„Kodėl naujoje lietuvių kalbos ir literatūros programoje nutarta sustiprinti rusų literatūros pozicijas, neįtraukiant nė vieno ukrainiečių autoriaus kūrinio?“ – paklausė lituanistai Švietimo ir mokslo ministrės ir už programas atsakingos Nacionalinės švietimo agentūros vadovės.
„Pasaulio literatūros kūrinių atranka vykdyta ne pagal tautinį ar rasinį, bet pagal meniškumo ir svarbos literatūros tradicijai kriterijų“, – griežtai raštu atsakė Nacionalinės švietimo agentūros vadovė.
Ir pasakė netiesą.
Akivaizdu, kad pasaulio literatūros kūriniai programos projekte atrinkti ir pagal tautinį, ir pagal rasinį kriterijų. Ir tai neišvengiama, nes būtent tokios atrankos reikalavo minimas „svarbos literatūros tradicijai kriterijus“. Juk kalbama ne apie Kinijos, Indijos ar Afrikos tautų, bet apie Vakarų „literatūros tradiciją“.
Nerasime programoje nei Li Bo, nei Du Fu, nei Diopo, nei Katebo… Ir, matyt, be jų mokyklinė lietuvių kalbos ir literatūros programa gali išsiversti.
Bet ar tikrai joje negalėtų atsirasti vietos ukrainiečių literatūros klasikui Tarasui Ševčenkai? Kad ir vietoj pasakėčių rašytojo Ivano Krylovo?
O gal tarp programoje išvardintų šiuolaikinių lietuvių rašytojų Justino Žilinsko, Dovilės Bagdonaitės, Andriaus Tapino, Lauros Kromalcaitės, Gyčio Norvilo, Dovilės Kuzminskaitės, Mindaugo Valiuko bei kitų galėtų įsiterpti ir Serhijus Žadanas, vienas ryškiausių šių dienų ukrainiečių poetų?
Beje, į klausimą, kodėl atrenkant programoje siūlomus lietuvių literatūros tekstus nelieka estetinių ir semantinių verčių, kodėl laikomasi principo, kad viskas yra vienodai vertinga – ir daugelio kartų pasaulėvoką veikęs klasikos kūrinys, ir pradedančio rašytojo pirmoji knyga, Nacionalinės švietimo agentūros vadovė taip ir neatsakė.
