Vilniaus meras Remigijus Šimašius kažkuo primena… Aliaksandrą Lukašenką. Taip taip, tą Baltarusijos diktatorių, kuris tiek suįžūlėjo, kad, šaukdamas, koks jis rūpestingas „batka“ savo tautai, kiša jį kritikuojančius už grotų, naikina ir visaip žemina.
Tiesa, Vilniaus valdovo retorika nėra tokia plikai melaginga ir, pasakysiu tiesiai, – kvaila, kaip kaimyninio režimo lyderio. Juk jis – teisininkas, ne kolūkio pirmininkas…
R. Šimašiaus sprendimas neišduoti leidimo dar vienam Didžiojo šeimos gynimo maršo mitingui rodo mero baimę, kad įpykę tūkstančiai Lietuvos protestuotojų nepajudintų valdančiųjų monolito.
Nors pats politikas, kaip, beje, ir A. Lukašenka, paskelbęs, jog nesieks kitos kadencijos, nagais ir dantimis gina jo įkurtos Laisvės partijos pozicijas, kurios grindžiamos netradicinių šeimos institutų įteisinimu.
Valdantieji bijo, kad jų buldozerio nesustabdytų galinga auganti jėga – įprastas krikščioniškas šeimas vienijanti visuomenės dauguma, kurios dalis (apie 60 proc.) pasisako prieš ydingą Partnerystės įstatymą, pataikaujantį LGBT įgeidžiams. Merui pritariantis liberalų vadovas E. Gentvilas tiesiai pareiškia, kad tokie mitingai mobilizuoja žmonės burtis į naują politinę jėgą. Tad ko bijoti? Valdantieji nuogąstauja, kad palaipsniui jų prestižas krenta, ir būsimieji Seimo rinkimai (o prieš juos dar rinksime savivaldos organus ir Prezidentą) juos nušluos į sąšlavyną.
Tad Šeimų maršo priešininkai dėsto „argumentus“: esą tarp renginių organizatorių įsimaišę abejotinos reputacijos veikėjų, kuriais domisi VSD, kad dalis jų, jei ne visa akcija tarnauja Maskvai (?), kad tai neapykantos išraiška, kad gegužės 15 d. įvykęs maždaug 10 tūkst. protestuotojų mitingas pažeidė karantino reikalavimus…
O štai šiuo atveju kritikų argumentai tikrai primena įvykius Baltarusijoje. Kai šimtai tūkstančių „batkos“ priešininkų išėjo į Minsko gatves, režimas ėmė šaukti: jie visi pažeidžia karantino reikalavimus, tad organizatorius reikia sugaudyti ir kišti į izoliatorius. Ir talžė bananais, ir grūdo į „avtozakus“, ir kankino kalėjimuose. Esmė gi kita: režimas išsigando tokių masinių protestų, kad jie nevirstų į nelegatymaus prezidento laidotuves…
Palyginimas gal ir netikslus: pas mus niekas valdžios nesiruošia versti, mūsų Prezidentas, dar sykį palaikęs Šeimų maršą ir priminęs iškalbingą 38-ąjį Konstitucijos straipsnį, visiškai savo vietoje, o akcijos dalyviai savo rezoliucijoje reikalauja apginti tradicinę Lietuvos šeimą nuo įsimetusios gėjiškos ėduonies.
Lietuvoje yra demokratija. Ji pasireiškia gyventojų pilietinės valios demonstravimu. Tą valią teisėtai galima įgyvendinti žmonių sambūriu, įvairiomis taikiomis akcijomis, mitingais ir viešais pasisakymais.
Niekam nevalia griebtis represijų, spaudimo, antikonstitucinių veiksmų.
Čia ne Baltarusija.
Su Batka mūsiškį, išsišiepusį kvailelį, lyginti, ne labai korektiška. Batka, nors ir diktatorius, bet su natūraliomis emocijomis, jis jų neslepia, kaip mūsų, dirbtinai ir falšyvai besišypsantis neadekvatas, Sostinės gėda.
Batka kolūkiui sugebėjo vadovauti, ir tenka pripažinti, kad visai pakenčiamai. Mūsiškiui net ir kolūkio patikėti negalima būtų, NEPATRAUKS. Maksimum, ką galima jam patikėti, tai vadovauti kokiam nors, jau įrengtam, nedidėliam, paplūdimio pliažui. Nupirksime jam kastuvėlių, kibirėlių, formelių su Vilniaus simbolika, tegul berniokas ten tyliai žaidžiasi, gal, pasitelkęs patarėjų ir konsultantų komandą, kokį stadioną ar baseiną pastatys. Tada suteiksim jam eterį, kad galėtų pasigirti. Nors vieną, tinkamą darbą, bus gyvenime nuveikęs.
Naujo pliažo įrengimo, negalima jam patikėti jokiu būdu. Tauragės kaime, jam tėvai, laiku nepaaiškino, kad pliažai rengiami paplūdimiuose, teisininko studijose irgi apie tai niekas neužsiminė, o Masiulis apie tai partiečio neinformavo, nes turėjo svarbesnių reikalų.
Pasiūsime mes jam, iš Vilniaus biudžeto lėšų, vaivorykštinių vėliavėlių ir tegul, besišypsantis berniokas, maskatuoja jomis, gainiodamas įkyrias muses nuo ramiai besideginančių, jo vadovaujamame pliaže, Vilniaus gyventojų.
Nors gal gimtinėje, Tauragės rajone, jis labiau pritiktų ir rajonas turėtų kuo didžiuotis bei galėtų apsvarstyti klausimą, kaip pakeisti savo dvispalvį, niūroką herbą, į ŽAISMINGĄ IR SPALVINGĄ, „besišypsantis, teisės mokslų daktaras su vaivorykštės vėliava” . Aplinkiniai rajonai mirtų iš pavydo, nes gražiausio rajoninio herbo konkurse, jų šansai būtų lygūs nuliui.
Na, ne Baltarusija. Bet jis gal ir BY nori pralenkti, parodyti pasauliui, kad jis – ohoho!
Merijos klerkai mums priminė B. Brazdžionio pranašiškus posmus:
Jų pirmas dievas buvo melas,
jų antras dievas buvo kerštas,
jų trečias dievas buvo prievarta,
jų ketvirtas dievas buvo niekšybė,
jų penktas dievas buvo išdavystė,
jų šeštas dievas buvo žudymas,
jų septintas dievas buvo svetimo turto grobimas,
aštuntas — niekinimas grožio, meilės ir idealizmo,
o devintas — baimė.
…………………………………………………….
Ir tebelydi juos ta baimė penkmečiai po penkmečių.
ir bijo jie. Ir bijo jie. Ir bijo.
Bijo viršūnė apačios, bijo apačia viršūnės.
Bijo vienas visų, visi — vieno.
Bijo jaunas seno, bijo senas jauno.
Bijo vaikas tėvo, bijo tėvas vaiko.
Valdininkas bijo pavaldinio, o pavaldinys viršininko.
Visi jie kas nors ko nors bijo.
Vilniaus meras – Šimašenka!!!