Jungtinės Karalystės žmonės, balsavę už išėjimą iš Europos Sąjungos, atsisakė klaidingos dvasinės vizijos.
Pagaliau sulaukėme Brexit’o ir tai yra laimėjimas ne tik Britanijai ir Europai, tačiau ir Europos Sąjungai.
Buvo laikai, kuomet krikščionys kaip Hilaire Belloc’as galėjo užtikrintai tarti: „Europa yra tikėjimas ir tikėjimas yra Europa.“ Žinoma, Belloc’as buvo visiškai teisus, sakydamas tai 1924-aisiais. „Europa“ tuo metu buvo suvienyta ne bedvasės biurokratijos Briuselyje, ji gavo savo vienybę iš krikščionybės. Tiek Augustino, tiek Karolio Didžiojo, tiek Palaimintojo Karolio I laikų Europa buvo paremta krikščioniška idėja. Netgi didžiausi puolimai prieš metafizinį realizmą, kurie prasidėjo maždaug prieš 600 metų ir vis stiprėjo reformacijos metu, keisdami Europos politines ašis, negalėjo pakenkti fundamentaliam supratimui apie Europos dvasinę vienybę, kuri buvo krikščionybė.
Šumano deklaracija 1950-aisiais buvo pokarinio meto rekonstrukcijos planas Europai ir jis žymi naują Europos supratimo pradžią. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas ir kiti tikėjo, kad karo priežastys gali būti panaikintos sujungiant anglies ir plieno produkcijas. Tikslu buvo įvardintas Prancūzijos ir Vokietijos suvienijimas ekonominiam vystymuisi, šiam procesui vadovaujant „bendrai Vyriausiajai valdybai“. Tačiau bendra vadovybė, įsteigta šiais ankstyvaisiais Europos Sąjungos kūrimo metais, niekada nebuvo ekonominio pobūdžio. Tikslas buvo pretenzingesnis. Šumano deklaracijos autoriai suprato, kad jie užsiima Europos perdarymu. „Europos negalima sukurti vienu mostu […]. Ji bus sukurta pasiekus konkrečių laimėjimų, kurie pirmiausia sudarys sąlygas atsirasti tikram solidarumui.“
Negalima nuneigti, kad 1950-aisiais atsirado nauja dvasinė vizija. Naujoji Europos vienybės idėja atrodė dvasiškai tobulesnė, ji turėjo potencialo sukurti politinę hegemoniją, kuri prilaikytų tautas ir nacionalizmą. […] Krikščionys demokratai kaip Jacques Maritain’as iškėlė mintį, kad mūsų savanaudiškas individualizmas, kaip ir agresyvus nacionalizmas, gali būti nugalėtas naujomis politinio susivienijimo formomis, kurios padėtų mums tapti geresniais žmonėmis ir piliečiais. Vyravo beveik laukinis optimizmas, kuris atrodė patrauklus tiek krikščionims, tiek ne krikščionims. Naujoji vizija Europai gimė iš šio egzistencinio veržimosi link taikos ir solidarumo. Tačiau ši vizija dar buvo vystoma ir kuriama, ieškant kelio į „kuriamąją evoliuciją“, pakylančią virš tautų ir judančią link stipresnės visumos.
Komunizmo pašonėje susikūrusi Europos Ekonominė Bendrija, kaip ji buvo pradėta vadinti Romos sutartyje 1958-aiais, patiesė kelią supratimui, kad bendra gerovė gali atnešti taiką ir vienybę. Tačiau griuvus Geležinei uždangai, Berlyno sienai ir susivienijus Vokietijai tapo aišku, kad būtina pasiekti „naują proceso stadiją” ir neekonominės vienybės svajonė čia ėjo kartu su tariama istorine neišvengiamybe.
Mastrichto sutartis 1992-aiais, taip pat žinoma kaip Europos Sąjungos sutartis, padėjo pagrindus vieningai valiutai, palaipsniui įvestai nuo 1999-ųjų. Tačiau staigiau ir, galima manyti, turint dar didesnes ambicijas, Mastrichto sutartimi gimė „Europos pilietybės“ sąvoka ir taip minėtosios kuriamosios evoliucijos ir stipresnės visumos idėjos buvo įgyvendintos. Jungtinė Karalystė buvo viena iš dvylikos steigiančiųjų šalių, taip – kaip ir tie, kurie davė pradžią visai Europai [apaštalai], jų buvo dvylika. „Europa yra tikėjimas ir tikėjimas yra Europa“ dabar reiškė kažką naujo. Kažką, ko Bellocka’s negalėjo įsivaizduoti.
2004-aiais Europos Sąjunga paruošė naują konstituciją, kuri sukėlė didelę kontraversiją, kai septynios, daugiausiai katalikiškos šalys, pareikalavo, kad konstitucija aiškiai paminėtų „krikščioniškas Europos šaknis“. Popiežius Jonas Paulius II 2003-aisiais Ecclesia in Europa perspėjo, kad „tokios pastangos sukurti Europos viziją“, kurios ignoruoja „jos gilią krikščionišką sielą“, nebebus gaivinamos ją maitinančių gyvybinių syvų. Žinoma, šventasis buvo teisus. Tačiau tais metais tai nesusilaukė jokio atsako.
Šalių narių prašymas paminėti krikščioniškas Europos šaknis buvo atmestas. Europos Parlamento krikščionių demokratų nariai aktyviai stengėsi naujojoje konstitucijoje įrašyti bent švelnesnį – judeo-krikščioniškų – šaknų variantą.
Deja, nesėkmingai. Tiesa sakant, visus tokius reikalavimus lėmė per vėlai atėjęs supratimas, kad naujoji kuriama „Europos vizija“ nėra tiesiog neutrali krikščionybės atžvilgiu. Ji turėjo kardinaliai skirtingą dvasinę viziją ir siekė kitokios, iš Briuselio sklindančios, vienybės.
[…]
Jungtinės Karalystės žmonės, kurie balsavo už išėjimą iš Europos Sąjungos, atsisakė klaidingos dvasinės vizijos. Brexit’as didžiąja dalimi ir dalinai teisingai yra vaizduojamas kaip populistų maištas prieš globalizmą. Tačiau čia yra ir kažkas naujo. Tai yra pavyzdys, kad bet kokios pastangos pertvarkyti Europos vienybę į tokią, kuri pamiršta Dievą, yra tokios patikimos, kaip Babelio bokštas, kažkada pastatytas beveik iki paties dangaus.
Jungtinės Karalystės išėjimas iš Europos Sąjungos turėtų būti laikomas ne vien grįžimu į savivaldą, rūpinimųsi savo pačių politine gerove ir paskatinimu kitoms valstybėms elgtis taip pat. Tai taip pat turėtų būti laikoma kvietimu grįžti prie didžiausio bendrojo gėrio – Dievo. Britanija turėtų imtis tikrojo tikėjimo atstatymu – Bellock’o Europos, ne Briuselio.
Būtų puiku, kad Jungtinės Karalystės išėjimas iš Europos Sąjungos būtų laikoma kvietimu grįžti prie didžiausio bendrojo gėrio – Dievo ir maišto prieš globalizmą!