Česlovas Iškauskas. Meilės Tėvynei būtina mokytis

Valstybės dieną viso pasaulio lietuviai sugiedojo Tautišką giesmę – Lietuvos himną. Tai iš tiesų jaudinančios akimirkos, nors trunka vos keletą minučių. V. Kudirkos žodžiai tarsi pakylėja, įžiebia išdidumo, meilės Tėvynei jausmą, kuris kasdienybėje nublankęs, nusitrynęs, apsinešęs vartotojiškumo ir vulgaraus pragmatizmo dulkėmis.

Galime kiek nori suokti apie patriotizmą, meilę savo kraštui, bet jeigu ji neišugdyta nuo mažumės, neįskiepyta tavyje su motinos pienu ar šiurkščia ir karttu gailestinga tėvo ranka, nepuoselėta tau augant, beviltiška „persilaužti“ jau brandžiame amžiuje. O jau šioje užterštoje dirvoje ima tarpti atsainumo, abejongumo, globalizmo, net priešiškumo savo Tėvynei usnys.

Šia kiek pakylėta nuotaika pradėjau, kai Mindaugo karūnavimo dieną „Naujajame Židinyje – Aiduose“ perskaičiau dar 2016 m. paskelbtą solidų Kęstučio K. Girniaus straipsnį „Patriotai, tėvynė ir patriotizmas“.

Filosofo svarstymai nesiremia konkrečiais argumentais ar šio laikmečio pavyzdžiais. Pavyzdžiui, jis mini Maironį, pagal kurio patriotizmo sampratą „nebuvo vieningo Lietuvos valstybės ir jos konkrečių sienų“. „Tėvynes ženklina unikalūs bruožai, kurie branginami dėl jų savumo, – toliau rašo K.K.Girnius. – Visur dainuojama, bet ne visos dainos graudžiai malonios, juolab lietuviškos. Savo didybe Šveicarijos Alpės užgožia Maironio „kalnus“, bet dėl to jam savi „kalnai“ nebuvo mažiau brangūs.

Patria yra visuma, kurioje atsispindi bendras ir savitas gyvenimo būdas.“ Taigi, Tėvynė yra gimtasis kraštas. Patriotas yra ištikimas Tėvynei, nes ji yra sava. Jis įsipareigoja savo šaliai, nes tarp jo ir Tėvynės egzistuoja unikalus ir vienkartinis ryšys, kurio jis neturi su kitomis, net labiau gerbtinomis, gal tobulesnėmis šalimis. Tas savumas yra esminis Tėvynės bruožas.

Autorius rašo, kad patriotizmo nereikia tapatinti su konkrečia tauta. Kita vertus, lituanofilai ir kitų šalių mylėtojai paprastai nėra jos patriotai. Ir čia mes jau nukrypstame į nūdienos realijas, kai patriotų margumynas ima reikštis visais jo atspalviais – nuo Šeimų sąjūdžio iki brutalių politikų Seime ir net vadinamų „vatnikų“ bei sąmoningai valstybei kenkiančios Penktosios kolonos.

Šis žeminantis barbarizmas kilo nuo sovietinių karo ir pokario laikų vatinio apdaro, šiaip jau turėjusio gerą praktinę naudą – buvo šiltas, patogus, laikui ir nusidevėjimui nepasiduodantis drabužis, sakytume, darbinė striukė. Bet neigiamą prasmę vatinukai įgavo šiandien, kai posovietiniai žmogėnai, prasmirdę ne tik MTS traktorių alyva, bet ir agresyviu požiūriu į laisvės trokštančias tautas, puolė joms piršti savo „laisvę“, savo „demokratiją“, pagrįstą diktatu, galingesniojo jėga ir kalėjimo taisyklėmis.

Turiu galvoje jau beveik penkis mėnesius besitęsiančią „vatnikų“ agresiją Ukrainoje. Lietuvoje ją smerkiančių ir remiančių dauguma, bet kaip kontrastas ryškiai skamba ir „patriotų“ balsai. Pasigirsta kai kurių istorikais save vadinančių bosai, primenantys, kad reikia atkurti LDK – iki Juodosios jūros arba nužygiuoti iki Maskvos, kaip kartu su lenkais padarėme XVII a. pradžioje, prieš 410 metų, kai po mūšių 1612 m. spalio 26 d. Kremliaus įgula buvo priversta kapituliuoti. Tiesa, nors į pagalbą jai karalius Žygimantas pasiuntė žymų karvedį etmoną Joną Karolį Chodkevičių, visos Maskvos paimti nepavyko, ir ATR kariuomenė, 1618 m. pasirašiusi Deulino paliaubų sutartį, tenkinosi Smolensku.

Visi šie viduramžių užkariavimai (po jų Lietuvos dominavimas tik traukėsi) nieko bendro neturi su patriotizmu. Kita vertus, geriausia gynyba – tai puolimas. Jeigu mes suvoksime, kad ramybė ateis, jei mes taikos sieksime pakeldami rankas prieš bet kokias grėsmes, agresoriaus taip nesustabdysime. Tai įrodė prieškariu paskelbtas Liertuvos neutralumas ir nesipriešinimas sovietams. O tokio „patriotizmo“ šiandien nemažai.

Interneto svetainėse mirguliuoja nuomonės, kad būtina pasirūpinti savo artimaisiais, šeimomis, o ne erzinti V. Putiną, kuris savo rūstybę gali atsukti ir prieš Lietuvą. Nepykdykime Rusijos su mums primestomis sankcijomis jai, nes taip, esą, provokuojame karą. Šie patriotai, susirūpinę daugiau savo kailiu ir galu dešros, o ne Lietuvos likimu, norėtų nuversti ir šią valdančiąją daugumą, o jau būsimoji valdžia trykš meile Tėvynei.

Falcetu skamba ir kiti balsai: neverta remti ukrainiečius, nes Maskva atsisuks ir prieš mus. Tai ta pati pacifistinė pozicija, nieko bendra neturinti su taikos siekiu. Keista, bet tokie „patriotai“ choru gieda su Vakarų lyderiais, kurie stengiasi išsaugoti Rusijos prestižą, neleisti žeminti agresoriaus ir taip išsaugoti ramybę ir savo gerovę. Jiems tranzito į Kaliningrado sritį apribojimas – tai konflikto su Maskva provokavimas.

Buvęs ministras Darius Kuolys ragino neužkirsti kelio karą remiantiems Rusijos atlikėjams koncertuoti mūsų šalyje ir pateikė Dachau koncentracijos stovyklos kalinės žydės Onos Šmitaitės dvasinės galios pavyzdį, kai ji rašė: „Myliu didele meile Vokietiją ir vokiečius“. Toks patriotizmo supratimas įkūnija simpatiją agresoriui…

Žinynuose apibrėžiamas šis reiškinys, kai „gerbiama, ginama ir mylima bei aukštinama sava šalis ar regionas, tauta, kalba, kultūra. Patriotizmu nelaikomas toks savo šalies aukštinimas, kai žeminamos kitos tautos ar jų tėvynė… Patriotizmas ugdomas per švietimo sistemą, žiniasklaidą ir religines institucijas, valstybinių ir tautinių švenčių metu, patriotines organizacijas – skautai, ateitininkai, šauliai, karių savanorių susivienijimai ir kt., kurios vadovaujasi šūkiu „Dievui ir Tėvynei“ ar pan. Patriotizmu persmelkti valstybiniai himnai.“

Kitaip sakant, pradėdami naujuosius mokslo metus, taip pat giedokime Tautišką giesmę. Bent tiek.

iskauskas.lt