iskauskas.lt
Visi metai, skirti šv. Juozapato Kuncevičiaus mokymui – vienytis įvairių konfesijų bažnyčioms, eina į pabaigą. Dalis šio šventiko ir kankinio idėjų buvo atskleidžiama ir šiame metiniame „Lietuvos aido“ projekte, kuriame, be kita ko, pasakojome ir apie Vilnių, Klaipėdą, pajūrio regioną, kitus Lietuvos regionus, jų istorinę praeitį, ryšius su plačiuoju pasauliu, tikėjimo, istorinių kataklizmų ir didžiųjų permainų peripetijas. Baigiamasis straipsnis – apie šiandienos stačiatikių bažnyčios (cerkvės) problemas, kurios liečia ir valstybės visuomeninį gyvenimą geopolitinių krizių fone.
Karas Ukrainoje – skilimo kibirkštis
XXI amžius mums atnešė ne tik pažangą bei naujus ekonominius bei socialinius iššūkius, bet ir regioninius konfliktus, tautinius nesutarimus, atviros agresijos pliūpsnius, diktatūrinius režimus, ardančius bendrą pasaulinio saugumo struktūrą. Pirmiausia, žinoma, turiu galvoje mums artimą regioną – Ukrainą, kuri štai jau 10 metų, nuo 2013-ųjų rudens, patiria ne tik Maidano revoliuciją, bet ir svetimos okupacijos bei aneksijos baisumus. Rusija skaldo ir grobia ne tik teritoriją, bet ardo ir dvasines vertybes. Nuo jos kenčia ir šv. Juozapato mokymas – vienyti pirmiausia stačiatikius bei katalikus, o kita vertus – telkti dvasinei vienybei ortodoksus. Kadangi šv. Juozapatas Kuncevičiaus buvo Kijevo Rusios arba Ukrainos žemės augintinis, tai ir visas jo mokymas buvo skirtas stačiatikių bažnyčios susitelkimui aplink vieno Dievo mokymą.
Filologas, Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro dėstytojas, Katalikų radijo Mažosios studijos bendradarbis Giedrius Tamaševičius LRT laidoje „Mažoji studija“ sakė, kad stačiatikybė – antra pasaulyje ir Lietuvoje pagal tikinčiųjų skaičių krikščionybės kryptis. Iki XX a. pradžios dabartinės Ukrainos teritorijoje veikė vienintelė Maskvos patriarchatui pavaldi Ukrainos stačiatikių bažnyčia. Tačiau kartu su politinės nepriklausomybės siekiais atsirado ir nepriklausomomis norinčios būti nacionalinės bažnyčios. Šiuo metu Ukrainoje egzistuoja dvi didelės stačiatikių bendruomenės: jau minėtoji Maskvos patriarchato Ukrainos ortodoksų bažnyčia ir vieninga Ukrainos stačiatikių bažnyčia. Pastaroji autokefaline tapo po Krymo aneksijos – prieš trejus metus Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Baltramiejus suteikė jai nepriklausomybę ir savivaldą.
Bet skilimo pradžia buvo ne prieš 10 metų, o kur kas anksčiau. Tačiau karas jį išryškino, o Ortodoksų Bažnyčios vadovai iš viso pasaulio 2016-ųjų vasarą susitiko Graikijoje pirmam tokiam susirinkimui per tūkstantį metų (praėjusį kartą toks susirinkimas įvyko 1054 metais, kai krikščionybė skilo į katalikybę ir stačiatikybę, per vadinamąją didžiąją schizmą, ir naujo susirinkimo detalių planavimas užtruko 50 metų). Tuomet Rusijos Stačiatikių Bažnyčia, kuri atstovauja maždaug 130-čiai mln. tikinčiųjų – maždaug pusei viso pasaulio stačiatikių, paskelbė, kad susitikime nedalyvaus. Be Rusijos jame taip pat nedalyvavo Bulgarijos ir Gruzijos Stačiatikių Bažnyčios, o Serbijos Stačiatikių Bažnyčia dalyvavo tik kaip stebėtoja.
Nepriklausomi nuo Maskvos
Žinoma, tokio atsiribojimo priežastys – giluminės, jos nusitęsia į amžių gilumą. Tačiau akivaizdu, kad nesutarimus ypač paskatino Rusijos įsiveržimas į Ukrainą, nes jį palaimino Maskvos patriarchatas.
Tik prasidėjus karui, 2022 m. gegužės pabaigoje, Ukrainos stačiatikių bažnyčios taryba apsisprendė dėl visiškos nepriklausomybės ir autonomijos nuo Maskvos patriarchato. Šalies stačiatikiai taip pat viešai išreiškė nepritarimą patriarcho Kirilo pozicijai karo Ukrainoje atžvilgiu. „Mes nesutinkame su Maskvos patriarcho Kirilo pozicija dėl karo Ukrainoje. Taryba smerkia karą kaip Dievo įsakymo „Nežudyk!“ pažeidimą ir reiškia užuojautą visiems nuo karo kenčiantiems žmonėms“, – sakoma jų pareiškime. Patriarchas Kirilas gi aiškino, kad „piktosios dvasios“ nori suskaldyti Rusijos ir Ukrainos stačiatikius, bet, matyt, viena pikta dvasia ir sėdi šalia jo, Kremliuje.
Nesutarimai palietė ir Lietuvos stačiatikius. Šios bažnyčios vadovo metropolito Inokentijaus teigimu, šiandien visus sprendimus vadovybė priima savarankiškai: „Mūsų bažnyčia yra ne Maskvos ar rusiška, o Lietuvos. Visi sprendimai, susiję su jos valdymu, priimami Lietuvoje. Visiškai neturėdami jokių finansinių ryšių su Maskvos patriarchatu, išlaikome kanoninį ir maldos ryšį su Motina Bažnyčia ir liekame ištikimi stačiatikių pamaldumo rusiškoms tradicijoms”.
O štai Trakų ortodoksų vyskupas Amvrosijus bandė sušvelninti politines sprendimo aplinkybes ir pabrėžė, kad toks sprendimas buvo išsakytas jau seniau ir nėra susijęs su Rusijos karu Ukrainoje: „Sprendimas nėra susijęs su Rusijos karu Ukrainoje, tai nėra reakcija į Rusijos karą arba ministrės pirmininkės laišką Baltramiejui (laiške Konstantinopolio patriarchui premjerė bandė paveikti šį dvasininką, kad Lietuvos stačiatikiai pereitų jo žinion. – Č. I.). Čia greičiausiai gal net tas ministrės pirmininkės laiškas galėtų būti reakcija į mūsų norą gauti didesnę bažnytinę nepriklausomybę“. Tarsi įrodydamas savo apolitiškumą metropolitas Inokentijus iš pareigų atleido kelis stačiatikių kunigus, kurie siekė inicijuoti atsiskyrimą nuo Maskvos patriarchato.
Nuomonių įvairovė – baudžiama?
Minėti kunigai anksčiau kritikavo Rusijos invaziją į Ukrainą ir Rusijos ortodoksų bažnyčios paramą šiems veiksmams, kvestionavo metropolito Inokentijaus poziciją. Bet apskritai Lietuvos stačiatikių bažnyčia oficialiai pasmerkė Rusijos veiksmus.
Vos prasidėjus karui tokių kunigų, kurie nesutinka su metropolito pozicija, buvo septyni. Kaip „Kauno dienai“ pernai balandį sakė ortodoksų kunigas Vladimiras, į Konstantinopolio patriarchatą norima jungtis, nes nepriimtina Rusijos stačiatikių vadovo Kirilo pozicija. Jis atvirai reiškia palaikymą Putino režimui, laimina karą Ukrainoje. Kunigas Vladimiras sako, kad „situacija tiek supuvusi, kad geriau jau niekur nei ten“.
Puvėsis įsimetė gilus, ir čia kaltas ne tikėjimas ar ortodoksų bažnyčia, o glaudūs Maskvos patriarcho Kirilo ryšiai su nusikalstamu Kremliaus režimu. Ortodoksai yra senesnė konfesija už katalikybę. Ją mūsų šalyje išpažįsta vos 4 proc. tikinčiųjų. Lietuvos stačiatikiai yra viena iš devynių tradicinių religinių bendruomenių mūsų šalyje. Bet neteko girdėti, kad kuri nors iš jų pritartų Rusijos agresijai.
Protestuodamas prieš tokį metropolito Inokentijaus „aklumą“, tą patį balandį iš tarnystės pareiškė pasitraukiantis Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedros kunigas Vladimiras Seliavka. Interviu „Lietuvos rytui“ jis sakė, kad Bažnyčia negali būti visiškai atskirta nuo realaus gyvenimo, o patriarcho Kirilo pozicija jam nesuvokiama, juk karas Ukrainoje yra didžiulė visos žmonijos tragedija.
Keista detalė: kiekvienas ortodoksų kunigas per liturgiją patriarcho vardą turi paminėti 2–3 kartus. Metropolitas Inokentijus klausė kunigų nuomonės, ar per mišias minėti patriarcho Kirilo vardą, ar ne, ir sakė, kad už savo nuomonės išdėstymą susirinkime nebus baudžiama. Lietuvoje yra apie 60 stačiatikių kunigų, visi jie neišsakė savo nuomonės, bet po mėnesio nuo susirinkimo buvo atleisti tik tie trys. Kas tai – ne represijos? Bet vis tiek, sako V. Seliavka, Kirilas yra tik administratorius, priklausomas nuo Kremliaus, ir geriausia už jį melstis, gal jam prašviesės protas…
Tuo metu metropolitas Inokentijus kalba apie sąmokslą Lietuvos ortodoksų bažnyčioje – esą grupė kunigų jau seniai kūrė planus pereiti į Konstantinopolio patriarchato jurisdikciją, o po tragiškų įvykių Ukrainoje apie savo ketinimus prabilo viešai: „Jie yra pasiskelbę didvyriais ir kankiniais, tačiau iš tiesų tėra sunkiai nusidėję Dievui Bažnyčios skaldytojai,“ – sako Lietuvos ortodoksų vadovas.
***
Kaip minėjome, šiuo metu Lietuvos stačiatikių bažnyčia yra viena iš devynių tradicinių religinių bendruomenių Lietuvoje. Ji nuo 1935 m. turi metropolijos titulą, priklauso Maskvos ir Visos Rusios patriarchatui. Savavaldės bažnyčios statusą turi tik trys stačiatikių bažnyčios, esančios kanoninėje Maskvos patriarchato jurisdikcijoje: Estijos, Latvijos ir Moldovos.
Bandant suskaldyti Lietuvos Stačiatikių Bažnyčią, ir įkurti paralelinę Konstantinopolio Patriarchato jurisdikcijai priklausančią bažnytinę struktūrą, balandžio pabaigoje tūkstančiai Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos parapijiečių keliavo Vilniaus gatvėmis, dalyvaudami religinėje procesijoje už Bažnyčios vienybę. Pamaldų metu Šventosios Dvasios vienuolyne buvo meldžiamasi už karo Ukrainoje pabaigą bei Stačiatikių Bažnyčios vienybę.
Jos mokė šv. Juozapatas. Šiandien jis galėtų įsitikinti, kad valstybė nėra atskirta nuo tikėjimo, tačiau ir bet kuri bažnyčia negali tapti valstybės politikos instrumentu, kaip ir atvirkščiai – politikai neturi kištis į bažnytinį gyvenimą ir tikėjimo sanklodą. Nes tuomet išklibinami tikėjimo ramsčiai ir žmogiškosios vertybės, kurios moralės požiūriu įprasmintos Dešimtyje Dievo Įsakymų.
Ar mes dar gyvename pagal juos?
