Česlovas Iškauskas. Kuo nusikalto K. Škirpa?

iskauskas.lt

Lietuva negali be eilinės erzelynės: štai vėl iš kapo keliame Lietuvai atsidavusį diplomatą ir patriotą Kazį Škirpą. Kas su valdžios nesankcionuotu atminimo lentos kabinimu, kas su „kuvaldomis“ ir rankų išsukinėjimais senjorams, kas su sausa ir akla savivaldybės klerkų teisine retorika…

Skandalas laikinai nuščiuvo, nes jį tiesiogine ir bendrąja prasme nustelbė siautulingas Dainų šventės 100-mečio šurmulys. Pro konflikto vieta tapusius Genocido ir rezistencijos tyrimo centro rūmus (buvusius KGB) plūsta linksmos šventinės minios, ir, žinoma, „Grindos“ kirtikliais nudaužta atminimo lenta niekam nerūpi. Ties rūmų kampu stoviniuojantis protestuotojų būrelis prasmenga šios iškilmingose masinėse eitynėse… Tačiau visuomenininkai pažadėjo, kad, artėjant K. Škirpos mirties 45-mečiui (jis mirė 1979 m. rugpjūčio 18 d. Vašingtone, bet 1995 m. buvo perlaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse), jo atminimo įamžinimas kažkokia forma vėl gali būti atnaujintas. Manoma, kad diplomato bareljefas atsiras tiesiog giliai iškirstas sienoje…

Ar buvo galima išvengti šio susipriešinimo? Dvi konfliktuojančios šalys kaltina viena kitą. Atminimą puoselėjantis, praėjusiuose rinkimuose geriau pasirodęs Vytauto Radžvilo Nacionalinis susivienijimas neteko kantrybės, kai, trejus metus rašinėjęs raštus Vilniaus savivaldybei, jokio atsakymo nesulaukė, ir tik dabar jos klerkai televizijai aiškina, kad ji laukia LGGRTC išaiškinimo dėl K. Škirpos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais. Bet vienas centro tyrimas buvo atliktas dar 2015 m. spalį dėl K. Škirpos įtakos LAF veiklai ir Birželio sukilimui. Tyrime nurodomas ir istoriko Liudo Truskos tyrimas, kuris paneigė žydų autorių teiginius, kad LAF ragino lietuvius žudyti žydus karo išvakarėse, kad K. Škirpa dėl nacių draudimo atvykti į Kauną negalėjo dalyvauti Tautos darbo apsaugos (TDA) bataliono vykdytos egzekucijoje Kauno VII forte (naikinimo operacijų metu vokiečiams vadovaujant buvo nužudyta 3027 asmenys, tarp jų – dauguma žydų).

Garsusis Berlyne rezidavęs Lietuvių informacijų biuras 1941 m. kovo 19 d. pranešime, skirtame tautiečiams Lietuvoje, akcentavo ne žydų žudymą, bet jų išvarymą. 6-me punkte rašoma: „Jau dabar „painformuokite“ žydus, kad jų likimas aiškus, todėl kas gali, tegu jau šiandien nešdinasi iš Lietuvos, kad nebūtų bereikalingų aukų. Lemiamu momentu jų turtą perimkite į savo rankas, kad niekas veltui nežūtų“. Taigi, tyrime pabrėžiama, kad LAF nariai „žydų problemą“ siūlė spręsti ne genocido, kaip reikalavo nacių ideologija, o išvarymo iš Lietuvos būdu. Ko gero, tai galima paaiškinti žydų gelbėjimu, o ne naikinimu.

Nors akivaizdu, kad Berlyne rezidavęs Lietuvos diplomatinis korpusas privalėjo atiduoti bent verbalinę duoklę nacių ideologijai, vis dar tikintis, kad Berlynas kada nors palaikys Lietuvos laisvės siekius. Tačiau naciams neįtikęs K. Škirpa pats buvo triskart įkalintas namų areštu, paskui išsiųstas į pietų Vokietiją, į Bavariją, ir niekaip negalėjo net ir nuotoliu dalyvauti žydų žudynėse – nei Kauno VII forte birželio pabaigoje, nei rugsėjį įkurtame Vilniaus gete, nei, pavyzdžiui, taip ir iki galo neišaiškintame pogrome „Lietūkio“ garaže birželio 27-ąją.

Bet žydų bendruomenės lyderiai bei jiems prijaučiantys vis vien šaukia, kad K. Škirpa buvo „kolaborantas“ su naciais, atsakingas už programinius nurodymus susidoroti su tūkstančiais žydų, ir visuomenei perša nuomonę, kad neva jis pats stovėjęs prie egzekucijų duobės… Kitaip sakant, pagrindinę visuomenės dalį jie įtikinėja, kad tokie veikėjai neverti tautos atminties. Įvairūs aktyvistai demonstruoja teisines žinias: esą, jo atminimo įamžinimą riboja „Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas” įstatymas. Negana to, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky kreipėsi į tarptautinę visuomenę, turbūt į skandalingą Vyzentalio centrą, ir nurodė Vilniaus vadovybei imtis „atitinkamų veiksmų“, kurių savivaldybė nedelsdama, net be jokio Tarybos sprendimo, puolė „imtis“… Gi merijos atstovė, tylint aukštesniems šalies pareigūnams, kartoja: „Šitai lentai galioja ir priimtas įstatymas, kuris draudžia viešose erdvėse propaguoti totalitarinius režimus. Dėl nevienareikšmiško K. Škirpos asmenybės vertinimo kreipėmės į komisiją, kuri vertina tokius objektus. Kai būtume gavę jų išvadą, tada būtume svarstę tos lentos kabinimo klausimą“. Negavo, todėl nesvarstė, o kreipėsi į „kuvaldų“ savininkus ir policiją, kuri laužė rankas visuomenininkams, primynę keliais guldė juos veidu žemyn ant grindinio, sulaikė tris lentos kabinimo gynėjus… Ar negalima rasti analogijų su Lukašenkos pogromais prieš protestuotojus 2020 metų rugpjūtį?

Užsimerkiant prieš esminius įvairių tautinių veikėjų nuopelnus savo valstybei, ar tai būtų garbūs poetai, menininkai, partizanai, politikai, nepelnytai išryškinant jų kūrybos, gyvenimo, veiklos klaidas, galima taip išfiltruoti savo genofondą, kad stalininės nomenklatūros ar vietinių „kagėbistų“ nusikaltimai taps kaip tautos gelbėjimas. Ar ne taip prieškariu, siųsdami tūkstančius į tremtį, sakydavo „enkavėdistai“: mes juk jus gelbėjame nuo nacių?..