaiko. Prieš Rusiją kariauti tai reik būti pasiruošusiam duoti, kad nekeltų ir neliktų. Ir ar kas tikėjosi, kad užėmę kraštą be kovos pradės žudyti, kišti į kalėjimus ir vežti šimtais tūkstančių į mirtį? Tai dar nebuvo Europoje daroma.Bet čia aziatų paveldas. Ir vokiečiams naują pavizdį parodė.