Nesvarbu, ar JAV prezidentas Joe Bidenas toliau eis savo pareigas, ar ne, neseniai vykusios diskusijos su buvusiu prezidentu Donaldu J. Trumpu atskleidė pasaulinę katastrofą, kurią sukėlė dabartinės administracijos vykdoma JAV politika.
JAV aplaidumas sprendžiant gyvybiškai svarbius saugumo klausimus, pradedant mažėjančia parama Ukrainai ir Izraeliui, baigiant atsisakymu pripažinti Irano branduolinės programos keliamą grėsmę, daro didelę žalą Amerikos, kaip pasaulinės supervalstybės, statusui.
Turbūt patys skaudžiausi pavyzdžiai, rodantys, kad Amerika vis silpniau sprendžia svarbiausius užsienio politikos klausimus, buvo neseniai priimti J. Bideno sprendimai sulėtinti ginklų tiekimą Izraeliui ir nerodyti pakankamo solidarumo Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui.
Šį žingsnį priešiškos valstybės, tokios kaip Rusija, Kinija ir Iranas, supras kaip Amerikos įtakos silpnėjimo ženklą, J. Bidenas nusprendė nedalyvauti Šveicarijoje surengtoje dviejų dienų konferencijoje, skirtoje karui Ukrainoje aptarti.
Vienas iš pagrindinių konferencijos, pavadintos „Aukšto lygio aukščiausiojo lygio susitikimu dėl taikos Ukrainoje“, tikslų buvo paskatinti daugelį šalių pareikšti paramą Ukrainos suverenitetui. J. Bideno sprendimas nedalyvauti konferencijoje Maskvoje ir kitur bus interpretuojamas kaip ženklas, kad Vakarų parama Ukrainai mažėja.
Kaip skelbiama baigiamajame aukščiausiojo lygio susitikimo komunikate, jo tikslas buvo „sustiprinti aukšto lygio dialogą dėl būdų siekti visapusiškos, teisingos ir ilgalaikės taikos Ukrainoje“.
Atsižvelgiant į nuolatinius J. Bideno pareiškimus, kad jo administracija visapusiškai remia Ukrainos pastangas priešintis Rusijos agresijai, buvo manoma, kad JAV prezidento dalyvavimas yra labai svarbus siekiant užtikrinti teigiamus aukščiausiojo lygio susitikimo rezultatus.
Apie J. Bideno asmeninio dalyvavimo aukščiausiojo lygio susitikime svarbą V. Zelenskis aiškiai pasakė prieš tai, kai asmeniškai kreipėsi į JAV prezidentą, kad bet koks jo neatvykimas pasiųstų aiškią žinią Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, jog Vašingtonas rimtai nesirengia padėti Ukrainai pasiekti pergalės.
Ukrainos vadovas sakė, kad J. Bideno neatvykimas ne tik „sulauktų V. Putino aplodismentų,… tai būtų ovacijos stovint“.
Kadangi J. Bidenas laikėsi atokiai, turbūt nenuostabu, kad aukščiausiojo lygio susitikime, kuriame dalyvavo 92 pasaulio valstybių delegacijos, V. Zelenskiui nepavyko išgauti aiškiai pareikštos paramos, kurios jis siekė.
Kelios šalys, įskaitant Braziliją, Indiją ir Saudo Arabiją, atsisakė pasirašyti pirminį deklaracijos projektą, nes nerimavo, kad komunikate Rusija gali būti kaltinama dėl konflikto išprovokavimo. Tai reiškė, kad galutinę deklaraciją pasirašė tik 80 iš Šveicarijos kurorte Bürgenstoke vykusiame aukščiausiojo lygio susitikime dalyvavusių šalių.
Galutiniame pareiškime deklaruojama parama JT Chartijai ir teigiama, kad „pagarba teritoriniam vientisumui ir suverenitetui… gali būti ir bus pagrindas siekiant visapusiškos, teisingos ir ilgalaikės taikos Ukrainoje“.
„Manome, kad taikai pasiekti reikia visų šalių dalyvavimo ir dialogo“, – priduriama jame.
Nepaisant to, galutinė deklaracija buvo tam tikras kompromisas. Nors joje buvo paminėtas „tebesitęsiantis Rusijos Federacijos karas prieš Ukrainą“, joje taip pat daugiausia dėmesio skirta kitiems klausimams, pavyzdžiui, civilių gyventojų apsaugai ir grūdų koridorių užtikrinimui, užuot nustačius tolesnius veiksmus siekiant taikos.
J. Bidenui nedalyvaujant, aukščiausiojo lygio susitikime, deja, nepavyko pateikti tokio bekompromisio reikalavimo, kokio siekė V. Zelenskis, ragindamas Rusiją išvesti savo pajėgas iš visos okupuotos Ukrainos teritorijos, įskaitant Krymą, kaip pagrindinę taikos derybų pradžios sąlygą. V. Zelenskis taip pat ragino įsteigti tarptautinį tribunolą, kuris teistų V. Putino vyriausybę už karo nusikaltimus.
Dar skaudžiau buvo tai, kad tiek B. Obamos, tiek J. Bideno administracijos nuolat atsisakydavo pripažinti Irano branduolinės programos keliamą grėsmę, taip pat platesnę grėsmę, kurią Iranas kelia Artimųjų Rytų saugumui, ir dėl to Iranas dabar gali sodrinti uraną iki ginklų klasės praktiškai pagal pareikalavimą.
Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) parengtame naujausiame pažangos, padarytos Iranui kuriant medžiagą branduoliniams ginklams, vertinime daroma išvada, kad Irano branduolinė programa pasiekė tokį lygį, kad per tris savaites Iranas galėtų prisodrinti pakankamai urano penkiems branduoliniams ginklams.
Nerimą kelianti nekonfliktiška Amerikos politika Irano mulų atžvilgiu – net prašymas Europai nesmerkti Irano dėl jo augančios branduolinių ginklų programos – buvo pagrindinis tiek J. Bideno, tiek B. Obamos administracijos ramstis. Jų skatinimas Iranui įsigyti branduolinių bombų paskatino mulas ir jų įgaliotinius plėsti savo piktybinę veiklą visame regione. J. Bideno bejėgiškumas faktiškai paskatino Hezbollah, Irano remiamą miliciją, kontroliuojančią didžiąją dalį Libano, intensyvinti išpuolius prieš Izraelį, siekiant atidaryti naują frontą prie šiaurinės Izraelio sienos – lygiai taip pat, kaip JAV pasidavė Afganistano teroristinei grupuotei Talibanui, kartu patikindama Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kad „nedidelis įsiveržimas“ būtų priimtinas, neabejotinai paskatino Rusiją įsiveržti į Ukrainą.
Bideno administracijos atsisakymas tiesiogiai konfrontuoti su Iranu dėl jo elgesio taip pat lėmė tai, kad Iranas siekė sustiprinti savo ryšius su Somalyje įsikūrusiu teroristiniu judėjimu „Al-Shabaab“. Įsitvirtinęs Somalyje arba Sudane, Iranas, kuris taip pat remia husių sukilėlius Jemene, galėtų paralyžiuoti laivybą, vykstančią gyvybiškai svarbiu Raudonosios jūros prekybos keliu, taip pat galėtų pulti Izraelį iš pietų.
Kita sritis, kurioje Vašingtonas nekompetentingai sprendžia svarbiausius saugumo klausimus, yra Ramusis vandenynas, kur dėl akivaizdaus JAV nenoro sutrikdyti Kinijos prezidento Xi Jinpingo vadovaujamą komunistinę diktatūrą neseniai išaugo Kinijos agresija Filipinų atžvilgiu. Tai Pekino pastangų išplėsti savo kontrolę Pietų Kinijos jūroje dalis.
Per naujausią incidentą Kinijos pakrančių apsauga užėmė du filipiniečių laivus, vykdančius aprūpinimo misiją į forpostą ant Antrojo Tomo seklumos Spratlio salose, ir, pasak Filipinų pareigūnų, sunkiai sužeidė kelis karinio jūrų laivyno darbuotojus. Į šią seklumą pretenduoja ir Manila, ir Pekinas, o pastaraisiais mėnesiais čia įvyko keletas susirėmimų, kurių, daugelio regiono pareigūnų nuomone, buvo galima išvengti, jei J. Bideno administracija būtų laikiusis griežtesnio požiūrio į Kinijos agresijos veiksmus.
Nuolatinis Vašingtono neryžtingumas Kinijos ir kitų gyvybiškai svarbių pasaulinio saugumo klausimų, tokių kaip Ukraina, Iranas, ir visiškas nepalaikymas Izraelio, kovojančio ne tik už savo egzistenciją, bet ir saugančio Vakarus nuo agresyvių autokratijų, atžvilgiu neabejotinai padrąsins V. Putiną ir kitus diktatoriškus režimus Pekine ir Teherane, kad JAV nesudarys rimto iššūkio jų pastangoms plėsti savo įtaką pasaulyje.
Jei dabartinė administracija leidžia teroristams ir agresoriams laimėti, kokią žinią tai siunčia visiems teroristams ir agresoriams?
Vienintelis būdas JAV susigrąžinti savo, kaip laisvojo pasaulio lyderės, pasaulinį statusą, išbandžius visas kitas galimybes, yra pagaliau imtis atgrasymo priemonių: įspėti kiekvieną JAV priešininką, kad jei jis išprovokuos Vašingtoną, atsakas kiekvienam iš jų ir jų režimams bus kaina, apie kurią jie nenori nė pagalvoti.
Versta iš gatestoneinstitute.org
