Tekstas iš Audriaus Bačiulio veidaknygės
Prezidentas Donaldas Trumpas leidžia pasauliui suprasti, kad Amerikos užsienio politikos neveiklumo laikai baigėsi. Europos lyderiai, kairieji propagandistai, kaip ir galima nuspėti, sunerimo. Vis dėlto šioje naujoje Amerikos užsienio politikos eroje aiškiai girdėti buvusių prezidentų Ričardo Niksono ir Ronaldo Reigano aidai. Šis atgarsis turėtų nuraminti amerikiečius.
Europos lyderiai gali sėdėti paskubomis surengtose vakarienėse ir rengti daugiašalius pasitarimus, kiek tik nori, bet jie negali pabėgti nuo istorijos. Europą suskaldė kultūra, kalba ir įsisenėjęs priešiškumas, dėl kurio šis regionas šimtmečiais išgyveno vienokius ar kitokius konfliktus. Praėjusiame amžiuje Europos konfliktai įžiebė du pasaulinius karus, kurie buvo žiauriausi žmonijos istorijoje.
Šiandien Europos lyderiai leido, kad jų šalis užplūstų pabėgėliai iš Artimųjų Rytų, savo konkurencingumo sąskaita nusilenkė klimato mafijai ir, kas svarbiausia dabartinei Ukrainos situacijai, leisdami Rusijai tęsti žemyno energetinį šantažą. Jie ką tik parėmė Gazos ruožo atstatymo planą, kuris buvo parengtas be Izraelio, ir remia Palestinos savivaldą.
D. Trumpas po daugelį metų trukusio Amerikos atsitraukimo įtvirtina JAV lyderystę. B. Obamos ir J. Bideno administracijų laikais – 12 iš 16 pastarųjų JAV užsienio politikos metų – pagrindinis kairiųjų „vadovavimo iš už nugaros“ strategijos principas buvo leisti Europos Sąjungai ir susiskaldžiusioms NATO valstybėms labiau kontroliuoti Vakarų aljanso strateginę kryptį. Per tą laiką pasaulis neabejotinai tapo pavojingesnis ir mažiau saugus.
Griežtesnis D. Trumpo požiūris į Europą gali sukelti šaršalą spaudoje ir socialinėje žiniasklaidoje, tačiau iš tikrųjų yra paremtas tvirtu precedentu.
Kai 1969 m. Niksonas pradėjo eiti pareigas, per pirmąjį susitikimą su Europos lyderiais jis aiškiai pasakė nepatogią mintį, kad JAV bendradarbiaus su Sovietų Sąjunga įvairiais klausimais. Prezidentas Niksonas nekvietė Europos prie šių diskusijų stalo. Nors tai nepatiko mūsų draugams anapus balos, JAV reikėjo imtis iniciatyvos prieš Sovietų Sąjungą.
Šiandien Niksono diplomatinė strategija būtų peikiama kaip prezidento „pataikavimas diktatoriams“.
R. Reigano administracijos laikais tarp tuometinės Jungtinės Karalystės ministrės pirmininkės Margaret Thatcher vyriausybės, kontinentinės Europos ir JAV kilo didelių, nors ir mandagių, nesutarimų, kaip suvaldyti sovietų grėsmę. Prezidentas R. Reiganas klausėsi savo kolegų, tačiau niekada nekilo abejonių, kad jis vadovavo strategijai, kuri užbaigs Šaltąjį karą.
D. Trumpo pozicija, kad Europa turėtų imtis didesnio vaidmens užtikrinant savo saugumą, taip pat atkartoja R. Niksono, kuris per savo pirmąją kadenciją aiškiai pasakė, kad JAV bandant išsivaduoti iš Vietnamo, tikimasi, kad Azijos šalys geriau tvarkys savo saugumo reikalus, jei joms negresia branduolinės galios pavojus.
Tai nėra JAV lyderio pozicijos atsisakymas. Tai jos stiprinimas.
Prezidentas D. Trumpas teisus peikdamas Europą dėl jos veidmainystės ir bejėgių bandymų pažaboti Maskvos imperinius užmojus.
Buvęs prezidentas George’as W. Bushas pasisakė už tai, kad Gruzija būtų įtraukta į NATO ir taip apsaugota nuo Rusijos invazijos. Europa pasakė „ne“, ir Putinas peržengė sieną.
Žinoma, visai neseniai, nuo Rusijos invazijos į Ukrainą, Energetikos ir švaraus oro tyrimų centro duomenimis, ES valstybės rusiškoms dujoms išleido daugiau kaip 220 mlrd. dolerių, tai vidutiniškai mažesnis metinis skaičius, bet vis dėlto Rusija yra antra pagal dydį suskystintų gamtinių dujų ir gamtinių dujų eksportuotoja į Europą.
D. Trumpo administracija turi dar daugiau pagrindo susigrąžinti lyderystę politikoje ne tik todėl, kad Amerikos mokesčių mokėtojai moka didžiulę sąskaitą už saugumo užtikrinimo išlaidas, bet ir todėl, kad daugelis net mūsų artimiausių sąjungininkų, regis, tolsta nuo pagrindinių vertybių, kurios būdingos laisvoms, Vakarų valstybėms.
Viceprezidento J. D. Vance’o kalba Miunchene tai aiškiai parodė ir buvo visiškai tinkama. Jis paminėjo atvejus Vokietijoje, Švedijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Škotijoje, kur žodžio, religijos ir sąžinės laisvė šiuo metu yra nuolat puolama. Kai už viešą maldą Didžiojoje Britanijoje arba už memuarų paskelbimą Vokietijoje gali būti suimtas, už, kaip tai pavadino J. Vance’as, „minčių nusikaltimus“, matome, kad Europoje pastebimi tokie pagrindinių vertybių žlugimo simptomai, kurie lėmė XX a. gaisrus.
Nepaisant visų duomenų ir istorinių kriterijų, mes buvome įpratę manyti, kad Europa yra tam tikras vertybių pavyzdys. Taip yra dėl to, kad žiniasklaida daugelį metų puoselėjo buvusio valstybės sekretoriaus Johno Kerry, buvusio prezidento Joe Bideno ir buvusio valstybės sekretoriaus Antony Blinkeno, be kita ko, eurocentristinę politiką.
D. Trumpo požiūrio į Europą potekstė yra ta, kad Europos vertybės ir žemyno sklerotinis požiūris į tarptautinius reikalus – nebebus laikomos prioritetinėmis ar net lygiavertėmis su tomis, kuriomis vadovaujasi Jungtinės Valstijos.
Amerikiečiai turėtų nuoširdžiai pritarti tokiam požiūriui.
Nesuklyskite, Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas yra žudikas ir imperialistas, ne kartą bandęs tiesioginio užkariavimo ir asimetrinės taktikos būdu atkurti Sovietų Sąjungą.
Amerikos visuomenė ir pasaulis lauks, kaip Prezidentas D. Trumpas paspartins derybas dėl Ukrainos, laikydamasis požiūrio, kuris apsaugotų nuo būsimos Rusijos agresijos. Tačiau mintis, kad Europa turėtų vadovauti šioms deryboms arba kad jai reikėtų patikėti, jog ji be JAV nurodymų galėtų nurodyti kokią nors reikšmingą kryptį, yra ne tik nereali, bet ir neišmintinga.
D. Trumpas yra pasiryžęs nutraukti žudynes Ukrainoje, kurias pradėjo V. Putino prigimtis ir J. Bideno neveiklumas. Jo Europos perkrovimas kai kam gali būti triuškinantis, tačiau jis greičiausiai duos rezultatų.
Europa negali išvengti savo neryžtingumo ir susiskaldymo istorijos. Ji taip pat negali ieškoti draugų Rytuose. Būtent Rytuose, siekdamos sutramdyti mešką ir sutramdyti drakoną, Europa ir Amerika kartu susidurs su didžiausiu iššūkiu.
Amerika užtenkamai ilgai pati pas save vykdė kairuolišką politiką (kad ir migracijos klausimu) – ir primetinėjo ją kitiems. Gerai, atsivertei , bet po atsivertimo, bent jau dėl padorumo , kažkiek palūkėk, prieš vėl arogantiškai , vanciškai , pamokslaudamas atsiversti ir kitiems. Dėl Europos , sukėlusios pas save du pasaulinius karus. Jeigu po antro karo Europa nusprendė žūt būt išvengti trečio, tai gal nereikėtų taip iš aukšto priekaištauti Europai už per didelį taikingumą ir nuolankumą? Galima manyti niekas ir nepriekaištautų ir toliau girtų europiečius už kovą su rasizmu ir religine neapykanta ( t.y. didžiausio palankumo režimą migrantams), jeigu komunizmo statybos ,atrodytų, pakankamai pamokytoje Rusijoje staiga nebūtų sukilusi revanšo dvasia… Viskas db priklauso nuo to KOKIOS taikos siekia Trumpas tarp Rusijos ir Ukrainos. Kol nėra aiškumo, girti Trumpą ir Ameriką dar anksti.