Česlovas Iškauskas. Su kuo „valgomas“ fašizmas?

Lygiai prieš dvejus metus, 2019-ųjų balandžio 15 d., savo internetiniame dienoraštyje www.iskauskas.lt paskelbiau vieną straipsnį gana drąsiu pavadinimu „Fašizmas. Ar jis jau toks baisus?“. Klausimas – ne retorinis, bet rizikingas. Tas pat kaip abejoti holokaustu. Šiandien, kai fašistais ar naciais apšaukiami ne tik ukrainiečiai, bet tai nuskamba ir Lietuvoje, pasvarstykime, ar tikrai jis jau toks smerktinas…

Gatvėje atlikau savotišką apklausą, kai praeivių pasiteiravau, kokias jiems asociacijas kelia žodis „fašizmas“.

Oi, – susiraukė pagyvenęs vyras. – Žinote, tai tai…Juk žinote, ką jie pridarė…

O tai ne tas pat kaip fetišizmas? – šyptelėjusi paklausė, matyt, studentė.

Fašistų pilna ir šiandien. Žiūrėkite, kas darosi Ukrainoje…- rimtu veidu išdėstė rusakalbė moteris.

Vyriški, – bedė pirštu man į krūtinę juodbruvis dėdulė, – aš savo kailiu patyriau… Jūs apie holokaustą girdėjote?

Nesutikau nė vieno, kuris be emocijų ir išankstinių nuostatų pasvarstytų, koks tai reiškinys, dar visai neseniai – prieš kokia 100 metų – apėmęs Europą, išplitęs po kitos pasaulio kampelius. Ir tie žmonės nekalti: istorija taip sudėstė, kad sąvoka „fašizmas“ įgautų baisias, tragiškas ir grynai ideologines reikšmes. Svarstyti net nepadoru: tai blogis ir viskas.

Kaip itališka „fašina“ virto ideologija…

Kiekvienas atsivertęs žodyną ras: it. fascismo – susivienijimas iš fascio – kuokštas, ryšulys; lot. fasces – ženklas. Bet kaip kiekviena sąvoka, ji turi ir politinį atspalvį, kintantį istorijos bėgyje. Senovės Romoje virbų ryšelis su įsmeigtu kirveliu – fašina – buvo valdžios simbolis, Italijoje reiškęs vienybę, jėgą, teisingumą, senųjų Romos tradicijų tąsą. Dar XIX a. pabaigoje socialistai priešinosi liberalams ir demokratams, kad šie nuvertina nacijos dėmenį valstybės vystymesi ir nevykdo socialinių reformų, naudingų kiekvienam tautiečiui. Žabų ryšulėlis virto politine ikona. Taip fašina tapo fašistų judėjimo ženklu, o vėliau ir ideologija.

Fašizmas buvo naujas ir labai savitas politinis judėjimas. Fašistai aiškino, kad blogybių priežastis yra demokratinė valdymo sistema, skaldanti nacijos jėgas, sudaranti sąlygas reikštis egoizmui, vaidams. Siekiant bendrų nacijos ir valstybės interesų, fašistų teigimu, visuomenė privalo būti vieninga. Visuomenę suvienyti, jų nuomone, galima tik įvedant diktatūrą ir visiems tikint vadu. Vienas iš svarbiausių fašizmo reikalavimų – tikėti vadu ir nedvejojant jam paklusti.

Oficialiai vieningas fašistinis judėjimas prasidėjo Italijoje, kai rudmarškinių „žygio į Romą“ 1922 m. 39-rių metų lyderis Benitas Mussolinis tapo Italijos fašistų partijos lyderiu. Ji atsirado iš 1919 m. kovo pabaigoje įkurtos Didžiojo karo dalyvių organizacijos. Jau tada Mussolinis tapo tautos vienybės, o jei konkrečiau – Austrijos valdžioje buvusių itališkų teritorijų inkorporavimo į Italiją, simboliu. Tų pačių metų rugsėjį demobilizuotas vokiečių kapralas, iš Austrijos kilęs Adolfas Hitleris, prisijungė prie vos sausį Miunchene įkurtos vokiečių darbininkų partijos.

1921 m. lapkritį susikūrė Italijos fašistų partija, kurios koviniai būriai puolė į kovą su vyriausybe. Fašistų smogikai puldinėjo kairiuosius politikus, laikraščių redakcijas, spaustuves, organizacijų būstines. Susėdę į sunkvežimius, naktimis jie vykdavo „bausti“ maištaujančių valstiečių ar raudonųjų. Tokios ekspedicijos baigdavosi mušimais ir net žudynėmis, o jų kelią nušviesdavo gaisrų pašvaistės. Situacija šalyje buvo panaši į pilietinį karą.

Pats Mussolinis kategoriškai reikalavo valdžios: „Arba mums duos valdžią, arba mes ją pasiimsim.“ Bet jo vadovaujama frakcija parlamente turėjo 36 vietas, t. y. apie 7 proc. parlamentiniu būdu valdžios fašistai gauti negalėjo, todėl jie suorganizavo žygį į Romą.

1922 m. spalio 27 d. iš Neapolio Romos link patraukė 40-50 tūkst. smogikų. Dauguma jų buvo gerai kariškai pasirengę, kovose užsigrūdinę vyrai, apsiginklavę šautuvais ir revolveriais. Vyriausybė nesipriešino, ir karalius Viktoras Emanuelis III spalio 29 d. pranešė Mussoliniui, kad jam pavedama suformuoti vyriausybę.

Jis puolė griauti demokratinius institutus, bet, kita vertus, stengėsi pagerinti šalies ekonominę situaciją: skatino pramonės augimą, žmonės gavo darbo, išaugo pasėlių plotai. Valstiečiai išaugindavo tiek kviečių, kad jų nebereikėjo importuoti. Buvo išplėstos ir socialinės programos. Valstybė rėmė daugiavaikes šeimas, duodavo neturtingiems vaikams nemokamų vadovėlių, pusryčius, šeimoms – maisto produktų paketus.

Fašizmas iškėlė svarbiausią vertybę – naciją. Kiekvieno italo savivertės skatinimas buvo esminė fašistų politikos dalis. Didysis karas tik paskatino nacionalizmo plėtrą. Ilgainiui nusitrynė idėjinės ribos tarp fašizmo, nacionalizmo ir komunizmo.

Beje, kaip daugelis diktatorių, Mussolinis buvo meniškos prigimties veikėjas. Gimęs kaimo kalvio ir mokytojos šeimoje jis buvo išsilavinęs, puikus žurnalistas, geras oratorius, rašė neblogus eilėraščius, išspausdino romaną, laisvai kalbėjo vokiškai. Susižavėjo anarchizmu, paskui šlovino socialistų idėjas, galų gale nuo komunistinio judėjimo pasuko link fašizmo. Prisiminkime, kad panašūs asmenybės bruožai buvo būdingi ir Stalinui, ir Hitleriui, ir daugeliui kitų totalitarinių režimų vadovų.

Netgi Mussolinio ir Hitlerio gyvenimo pabaiga buvo panaši: dučė ir jo mylimoji Clara Petacci buvo sušaudyti 1945-ųjų balandžio 28 d. , bandant pasprukti į Šveicariją, jų kūnai buvo pakabinti ant kartuvių Milane, o po poros dienų savo bunkerio kieme Berlyne nusižudė Hitleris ir jo žmona Eva Braun.

Fašizmas – tai egoizmas?

Fašizmo teoretikų yra daug. Antai Vitebske gimęs biokibernetikas, kabalistas ir filosofas Michaelis Laitmanas, nagrinėjęs ne tik pasaulio pažinimą papildomais jutimo organais, gyvenimo prasmę, bet ir tame kontekste savo veikale „Du vystymosi keliai“ tyrinėjo fašizmo kaip „egoistinio susivienijimo“ prigimtį. Jis teigė, kad fašizmas – tai vienybė, tik jis blogas tuo, kad yra vienpusis, egoistiškas, priešais save turi matyti priešą, savo priešpriešą. Tai ne šiaip visuomenės susivienijimas, bet susivienijimas „dėl kažko ir prieš kažką“ – dėl mūsų idėjos ir prieš kieno nors idėją. Fašistinė visuomenė turi socialistinę, komunistinę alternatyvą, bet teoriškai ji priešinga fašizmui, nes nesiremia egoistiniu pradu.

Beje, prieš pusantrų metų M. Laitmanas viešėjo Vilniuje vykusiame pasauliniame kabalos kongrese „Iš chaoso į harmoniją“, kuriame jis aiškino, kaip žmonija turi išeiti iš egoizmo aklavietės. Būtent egoizmu remiasi fašizmas – ir anksčiau, ir šiandien. Paprastai jis pasireiškia per išskirtines charizmatines asmenybes, kokie buvo Mussolinis ir Hitleris, kurie nacionalistines partijas, valstybes ir tautas pavertė savo sukurtų teorijų ir įgeidžių įkaitėmis.

Tragedija ta, kad fašizmas jų valdyme išaugo į represinį monstrą, šluojantį nuo savo kelio kitas rases, tikėjimus ir ištisas socialines terpes. Fašistai iškreipė pradinį „fašinos“ supratimą, suteikdami šiai ideologinei platformai patologinį pobūdį. Kilę iš komunistinės ar socialistinės aplinkos ir turėję maišyto kraujo lyderiai, patys atsigręžė prieš ją.

Kodėl Lietuva simpatizavo fašizmui?

Kartu su komunistine-bolševikine ideologija fašizmo idėjos neaplenkė ir Lietuvos. Veimaro ir sovietinės imperijų atsigavimas bei stiprėjimas įkvėpė ir daugelį atbundančios Lietuvos respublikos veikėjų. Šios ideologijos tarsi varžėsi tarpusavy: į mūsų šalį veržėsi po Versalio sutarties atsigaunančio reicho vėjai, o iš Rytų plito viliojanti revoliucinė bolševikų idėja.

1926 m. kairiųjų koalicinės vyriausybės valdomoje Lietuvoje ypač sustiprėjo komunistų įtaka. Aleksandras Merkelis knygoje apie Antaną Smetoną rašo, kad 1925-ųjų gruodį L. Bistro vadovaujama krikščionių demokratų vyriausybė kvietė Sovietų Rusijos užsienio reikalų komisarą dėl nepuolimo ir draugystės sutarties, o kitų metų rugsėjį ji buvo pasirašyta. 1926-ųjų vasarą Lietuvoje kilo kairiųjų kurstomi neramumai. Jų komunistuojantys lyderiai kėlė galvas. Kauno gatvėse laisvai plazdėjo raudonos vėliavos, buvo giedamas „Internacionalas“. Iš kalėjimų buvo paleidžiami komunistai. LKP CK viešai skelbė naują kursą – kovoti su klerikalais ir fašistais. Jo narys Juozas Greifenbergeris atvirai reikalavo su fašistais kovoti bendromis jėgomis – ne žodžiais, bet veiksmais. Štai kodėl, kaip rašo A. Merkelis, brendo komunistinis perversmas.

Tuo metu krikščionių demokratų lyderis kunigas M. Krupavičius perspėjo: „Kur socialistai perima valdžią, jie visur nutiesia kelius bolševikams“. Kol kairieji tik kalbėjo apie „fašistinį perversmą“, dešinieji iš gruodžio 16-os į 17-ą (per vakare surengtas prezidento K. Griniaus 60 metų sukaktuves, kai į Kauną buvo sutelkta kone visa karinė įgula) jį ir įvykdė: buvo suimti visi M. Sleževičiaus vyriausybės ministrai, Seimo vadovybė. Ryte tautininkų vadovai paskelbė, kad taikus perversmas, siekiant užkirsti kelią komunistiniam, įvyko.

Taip A. Smetona, kuris buvo paskelbtas valstybės vadovu, užbėgo už akių kairiųjų įsigalėjimui Lietuvoje. Pastarieji skelbė, kad šalyje nugalėjo fašizmas. Perversmo organizatoriai neslėpė, kad jie simpatizuoja itališkiems ir vokiškiems fašistams. Dar lapkričio 21 d. Seimo posėdyje kun. M. Krupavičius be užuolankų dėstė: „Fašizmas pats savyje yra sveikas tautinis judėjimas. Tai reakcija prieš socializmo režimą ir kerenščizną, kurie veda valstybes prie pražūties. Šiandien fašizmas yra legalios organizacijos visose valstybėse. Bet aš skiriu fašizmą nuo fašizmo. Jeigu jūs pravardžiuojate tautinį susipratimą, patriotizmą, tautinius idealus fašizmu – ta prasme aš esu fašistas. Ir visi mes, tautininkai lietuviai, esame fašistai!“

Fašizmas to meto samprata gerokai (o gal iš esmės) skyrėsi nuo pokarinio jo aiškinimo. Penkiolika prezidento A. Smetonos valdymo metų prieškarinėje Lietuvoje nepasireiškė tautinio išskirtinumo akcentavimu, represijomis prieš kitaminčius ar tautines mažumas, užsienio politika nebuvo agresyvi, o dažnai net prisitaikėliška ir nedrąsi, opozicijai buvo palikta tam tikra veikimo laisvė, nors autoritarinių veiksmų, ypač prieš kairiąsias komunistines jėgas ir liberalią spaudą, nevengta.

Kitaip sakant, bėgta nuo vilko, o užbėgta ant meškos. Tai, kad abu žvėrys vėliau susivienijo, atspėti negalėjo niekas. Bet tada fašizmas – kaip nacizmo kraštutinė išraiška – lietuviškiems tautininkams atrodė patrauklesnis, nes jis dar nebuvo įgavęs tokių groteskiškų formų.

Tautiniai judėjimai – fašistinis reliktas?

Šiandieniniame pasaulį fašizmas yra įgavęs nebe pirmykštę, bet jau pokarinę, pačią brutaliausią prasmę. Vyresniųjų atmintyje dar įsispraudę sovietiniai filmai su niekingais, barbariškais, bailiais „fricais“. Iki šiol panašiu fašisto įvaizdžiu apdalijami Vakarai. Tarnaujant sovietinėje kariuomenėje buvo šaipomasi iš „pribaltikos fašistų“, esą jie ir dabar miškuose slepia ginklus… Ne kartą neonaciais apšaukti Baltijos šalių sostinėse rengiamų eisenų dalyviai, nežiūrint, ar jie eskaluoja gėjų ar tautinį judėjimą, ar primena karo laikų provokiškų formuočių laikus.

Lietuviškojo tautinio jaunimo demonstracijos su šūkiu „Lietuva – lietuviams“ taip pat patenka į šios kritikos lauką. Lietuvoje veikia organizacija „Pasaulis be nacizmo“, kuri užsiima ne žmogaus teisių gynimu ar kova su antisemitizmu, bet yra Kremliaus propagandos įrankis.

A. Paleckio vadovaujamas Socialistinis liaudies frontas dar 2010 m. tapo šio antifašistinio judėjimo steigėju. Ją tais pačiais metais įkūrė Pasaulio rusakalbių žydų kongreso prezidentas Borisas Špigelis. Šis milijonierius yra ir Rusijos Dūmos narys, Berlyne įkūręs Tarptautinį antifašistinį frontą. Jis nuolat pliekia Baltijos šalių „fašistus“, o tokius Kremlius noriai pasitelkia, siekdamas išsaugoti stalininę praeitį.

Vos tik prieš penkerius metus kilo Maidanas, ir Kijevas pasipriešino Rusijos agresijai, jis bemat buvo apšauktas fašistais, chunta, nacių radikalais ir pan. Ši Kremliaus leksika nukreipta pirmiausia į pačius Rusijos žmones ar jiems simpatizuojančius.

Kaip teigia politologas Alvydas Medalinskas, Rusija visoje Europoje pasirūpino, kad būtų kuriami vadinamieji antifašizmo komitetai. Toks jau veikia ir Lietuvoje. Jis platina pareiškimus, esą NATO yra fašizmas, o Lietuvos partizanai, pokario metais kovoję su sovietų valdžia, – žudikai. To komiteto negausių protesto akcijų Lietuvos žmonės nepastebi, bet apie jas praneša Rusijos televizijos kanalai. Tokios klišės atsiranda ir E. Zurofo globojamų menininkų kūriniuose.

Iškraipoma fašizmo prigimtis, lipdomos klišės nacionaliniams judėjimams ir laisvės kovotojams tarnauja agresyvių Rusijos sluoksnių interesams ir padeda didinti nepasitikėjimą demokratinėmis valstybėmis. Tai, kas seniai nuėjo į praeitį, dabar atgaivinama kaip ideologinė pabaisa, puolanti ir ėdanti savo vaikus.

iskauskas.lt