Chamizmas politinėje kultūroje

Justina GAFUROVA

Gyventojai turbūt jau nesistebi, kai diskutuodami politikai vieni kitus išvadina įvairiausiais epitetais, o kartais neapykantą išlieja ir kalbėdami apie rinkėjus. Profesorė, kultūros istorikė Rasa Čepaitienė tokią politinę kultūrą vadina chamizmu ir sako, kad žmonės turėtų aktyviau dalyvauti politiniame gyvenime.

Kai kurie politikai aštrių pasisakymų nevengia ir tai tampa netgi savotiška vizitine kortele. Turbūt taip būtų galima pasakyti apie europarlamentarę Aušrą Maldeikienę, kuri tiek viešai, tiek socialinėje erdvėje dalinasi įžeidžiančiais epitetais. Neseniai dėl to politikė buvo paduota į teismą.

Teisme A.Maldeikienei teko aiškintis dėl savo socialinio tinklo anketoje rašytų įžeidimų Šeimų maršo palaikytojams ir prigimtinės šeimos gynėjams, išvadinusi juos dvejetukininkais, užaugusiais tarp alkoholikų, primityviais ir gašliais, jaučiančiais aistrą vogimui, melui, korupcijai. Dėl to keliasdešimt Šeimų marše dalyvavusių piliečių kreipėsi į teismą.

– Aršiose diskusijose Seime jau esame girdėję, kaip Aušrinė Armonaitė „valstietį” Audrį Šimą išvadino šūdo gabalu, Laurynas Kasčiūnas kolegą Remigijų Žemaitaitį pavadino asilu ir liepė užčiaupti burną. Neseniai vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė Vytauto Bako buvo pavadinta nužmogėjusia kale. Ką tai sako apie mūsų politinę kultūrą? – „Vakaro žinios” paklausė profesorės, kultūros istorikės Rasos ČEPAITIENĖS.

– Manau, tai atskleidžia, kad mes jau esame brandaus neoliberalizmo stadijoje, kai viską lemia interesai ir galios konfigūracijos. Kas daugiau galios turi, tas turi galimybę ir užgaulioti. Baisiausia, kad taip elgiasi aukščiausi šalies pareigūnai, kaip premjerė Ingrida Šimonytė. Tai matyti, netgi kai Vyriausybė atsako į parlamentarų klausimus, kai kiekvienas klausimas priimamas kaip įžeidimas, išprovokuoja pyktį ir žeminančius, pašiepiančius atsakymus. Atsiskleidžia kažkoks chamizmas, mužikizmas, dvokiantis prasčioko dvoku. Atrodo kaip iš kaimo išėjusio mužikėlio bandymas pasirodyti miesčioniu.

– Socialiniuose tinkluose galima rasti daug labiau šokiruojančių komentarų. Pavyzdžiui, kaip I.Šimonytė komentaruose žmones vadina bukapročiais, žemės utėlėmis, krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas į kritikuojantį komentarą atsako, pasiųsdamas žmogų „ant trijų raidžių”…

– Matyt, šis ministro pasisakymas susijęs su tuo, kad karo pradžioje šis pasakymas buvo itin naudojamas, netgi garbūs profesoriai leido sau taip kalbėti.

Ši valdžia yra užsimaukšlinusi vienintelių teisių ir nekritikuojamų kepurę. Todėl jie leidžia sau daugiau nei gali leisti kiti. Manau, čia suveikia ir tai, kad juos palaiko sisteminė žiniasklaida, kai žino, kad menkiausias jų pliurptelėjimas nebus išpūstas, kaip buvo daroma valdžioje būnant „valstiečiams”.

Žmonės socialiniame tinkle dalijasi įvairiais premjerės neoficialiais pasisakymais. Nuo jų net plaukai šiaušiasi… Ir dar ji piktinasi, kai Aidas Gedvilas pakankamai korektiškai pastebėjo, kad šeimų klausimus sprendžia žmonės, neturintys šeimos ir vaikų. Matome, kad visai nėra jokios diskusijos su opozicija, neatsakoma į klausimus, šaipomasi ir tyčiojamasi tiesiai į akis. Neprisimenu kitos tokios Vyriausybės.

– Ką tuomet kalba politikai, kai niekas nemato ir niekas negirdi?

– Susidaro įspūdis, kad jie kaip tik dabar ir neveidmainiauja, kaip tik jie yra nuoširdūs. Atrodo, kaukių jie jau nedėvi, o viešai kalba tai, ką galvoja. Ir žino, kad jie gali sau leisti. Kartu jie apeliuoja į dalį rinkėjų, kuriems patinka toks stilius.

– Premjerė bene labiausiai sužibėjo, kai į kritiką atrėžė, kad po ketverių metų žmonės galės išsirinkti geresnę valdžią. Stambulo konvenciją kritikuojančius rinkėjus Seimo švietimo komiteto pirmininkas Artūras Žukauskas išvadino žviegiančiais plokščiažemiais. Tai parodo tikrąjį požiūrį į rinkėjus?

– Galbūt tai lemia mūsų parazitinės sistemos prigimtis, kai mūsų valdžia labiausiai laikosi ES išmokų ir dėl to tampa paklusnūs, bet kartu tampa nepriklausomi nuo rinkėjų. Tai nulemia vis didėjantį valdžios atotrūkį nuo visuomenės.

– Gal patiems gyventojams būtų sveika dažniau pažiūrėti Seimo posėdžius ir pamatyti, kas ten darosi?

– Žinoma, ypač tais atvejais, kai sprendžiami vertybiniai klausimai. Juk matome, kad už krikščioniškas vertybes pasisakantys politikai balsuoja už narkotikų dekriminalizavimą ar kitus prieštaringus siūlymus. Žinoma, kyla pavojus išsigąsti, kad visai parlamente nėra, ką gerbti, nes viską ten lemia galios žaidimai.

Liūdniausia, kad mūsų žmonės, kaip ta varlė verdančiame puode, jau priprato prie visko. Anksčiau dar tikėjausi, kad visuomenė atsipeikės. Bet šiandien net domėjimasis politika priimamas kaip neigiamas, esą domisi politika tie, kurie nori prie bendro „lovio” patekti. Kažkoks proto užtemimas… Ir nežinau, ar sulauksime prašviesėjimo, ar bus pražūtis.