Niekas tiksliai nežino, ar prezidentui Donaldui Trampui (Donald Trump) pavyks įgyvendinti savo siekį užbaigti karą Ukrainoje ir „išgelbėti milijonus gyvybių“. Tačiau Europoje iš karto turėtų būti aišku viena: D. Trampo tiesioginis kreipimasis į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną atskleidė Europos Sąjungos silpnumą ir nereikšmingumą ne tik globalioje politikoje, bet ir sprendžiant karą prie pat savo sienų.
D. Trampo skambutis V. Putinui, kuriame jis pasiūlė „labai glaudų“ bendradarbiavimą taikos siekiant, atrodo kaip bandymas sustiprinti Amerikos įtaką tarptautinėje arenoje. Tai bus sunku pasiekti šiandieniniame daugiapoliame pasaulyje. Vos tik pasklidus žiniai apie D. Trampo iniciatyvą, Kinija taip pat suskubo pasiūlyti savo paslaugas kaip taikos tarpininkė.
Tačiau D. Trampas jau spėjo sugriauti ES pretenzijas būti svarbia tarptautine veikėja. Dideli pareiškimai apie besąlygišką Ukrainos palaikymą ir jokio nuolaidžiavimo Rusijai pasirodė esantys tik politinė poza.
Briuselyje, kur šią savaitę vyksta NATO gynybos ministrų susitikimas, kilo akivaizdi panika. Veimaro grupė, kurią sudaro Europos Komisija ir svarbiausios ES valstybės – Vokietija, Prancūzija, Italija, Ispanija, Lenkija ir Jungtinė Karalystė, paskelbė skubų pareiškimą, kuriame reikalaujama, kad „Ukraina ir Europa dalyvautų bet kokiose taikos derybose“.
Klausimas dėl Ukrainos dalyvavimo taikos derybose lieka atviras. Paklaustas, ar Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis dalyvaus tiesiogiai, D. Trampas atsakė: „Įdomus klausimas. Manau, kad jie turėtų sudaryti taiką“.
Tačiau bandymai primesti susitarimą be ukrainiečių sutikimo greičiausiai nepadės užtikrinti ilgalaikės taikos. Jei tiek Ukraina, tiek Rusija nesugebės rimtai prisiimti įsipareigojimų, bet koks pasirašytas susitarimas bus tik laikinas sprendimas, vedantis į naują konflikto etapą.
Veimaro grupės teiginiai, jog „Europa turi dalyvauti derybose“, skamba silpnai. ES ir buvęs JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Biden) per pastaruosius trejus metus nuo Rusijos invazijos didžiavosi savo parama Ukrainai, bet iš tikrųjų niekada nepanaudojo savo karinių pajėgų.
Kaip pažymi buvęs Didžiosios Britanijos kariuomenės pulkininkas Ričardas Kempas (Richard Kemp), „Vakarai, vadovaujami neryžtingo Džo Baideno, nesugebėjo suteikti Kijevui pakankamai ginklų ar laisvės juos efektyviai panaudoti“, ypač 2023 m. kontrpuolimo metu.
ES griežtos kalbos pasirodė esančios tušti politinių dorybių signalai, skirti vidaus auditorijai. Kai kam net atrodo, kad Europa buvo pasirengusi „kovoti iki paskutinio ukrainiečio“. Už tokių pareiškimų niekada nebuvo realios perspektyvos, kad NATO įsitrauktų ir eskaluotų konfliktą.
D. Trampas aiškiai pasakė, kad Ukrainos įstojimas į NATO nėra „praktiškas“ sprendimas. ES užsienio reikalų ministrai vis dar bando tvirtinti, kad šis klausimas yra svarstomas, tačiau tikroji dilema – ar jie iš viso bus pakviesti prie derybų stalo.
Toks kruvinas konfliktas, kaip Ukrainoje, negali būti suvaldomas pranešimais spaudai ar nuotraukomis iš Briuselio. ES veiksmai tik pablogino situaciją.
Ukrainiečių drąsa ginant savo šalį dar kartą priminė, kad tautos pačios turi kovoti už savo suverenitetą. Tai pamoka, kurią turėtų prisiminti kiekvienas.
Gyvename konfliktų pasaulyje – nuo Izraelio iki Ukrainos. Kaip pademonstravo D. Trampas per pirmąsias savo darbo savaites, senos taisyklės ir nusistovėję metodai nebėra veiksmingi.
Europos valstybės privalo pasirūpinti savo gynyba jau dabar. Tačiau tai nereiškia, kad turime pasitikėti Briuselio elitu ir jo kalbomis apie centralizuotą ES kariuomenę ar biurokratinę gynybos sąjungą, kurioje dalyvautų ir Jungtinė Karalystė.
Ar tikrai norime patikėti Europos saugumą Briuselio biurokratams, tokiems kaip Ursula von der Leyen? Ar jie gali spręsti gyvybiškai svarbius karo ir taikos klausimus?
Negalime patikėti savo ateities didžiosioms valstybėms ar pasipūtusiems globalistams. Leiskime suverenioms Europos valstybėms pačioms formuoti savo užsienio ir gynybos politiką. Semkimės įkvėpimo iš Izraelio žmonių, kurie parodė, kad norint užtikrinti taikų savo tautos gyvenimą, kartais privalai būti pasirengęs kovoti už jos laisvę, nepaisydamas, ką mano likęs pasaulis.
Apie autorių
Mick Hume yra europeanconservative.com vyriausiasis redaktorius, anglų žurnalistas, redaktorius ir rašytojas. Jis nuolat bendradarbiauja su žurnalais „Spiked“, „The Daily Mail“ ir „The Sun“.
eanconservative.com
Europa nėra laisva, o Didžiojo Trejeto okupuota ir padalinta. Padalinta įtakos zonomis ir pasiglemžti jų gamtiniai, techniniai mokslo, kultūros, meno ir literatūros resursai – Europos lobynas. Dabartinis jos elitas – tai karo nugalėtojų statytiniai ir padlaižiai bei prisiplakėliai prie okupantų už mūsų vergiją suteiktų gėrybių lovio. Prancūzija irgi po tariamo išvadavimo liko okupuota, tik kitokiu lygiu, ne daugiau. Na, o jų moterys beveik visos išprievartautos ir praskiestas Europos geno fondas – europiečiai karo nugalėtojų keičiami ne europiečiais. Ukraina irgi nuginklavo Didysis Trejetas ir padarė karą neišvengiamu, o tai jau didelis tarptautinis nusikaltimas ir itin žiauriu būdu pražudyta begalės niekuo dėtų ukrainiečių. Lietuvos karo nugalėtojų statytinius yra apsėdusi dvejopų standartų maniakystė, o Kapsukė nedesovietizuota, jau nekalbant apie Minsko milicijos mokyklos filialo itin keistas transformacijas. Žinoma, tai buvo neišsilavinusio mažaraščio nuomonė ir faktai. Visuotinai žinomi faktai, kurie teisme – karo nugalėtojų statytinių teisme nesvarstomi.
Na tai kodėl pyksti, kai Trampas siūlo Europai tvarkytis ir gintis pačiai ? Kodėl reikalauji, kad JAV vėl stotų į karą ?
,,Vakarai, vadovaujami neryžtingo Džo Baideno, nesugebėjo suteikti Kijevui pakankamai ginklų”
Vakarai ne ,,nesugebėjo”, o sąmoningai palaikė apylygį konfliktą. Vakarai net sau ,,nesugebėjo” suteikti pakankamai ginklų priešintis komunistiniam marui ir jo organizuojamam priešiškų Vakarams svetimšalių antplūdžiui. Todėl, kad Vakarų valdžios elitas ir yra to komunistinio maro užsakovas ir vykdytojas. Ir natūralus komunistinių despotijų sąjungininkas. Ar jau pamiršot kaip Vakarų vadai per kovido sąmokslą gyrė kinietišką tvarką.