2024-11-29, Penktadienis

Česlovas Iškauskas. Tautinės mažumos – neįkainojamas valstybės turtas

Rudaminos lenkų liaudies šokių ansamblio Zgoda dalyvės

Česlovas Iškauskas, www.aidas.lt

Baigiant ciklą publikacijų apie tautines mažumas (bendrijas), verta dar kartą sugrįžti į apibendrintą informaciją. Ji pateikiama Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės svetainėje (https://tmde.lrv.lt/lt/tautiniu-mazumu-kulturos-centrai-ir-tautines-bendrijos/statistika). Preambulėje pažymima, kad „ištisus šimtmečius tautinėms bendrijoms teko svarbus vaidmuo: jos prisidėjo kuriant Lietuvos valstybę ir ginant jos laisvę bei Nepriklausomybę.

Sąjūdžio laikais 26 tautinių bendruomenių atstovai palaikė tautinės deklaracijos idėją, kurios tikslas – parodyti, kad tautinės mažumos pritaria Lietuvos Nepriklausomybės siekiams. Visų Lietuvoje gyvenančių tautybių piliečiai įsijungė į tautinio atgimimo judėjimą: palaikė referendumą dėl sovietinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos, stovėjo Baltijos kelyje, gynė šalies Nepriklausomybę per 1991 m. Sausio įvykius ir rugpjūčio pučo metu.“

Etninis margumynas

Pagal 2021 m. visuotinio gyventojų ir būstų surašymo rezultatais, 2021 m. Lietuvoje gyveno 2 mln. 810 tūkst. gyventojų, iš kurių 432 tūkst. buvo tautinių mažumų atstovai. Šie duomenys lyginami su 2001-ųjų ir 2011 m. apklausų rezultatais. Šis 20 metų laikotarpis kupinas nacionalinių ir geopolitinių permainų – tiek ekonominių, socialinių, tiek politinių. Jos iš esmės keitė tautinę valstybės sanklodą, bendrijų tarpusavio sąveiką ir valstybės santykius su jomis. Emigracija įvairiomis kryptimis (su tam tikru reemigracijos reiškiniu), aštrėjanti padėtis Rusijoje ir kitose kaimyninėse šalyse, pabėgėlių srautų augimas Europoje ir pasaulyje, galų gale kaistanti atmosfera posovietinėje erdvėje, daugiausia susijusi su agresyvia Rusijos, Baltarusijos ir jų satelitų elgsena, keitė tautinę struktūrą ir Lietuvoje.

Mažėjantis pagrindinių Lietuvos gyventojų sluoksnis, kaip ir bendras gyventojų skaičius (nuo 3,48 mln. iki 2,81 mln.) destabilizavo ir kitus rodiklius. Per 20 metų lietuvių skaičius sumažėjo daugiau kaip 5 mln. Tačiau jei 2001 m. jie sudarė 83,5 proc. visų šalies gyventojų, tai 2021 m. – jau 84,6 proc. Nesunku pastebėti, kad šios dalies išaugimas vyko kitų tautinių mažumų menkimo sąskaita, ypač rusų (apie 1,3 proc.), baltarusių (0,23 proc.) ir lenkų (0,2 proc.).

Tiesa, iš pateiktų duomenų matome, kad mažėjo ir kitų tautybių žmonių – ukrainiečių, žydų, totorių, net latvių su estais. Statistikos lentelės grafoje „kitos“ (iš 26 bendrijų pateikiami duomenys tik apie 16) taip pat pabrėžtas mažėjimas 0,11 proc., bet štai kitoje grafoje „nenurodyta“ pastebėtas augimas: jei 2001 m. nenurodžiusių savo priskyrimo tautinei grupei buvo beveik 33 tūkst., o 2011 m. vos 57 daugiau, tai 2021 m. jų skaičius sudarė jau beveik 50 tūkst., t.y. šių gyventojų dalis buvo 1,77 proc., palyginus su 0,94 proc. prieš 20 metų.

Statistikos analitikai paprastai vengia atskleisti numanomas tokių pokyčių priežastis, bet akivaizdu, kad pirmoje vietoje išskirtume keletą jų: auganti bendra Lietuvos gyventojų migracija į turtingesnes šalis labiau pastebima tarp lietuvių tautybės žmonių negu tarp tautinių mažumų, kurių atstovų daugiausia išvyko į savo kilmės regionus. Tokį pokytį paskatino sunkėjanti Lietuvos ekonominė padėtis, kaistanti geopolitinė situacija, na ir, kaip teigia žmogaus teisių gynėjai, atsiradęs didesnis nepalankumas kai kurių šių bendrijų atstovams. Tam poveikį turėjo ir labiau akcentuojama istorinė atmintis (lenkams), bet daugiausiai – dabartinė agresyvi Rytų šalių elgsena (rusams, baltarusiams).

Keletas etninių aspektų

Ne mažiau įdomi ir 2021 m. detalizuota statistika. Juo labiau, kad duomenys atnaujinti visai neseniai – šių metų lapkričio 14 d. Skaitytojų dėmesiui svetainėje pateikiama tokia informacija:

Skaitlingiausios Lietuvos bendruomenės:

lenkai (183,4 tūkst., 6,5 %);

rusai (141,1 tūkst., 5 %);

baltarusiai (28,1 tūkst.,1 %)

ukrainiečiai (14,1 tūkst., 0,5 %)

kitos tautybės (16,1 tūkst., 0,6 %)

Didžiausia lenkų tautybės gyventojų dalis:

Šalčininkų (76,3 %),

Vilniaus (46,8 %),

Trakų (27,5 %) ir

Švenčionių (24,3 %) rajonų savivaldybėse.

Didžiausia rusų tautybės gyventojų dalis:

Visagino (47,36%),

Zarasų raj. (17,18 %),

Klaipėdos raj. (16 %) ir

Švenčionių raj. (12,34%) savivaldybėse.

Šiuose duomenyse nieko stebėtino nėra, nebent rusų tautybės gyventojų dalis Klaipėdos rajone (16 proc.). Pajūrio regionas ypatingas tuo, kad čia užsilikę daug Antrojo pasaulinio karo „išvaduotojų“, o dabar – jų palikuonių, kurie genetiškai ištikimi senajai slaviškajai ideologijai ir radikaliajam slavizmui. Tai atsispindi ir savivaldos veikloje, ir socialinėje terpėje. Iki šiol Klaipėdoje stipri rusiškoji bendruomenė, kurioje vis pasireiškia nelojalumas nepriklausomai Lietuvos valstybei, atvedantis kai kuriuos veikėjus net į teisiamųjų suolą. Rusijos agresijos posovietinėje erdvėje sąlygomis šie iššūkiai tampa dar pavojingesni.

Nepaminėti, bet nepamiršti

Šių metų publikacijose mes nemažai rašėme apie tautines mažumas, kurios neturi pasaulyje atskiros valstybės ar teritorijos. Tačiau beveik neužsiminėme apie nemažą gyventojų dalį sudarančius čigonus (romus). Profesorius Povilas Gudelis prieš pusantrų metų DELFI paskelbtame straipsnyje rašė (https://www.delfi.lt/pilietis/autoriai/vieninteles-musu-tautines-mazumos-profesorius-isdeste-daugeliui-negirdetu-faktu-apie-3-tautu-istorija-lietuvoje.d?id=87102997), kad tai – viena unikaliausių, nesuprastų ir mitologizuotų pasaulio tautų. Europoje jie vadinami įvairiai: Lenkijoje, Latvijoje, Rusijoje ir Lietuvoje – čigonais, Ispanijoje – cale, Vokietijoje – sinti, Centrinėje Europoje – roma, Prancūzijoje – manuš. Ši tauta kilusi iš Indijos pusiasalio. Jų kalba primena hindi kalbą, o ši priklauso indoeuropiečių kalbų grupei. Jie niekada neturėjo savo valstybės. Matyt, dėl to neturi nei atskiro rašto, nei žodinės istorijos.

Viduramžiais jie pradėjo klajoti. Klajokliško gyvenimo priežastis buvo ne romantinė, o ekonominė. Taboro amatininkams reikėjo rinkos savo produkcijai parduoti, o artistams ir būrėjoms – naujų klientų. Laikraščio „The New York Times“ duomenimis, pasaulyje gyvena apie 11 milijonų čigonų. Pagrindiniai jų verslai – būrimas, muzika, šokiai, cirkas. Apie XV a. čigonai pasiekė LDK, kur Didysis kunigaikštis Aleksandras jiems suteikė privilegiją. Jie gavo žemės, daugiausiai vertėsi bitininkyste. Nepaisant to, daugelis skurdo ir kai kurie pradėjo vagiliauti. Dėl to Lietuvoje apie juos palaipsniui susiformavo neigiama nuomonė. Juos neteisingai imta vadinti arkliavagiais ir burtininkais.

Romų vėliava. Tautinių mažumų departamento nuotr.

Lietuvoje šiai tautai buvo suteikta galimybė tapti sėsliais gyventojais, tačiau tokia nuostata senaisiais amžiais nepasiteisino ir juos imtasi griežčiau kontroliuoti. Trečiajame Lietuvos statute valstiečiams buvo draudžiama slėpti čigonus. Pradėta griežčiau kontroliuoti jų bendruomenes (taborus), kurios klajojo po Abiejų Tautų Respublikos teritoriją.

Istoriniuose šaltiniuose minimos šios čigonų „karalių“ pavardės: 1652 m. buvo paskirtas Motiejus Korelevičius, 1668 m. – Jonas Navrotinskis, 1703 m. – Jonas Deltuviškis; 1647–1780 m. iš viso buvo 18 čigonų „karalių“. Lietuvos didikų iniciatyva atsirado dar viena čigonų vyresniojo pareigybė, ji buvo skiriama čigonų kilmės asmenims.

1778 m. Karolis Stanislovas Radvila vietinių čigonų „karaliumi“ nominavo Joną Marcinkevičių. Šis ne tik padėjo rinkti mokesčius. Marcinkevičius – žmogus, pasižymėjęs artistiškais gabumais, linksmino Radvilą. Pasikinkęs 6 lokius jis vadeliojo karietą, o išmokyta beždžionėlė buvo „liokajus“. Prof. P. Gudelis tvirtina, kad šiuo metu (2021 m.) Lietuvoje gyvena kiek daugiau nei pora tūkstančių romų. Daugiausia jų yra Vilniuje ir Kaune. Prieš keletą metų Vilniuje buvo panaikintas garsusis jų taboras Kirtimuose – narkotikų platinimo centras. Laikas parodys, kaip iš ten iškeldinti vietiniai pritaps prie kitų sostinės bendruomenių.

Romų interneto svetainėje (http://www.romuplatforma.lt/romai-lietuvoje/) pateikiami senesni duomenys. 2011 m. gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, šalyje gyveno 2 115 romų tautybės žmonių. Nuo 1989 m. romų šalyje tolygiai mažėja. 1989 m. Lietuvoje gyveno 2 718 romų tautybės žmonių, 2001 m. – 2 571. Svetainėje pabrėžiama viena romų populiacijos ypatybė: romų tautinės mažumos amžiaus struktūra yra išskirtinė visos šalies kontekste, nes šioje grupėje itin didelę dalį – net 49 proc. visų romų tautybės žmonių sudaro vaikai ir jaunimas iki 20 metų. Bendrame Lietuvos gyventojų skaičiuje vaikai ir jaunimas (0–19 metų) sudaro 22 proc. visų Lietuvos gyventojų. Tokią didelę romų jaunimo dalį apsprendžia palankios sąlygos šios tautybės gyventojų prieaugliui.

Atmetant įvairiausius stereotipus ir gandus apie čigonus, šios tautybės atstovai nusipelnė pačių palankiausių komplimentų šalies gyvenime, tinkamos socialinės paramos ir deramos vietos kultūrinėje valstybės sanklodoje.

Lietuvos tautinių mažumų analizėje svarbią vietą užima leidinyje „Lituanistika“ (2003 m. Nr. 4) paskelbtas Klaipėdos universiteto mokslininko Stasio Vaitekūno tyrimas (https://etalpykla.lituanistikadb.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2003~1367187312231/J.04~2003~1367187312231.pdf ).Jame nagrinėjamos žydų, totorių, karaimų, čigonų (romų) tautinės bendrijos, apžvelgiamas jų istorinis paplitimas Lietuvoje. Pavyzdžiui, pastebima, kad artimesnių tautų atstovų skaičius nuolat mažėjo, o tolimesnių – augo. „Lietuvoje 1923 m. gyveno mažiausiai 27 tautybių žmonės. 2001 m. gyventojų surašymas rado jų buvus per 100, tačiau gausesnės buvo tik 42 tautinės mažumos.

Kilus migracijos bangai Lietuvoje vis daugėja tolimesnių šalių – Vietnamo, Indijos, Afganistano, Irano, Irako, Kinijos, Afrikos regionų ir t.t. – žmonių. Beveik nėra pasaulyje valstybės, kurios vienas ar kitas žmogus negyventų Lietuvoje“, – rašo S. Vaitekūnas. Įvade taip pat atkreipimas dėmesys į žydų sluoksnį Lietuvoje, kurio mūsų publikacijose beveik nelietėme. Tai ypatinga etninė grupė, kuri beveik 75 metai turi savo valstybę Izraelį (jame 2003 m., autoriaus duomenimis, gyveno 6 mln. gyventojų, o iš viso pasaulyje, tiesa, pagal senoką 1978 m. statistiką, – 14 mln.).

***

Taigi, apžvelgėme kai kurių tautinių mažumų (bendrijų) istorinę raidą Lietuvoje, jų sanklodą ir pasiskirstymą šiandienos valstybės gyvenime. Tai reguliuoja Kultūros ministerija, kai Vyriausybės 2015 m. gegužės 13 d. nutarimu buvo įsteigtas Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Organizacine prasme, tenkinant Lietuvos tautinių mažumų kultūrinius ir švietimo poreikius, veikia keli tautinių mažumų visuomeninės veiklos centrai – Tautinių bendrijų namai Vilniuje (1991 m.), Kauno įvairių tautų kultūrų centras (2004 m.), Romų visuomenės centras (2001 m.), Lietuvos tautinių mažumų folkloro ir etnografijos centras (2007 m.) ir kt. Sunku apibrėžti visų etninių grupių veiklos kryptis, nes, kaip tvirtinama oficialiame Tautinių mažumų departamento puslapyje (https://lrkm.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/tautines-mazumos-1), 2011 m. visuotinio gyventojų ir būsto surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 154 tautybių gyventojų, be to aktyvią kultūrinę ir kitokią veiklą Lietuvoje vykdė apie 300 tautinių mažumų nevyriausybinių organizacijų.

Tai iš tiesų didelis nepriklausomos valstybės turtas. Jį reikia branginti, puoselėti ir gausinti.

5 KOMENTARAI

  1. Kodėl ponas Iškauskas gieda ditirambus okupantų bendrijoms? Juk mažumos tėra: karaimai, totoriai ir romai, kaip gerb. Povilo G. komentare rašyta. Jie savo tėvynės neturi, o kiti tegul pasižiūri į žemėlapį, į savo plačias dideles tėvynes, kurios guli ant užgrobtų teritorijų. Bet baisiausia, kad tos taip vadinamos „mažumos” ropščiasi į mūsų valdžios organus ir subtiliais būdais nori užgrobti mūsų šalį.

  2. NEPAINIOKIME ir ne vietoje nevartokime:
    A) STATISTIKOS departamento naudojamą valstybės gyventojų suskirstymą ir apskaitą pagal pačius įvairiausius požymius – taip pat ir pagal tautybes (juk ir Lietuvoje, kaip ir kitose pasaulio valstybėse, gyvena ne tik šią valstybę sukūrusi tauta, bet ir visokiais keliais bei dėl visokių priežasčių čia atsiradę kitataučiai bei kitakalbiai),
    su
    B) ŽT ir kt. org-jų išskiriamomis Tautinėmis mažumomis! –
    Kad kitatautis ar kitakalbis būtų priskiriamas TM, negana nei šių jo požymių, paimtų iš SD, nei to, kad jis gyvena vienoje ar kitoje vietovėje susitelkusioje tautiečių grupėje*.
    Kad šiai piliečių grupei priklausytų TM statusas, būtina viena iš šių priežasčių:
    – ši tauta neturi savo nacionalinės valstybės, kuri rūpintųsi jų kalbos bei tautinio paveldo apsauga ir plėtote**, arba
    – ši tauta kartu savo etinėmis žemėmis buvo užgrobta kaimyninės (ar ir tolimesnės) valstybės, ir dabar laikoma okupantės nuosavybe,
    BET – pagal TMAPK bei ŽT dokumentus TM nepriskiriami svetimtaučiai/kitakalbiai ATVYKĖLIAI – nei patys gyventojai, nei okupanto ir jo kolonistų įnešta jų TIKYBA nei KALBA, kuria kalba jie bei jų palikuoniai.
    Tad, turėdami tai galvoje, šalies (ar jos dalies, kurią taikomasi paversti atėjūnų bei smurtu jų įneštosios kalbos nuosavybe) politikai, politologai, dėstytojai, mokytojai, žurnalistai, apžvalgininkai, valdininkai ir visi viešai pasisakantys bei rašantys neturėtų aklai vartoti V. Tomaševskio primestos kremlinės TM sąvokos! Jų PAREIGA kalbėti/rašyti ATSAKINGAI, TIKSLIAI, neiškraipyti šios sąvokos turinio pagal Putino su Patruševu paskelbtą naują TM sampratos versiją**: esą, visai nesvarbu tavo tėvų bei senelių tautybė, svarbu, kuo tau ir tavo draugų grupei patinka būti, ir ta jūsų grupė jau „turi teisę” reikalauti sau TM statuso, regioninės kalbos ir pan. Jei mes patys to nepaisome, bet aplaidžiai švaistomės šia sąvoka, tai PATYS PADEDAME JĄ ĮTVIRTINTI JĄ SAVO PAČIŲ bei KITAKALBIŲ SĄMONĖJE!
    Be to, Tarptautiniai įstatymai karų bei okupacijų padarinių klausimais nepripažįsta teisėtomis pretenzijų įteisinti jokio buv. okupacijos laikų palikimo – nei fizinio, materialaus, nei nematerialaus. O buv. okupanto palikta kalba, okupacijos laikais pakeista tautybė ar tikyba yra NEMATERIALUS OKUPANTO PALIKIMAS! Pretenduodamas į okupanto mums atvežtą tautybę, asmuo turi pateikti dokumentus, įrodančius, jog jų giminė dar iki okupacijų buvo tos tautybės, turėjo taip rašytą pavardę, kaip jis ją matyti nori – to reikalauja tarptautiniai įstatymai (apie kuriuos kažkodėl tyli šiaip žodžio kišenėje neieškanti TM ministrė…) .
    ————————
    * Okupantas, statęs okupuotose šalyse įv. įmones, tiek joms (taip pat ir darbininkų bendrabučiams bei daugiabučiams) statyti, tiek jose įdarbinti suveždavo į tas vietoves, miestus ešelonus jaunų, neseniai karo tarnybą, o po jos – proftechn. mokyklas ar technikumus baigusių vyrų. Baigę įmonių statybos darbus, statybininkai buvo paliekami čia toliau dirbti statybininkais, o į tas gamyklas, ypač į strategines, labai retai ką vietinį priimdavo dirbti – jose kolonistai buvo įdarbinami. Teko su tokiais bendrauti. Tai buvo labai gudrus sumanymas – kolonistai smarkiai pramiešdavo vietos gyventojus; jie buvo čia Kremliaus akys ir ausys; prireikus imtis poveikio jėga, netektų gaišti, nereiktų jų iš toli atvežti – jie būtų apginkluoti ir prijungti prie okupuotose respublikose buvusių sovietų karinių miestelių karių. Be to – kolonistai kūrė mišrias šeimas, ir lietuvės motinos pagimdyti vaikai jau buvo rusų tautybės… Labai sumanu?
    ** Lietuvoje tai savo nacionalinių valstybių neturintys karaimai, totoriai bei čigonai.
    *** Svobodos radijo laida Путин и Патрушев против истории и языка – (Žr. Svoboda org bei You Tube )

    • Jūsų tiesa. Tautinės mažumos tos, kurios neturi savo valstybės. Tai: karaimai, totoriai ir romai (čigonai). Tuo tarpu lenkai, rusai ar gudai priklauso tautinėms bendrijoms.





Komentarai nepriimami.

Reklama

Susiję straipsniai

Ukrainai leidus ekshumuoti Antrojo pasaulinio karo laikų Volynės žudynių aukas, Lenkijos prezidento posto siekiantis kandidatas pareiškė esąs „pasirengęs vykti į Ukrainą“

Nuo 2017 m. Lenkijos Tautos atminties institutas (IPN) nuolat teikė prašymus dėl ekshumacijos leidimų įvairiose Ukrainos vietose, siekdamas...

Ačiū Dievui, nepaskendau. Nei nevilty, nei netikėjime

„Neįtikėjęs“ namais, turtais, triobom, pilim, rūmais ar daiktų bei pinigų kaupimu... Kun. Kęstutis Kazimieras Brilius MIC. „Kristus mums šviečia“...

Jubiliejų švenčiantis Pavelas Giunteris: „Gyvenu muzikai“

Ieva Bačiulytė Lapkričio 30 d. LVSO koncertų salėje jubiliejų švęs legendinis mušamųjų virtuozas, ilgametis Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro artistas,...

„Lindyhopera“ Vilniaus senajame teatre: šokis ir džiazas išlaisvina ir kviečia judėti

Vilniaus senajame teatre gruodžio 14, 15 d. įvyks džiazo šokio ir muzikos spektaklio „Lindyhopera“ premjera. Kas yra „Lindyhopera“?...