Naujausiame žurnalo Journal of Ethics and Social Philosophy numeryje paskelbtame straipsnyje „Vaikams nėra gerai: valstybės vaidmens tėvystėje išplėtimas“ Kianpouras eina tiesiai prie reikalo. Jis rašo: „Individai neturi teisės auginti savo biologinius vaikus ir neturi jokių pakankamai svarių interesų, kurie apskritai pateisintų teisę auginti vaikus. Kadangi tokios teisės neegzistuoja, negalima teigti, kad reguliuojama tėvystės politika kelia joms pavojų“.
Jis paaiškina, kad kadangi nėra „pamatinės teisės“ tėvams auginti savo vaikus, tai „nereikia pateikti jokių ypatingų pateisinimų, kad būtų leistinai įgyvendinama tėvų licencijavimo sistema“.
Šią nuostabą keliančią išvadą Kianpouras daro remdamasis tokia logine linija, kurią sunkiai įveiktų akrobatas. Tačiau padaręs tokią išvadą, jis nesidrovi beveik visiškos paniekos tėvų teisėms ir jų nepaisymo (nors nenoromis sutinka, kad tėvams galėtų būti pasiūlyta teisė lankyti savo vaikus, kai jie bus atiduoti tinkamesniems žmonėms).
Kianpouras teigia, kad vaikų teisės yra prigimtinės, tačiau tėvų teisės neegzistuoja. Nors didžioji dalis šiuolaikinės žmonijos sutinka, kad vaikai iš tiesų turi teises, dauguma žmonių mano (remdamiesi daugybe socialinių mokslų duomenų, sveiku protu ir milijardų žmonių patirtimi), kad geriausias būdas išlaikyti pagrindines vaikų teises – užtikrinti, kad juos prižiūrėtų tėvai. Tai neapsaugo kiekvieno vaiko kiekvienoje situacijoje, tačiau įrodymai liudija, kad vaikams geriausiai sekasi, kai juos augina jų pačių tėvai. Mūsų įstatymai ne tik pripažįsta tėvų teises, bet ir reikalauja, kad tėvai rūpintųsi savo vaikais.
Tačiau Kianpouras tvirtina, kad kai kurie tėvai turi būti išstumti iš vaiko gyvenimo (galbūt nuo pat gimimo!), net jei jie myli vaiką, gali sau leisti jį išlaikyti ir neturi jokių smurtinių polinkių. Kokios savybės tuomet diskvalifikuotų tėvus, kad jie negalėtų reikalauti savo teisių ir negalėtų auginti savo vaikus?
Netinkami auginti vaikus
Auklėjimo, kurį vykdo labai homofobiškai, rasistiškai, seksistiškai ir panašiai nusiteikę asmenys, geriausias sprendimas yra tėvų licencijavimas.
Kianpouras aiškina: „Kai kurie asmenys netinkami auginti vaikus, nes jie yra nepakantūs tam tikrų aplinkybių ir patirčių bei tam tikro gyvenimo būdo žmonėms“. Tada jis patikslina: „Smarkiai homofobiški asmenys yra netinkami auginti vaikus“. Jis teigia: „Tų problemų, su kuriomis susiduria vaikai, tapę savitos, užmaskuotos blogo vaikų auklėjimo formos aukomis, – auklėjimo, kurį vykdo labai homofobiškai, rasistiškai, seksistiškai ir panašiai nusiteikę asmenys, geriausias sprendimas yra tėvų licencijavimas“. Pasak Kianpouro, bet kuriam asmeniui, kuris yra „neleistinai netolerantiškas“ tam tikriems gyvenimo būdams ir savybėms, turėtų būti uždrausta auginti vaikus.
„Stipri homofobija“, pasak Kianpouro ir jo kolegų, „yra įsitikinimas moraliniu gėjų seksualumo ir tapatybės pavojingumu ar pagedimu“, kuris „sukelia paniekos, pasibjaurėjimo, nepagarbos homoseksualiems žmonėms nuostatas“. Jis teigia, kad „labai homofobiški asmenys… yra netinkami auginti vaikus dėl to, kad jie greičiausiai nesugebėtų emocionaliai rūpintis homoseksualiais vaikais, o tikimybė, kad homofobo vaikas gali būti homoseksualus, nėra triviali“.
Kas nusprendžia?
Taigi, kas nuspręstų, kurie tėvai yra tokie „nepriimtinai netolerantiški“, kad jiems turėtų būti atsisakyta išduoti tėvystės licenciją? Kianpouras sako, kad „valstybės tarnautojai“ turėtų „nustatyti tėvų kompetencijos standartus, įvertinti, ar konkretūs asmenys atitinka šiuos standartus, ir neleisti jų neatitinkantiems asmenims auginti vaikų“.
Ir kaip valstybės tarnautojas galėtų teisingai diagnozuoti, kad tėvai yra homofobai?
Kianpouras siūlo naudoti priemonę, vadinamą „Homofobijos indeksu“. Šiame psichologiniame vertinime tiriamiesiems siūloma reaguoti į tokius teiginius: „Aš jausčiausi nepatogiai, jei mano kaimynas būtų homoseksualus“. Tiriamiesiems skiriami balai nuo 0 iki 100, o tie, kurie gauna 75 ar daugiau balų, priskiriami „aukšto rango homofobams“.
Jis taip pat siūlo patikrinti, „ar būsimi tėvai nebuvo nuteisti už neapykantos nusikaltimus arba ar jiems nebuvo sėkmingai pateiktas ieškinys dėl diskriminacijos darbe“. Jis taip pat priduria: „Taip pat būtų galima patikrinti, ar būsimi tėvai nėra susiję su organizacijomis, dėl kurių turėtume pagrindo manyti, kad jie yra nepriimtinai netolerantiški“.
Pradedame svarstyti, ar religinių įsitikinimų žmonės dėl savo priklausomybės tam tikroms organizacijoms negalėtų būti neproporcingai išskiriami kaip netinkami tėvai.
Tačiau ilgai svarstyti nereikia, nes šią bombą numeta Kianpouras: „Pavyzdžiui, pavojaus signalas būtų būsimi tėvai, kurie yra aktyvūs Vestboro baptistų bažnyčios nariai“.
Oho, tai labai konkretu. Kiekvienas, kuris priklauso Vestboro baptistų bažnyčiai, turėtų būti pažymėtas kaip galimai netinkamas tėvas? Įdomu, ar mano arba jūsų bažnyčia yra šiame sąraše.
Šaltinis: mercatornet.com
