Česlovas Iškauskas. Vokiečiai ima jautį už ragų…

Vokietija vėl stengiasi tapti Europos lydere. Jos neviešos varžybos su Prancūzija ir jau nebe ES nare Didžiąja Britanija, atrodo, kol kas vyksta Berlyno naudai. Ypač dabar, kai žemynui grasina bendras priešas Putino Rusija, na ir iš dalies – Donaldo Trampo Amerika.

Apie šią šalį kiekvienas turi savo nuomonę. Šių eilučių autoriui teko ne kartą su kvietimais ar žurnalistiniais tikslais vykti į vakarinę ir rytinę Vokietijos dalis. Ir visą laiką stebėtasi, kokią pažangą vokiečiai padarė po karo tragedijos, nacių kapituliacijos, didžiulių reparacijų ir komunistinio režimo Rytų sektoriuje.

Dabar tai didžiausia Europos ekonomika ir ketvirta pasaulyje. Politologas Linas Kojala rašė, kad, jei sudėtume visų Šiaurės ir Baltijos valstybių, taip pat Lenkijos, nominalųjį bendrąjį vidaus produktą (BVP), gautume tik 60 proc. Vokietijos dydžio. Vokietijos ekonomika penkiskart pranoksta Lenkijos, kuri taip pat trokšta lyderiauti, bent jau Rytų ir Vidurio Europoje. Berlynas per artimiausią dešimtmetį galėtų pasiskolinti 2 trilijonus eurų ir nepatirti ženklaus neigiamo poveikio. Tad gynybos ir kitų sričių išlaidos gali augti taip sparčiai, kad išjudintų visą žemyną. Karinis biudžetas įspūdingas, nors apima vos 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) – net 91 mlrd. eurų.

Tačiau bendrieji statistikos duomenys parodo dar ne viską. Pastaraisiais metais Vokietijos ekonomika buksuoja. Neseniai kancleriu tapęs krikdemas, beveik 70 metų sulaukęs ir neįtikėtinai aukštas – vos ne dvimetris –  Friedrichas Merzas, nors ir yra gabus verslininkas (vargu ar čia jis susilygins su D. Trumpu), turi iškuopti paveldėtas Angelos Merkel ir  Olafo  Scholzo Augėjo arklides. Juk krinta BVP, mažėja investicijų, prarandamas konkurencingumas, pavyzdžiui, automobilių eksporte.

Hanoveryje gyvenanti mūsų tautietė psichoterapeutė Rutha Schulz-Jagutis tvirtina, kad likusios senos problemos slegia ir naująją vyriausybę. F. Merzo reitingai siekia vos 30 proc. Prie krizės prisidėjo ir D. Trumpo paskelbti 25 proc. muitai prekėms iš Europos. Ponia Rutha ironiškai pastebi, kad, ačiū Dievui, priešingai kaip Amerikoje, Hanoveryje kiaušinių dar yra…

F. Merzui atėjo nelengvi laikai. Jį kritikuoja patys partiečiai, kad pirmininkas prieš rinkimus kalbėjo, jog imsis taupymo politikos, o dabar skolinasi net 100 mlrd. eurų, kad sugriežtins migraciją, bet realių žingsnių nežengia, kad nemažina nevyriausybinių organizacijų, kuriose paprastai susimetusios kairiosios radikalios grupuotės, finansavimo, kad per daug dairosi į socialdemokratų sparną ir t. t.

Bet atsidūręs sunkioje padėtyje Berlynas stebina kitkuo: F. Merzo krikščionys demokratai vieni aktyviausių planuojamo 500 mlrd. eurų Ukrainos rėmimo fondo iniciatorių. Berlyną pirmąjį didinti išlaidas gynybai paskatino D. Trumpo grasinimai pasitraukti iš NATO ir permesti Europos saugumo rūpesčius ant pačių europiečių pečių. Prieš savaitę įstatymo projektas buvo aprobuotas bundestage: 513 deputatų balsavo už, o 207 prieš. Dabar laukia balsavimas bundesrate – federalinių žemių atstovų reprezentuojamuose parlamento rūmuose. Bet vyriausybė aiškiai nepalaiko Emmanuelio Macrono idėjos padengti Europą savo „branduoliniu skėčiu“ ar siųsti į Ukrainą taikdarius. Tačiau štai ant F. Merzo darbo stalo pagaliau atsirado projektas, pagal kurį ukrainiečiams būtų išsiųstos seniai žadėtos tolimojo veikimo sparnuotosios raketos TAURUS KEPD-350, gaminamos nuo 1998 m., turinčios ypatingą griaunamąją jėgą ir galinčios pakeisti amerikiečių HIMARS ar britų Storm Shadow.

Žinoma, iki jų pristatymo į Ukrainą gali praeiti nemažai laiko, bet šiandien, kaip rašo leidinys „Civey für Focus“, dauguma vokiečių – net 59 proc. – pritaria tiems planams. Juk nereikia pamiršti, kad 34 proc. rinkėjų rinkimuose balsavo už AFD, Die Linke ir BSW, kurios yra atvirai prorusiškos.

Atėjus F. Merzui Vokietija tarsi atsibunda po O. Scholzo įmygio ir standartinių frazių, kad Berlynas gins Ukrainą „tiek, kiek reikės“. Tikimasi, kad jis pasidalins lyderyste su Londonu, Varšuva ar Paryžiumi. Tiesa, tai nelengva misija: jauni vokiečiai vis labiau balsuoja už kraštutinės kairės ir dešinės partijas, kurios simpatizuoja Rusijai. Seno sukirpimo pramonės vadus tebevilioja pigesnės rusiškos žaliavos, rašo L. Kojala. Prisidengdami nacionalinių interesų gynimu (ši pozicija tapo itin madinga Europoje ir net JAV), jie daro įtaką politinėms partijoms, kad šios, nepaisydamos Rusijos sukelto karo, iš agresoriaus pirktų pigesnius energijos išteklius.

Tarp vokiečių sklando toks juodas humoras: vokiečiams reikia daugiau remti Lenkiją ar Baltijos šalis, kad Putinui būtų sunkiau, negu 1945 metais, prieiti Berlyną. Ar F. Merzo komandai užteks valios, kad šis piktas juokelis netaptų realybe?