Jeigu būtų nuspręsta įteisinti dvigubą pilietybę, viena teisine pataisa viskas nesibaigtų, LRT RADIJUI sako Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas. Anot jo, diskutuojant apie daugybinę pilietybę svarbu didesnį dėmesį skirti ne emocijoms, o konstruktyviam dialogui, nes dabar dažnas pamiršta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra ne vien tik lietuviai, o pilietybės turėjimas dar nereiškia, kad žmogus lietuvybę puoselės.
– Konstitucinis teismas yra pasisakęs, kad šiuo metu dviguba pilietybė yra išimtis. Aš teisus?
– Be abejo. Tai pasako pats Konstitucijos tekstas. Ten labai aiškiai pasakyta – niekas negali būti. Tai iš esmės savaime suponuoja, kad tų atvejų negali būti itin daug. Vėlgi Konstituciniam Teismui nagrinėjant ne vieną bylą (jų tikrai buvo daug), galėčiau pasakyti, kad kažkur apie pusė procento Lietuvos piliečių turi kitos šalies pilietybę (kalbu, bent jau oficialiai). Tai nėra itin didelis skaičius. Vargu ar jis galėtų būti labai didelis, būtent atsižvelgiant į šią Konstitucijos formuluotę.
Šiaip Konstitucinis Teismas yra susaistytas pačios Konstitucijos ir remiasi Konstitucija, konstitucinėmis tradicijomis. Šios normos šaknys – 1922 m. Konstitucija. Kaip, beje, ir parlamentinė valdymo forma. Jos šaknys irgi yra vienintelėje demokratinėje iki tol 1922 m. Konstitucijoje. To negali ignoruoti.
Štai kodėl ta norma negali būti perskaityta kaip nors kitaip, štai kodėl ją pakeisti reikia tos pačios tautos valios, kuri patvirtina šią normą.
– Tikrai girdite diskusijas viešajame gyvenime apie tai, kad reikalinga dviguba pilietybė, nes galbūt tie lietuviai, kurie išvažiavo, jaustų didesnį ryšį su Lietuva. Rengiamas referendumas. Kaip tai vertinate?
– Tai yra teisėtas Konstitucinis veikimo būdas Konstitucijos 12 str. pakeisti. Tik galiu apgailestauti, kad tam suprasti reikėjo… kiek čia paskaičiavus… Nuo 2006 m. Tai tikrai daug laiko.
Bet aš tikrai džiaugiuosi, kad šiandien jau niekas neginčija, o buvo įvairių mėginimų: ir neigti Konstitucinio Teismo autoritetą, ir apeidinėti Konstituciją įvairiomis įstatymų pataisomis, bet tik ne bandymas keisti šią normą referendumu, kaip liepia pati Konstitucija.
Tik galiu džiaugtis, kad pagaliau priimami konstituciniai sprendimai. Nekalbėsiu apie detales, kadangi, kiek aš suprantu, kai kurios detalės – kiek dienų gali būti rengiamas referendumas ir kokiu būdu, kokie slenksčiai ten yra būtini – gali tapti netgi ir Konstitucinio Teismo nagrinėjimo objektu, ir gana greitai.
– Referendumu iškeliamas klausimas – galbūt reikėtų pakeisti Konstitucijos nuostatą referendumo keliu. Bet gal ir daugiau tokių nuostatų yra, kur gyvenimas verčia jau kitaip žiūrėti ir atsiklausti tautos?
– Aš asmeniškai tokių nuostatų nematau. Tikrai nematau jokios objektyvios būtinybės peržiūrėti. Šiaip, žinoma, tai daryti gali pati tauta, tam yra mechanizmas – arba 300 tūkst. piliečių parašų, arba daugiau negu pusės parlamento narių valia gali būti skelbiamas referendumas, jeigu jo reikia. […]
Bet net ir kalbant apie daugybinę pilietybę, tai, žinote, kartais norėtųsi, kad tos diskusijos būtų labiau dalykinės, o ne tik emocinės. Pasakoma maždaug taip: „jeigu turėsiu Lietuvos Respublikos piliečio pasą, ir toliau būsiu lietuviu“. Tokia diskusija neturi jokios teisinės prasmės ir jokio teisinio pagrindo.
Galų gale, reikia suprasti, kad Lietuvos Respublikos piliečiais yra ne vien tik lietuviai. Tai reikėtų priminti. Taip pat – pilietybė nėra tautybės sinonimas. Galų gale, ne paso turėjimas lemia asmens apsisprendimą kalbėti lietuviškai, puoselėti lietuvių kultūrą ir t. t.
Bet šiose diskusijose reikia atvirai pasakyti, kad pats svarbiausias klausimas teisine prasme, jog, ko gero, viena šita Konstitucijos pataisa viskas nepasibaigs. Jeigu mes išplėsime daugybinės pilietybės galimybę labai plačiai, tada pas mus ateis ir kitas klausimas – kaip yra su galimybe būti renkamam parlamento nariu?
Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) yra buvusi byla (jų yra ne viena, bet viena svarbiausių) prieš Moldovą. Kai dvigubą pilietybę – Moldovos ir Rumunijos – turintiems asmenims buvo užkirstas kelias į Moldovos parlamentą. Problema pati savaime nebūtų kilusi, jeigu tie dvigubi piliečiai nebūtų sudarę, atrodo, 30 proc. visų šalies gyventojų.
Jeigu mes šiomis pataisomis atversime kelią panašiomis proporcijomis turėti ir kitų valstybių pasus, tada kyla toks klausimas, nes yra ir kita Konstitucijos nuostata, atrodo, 56 straipsnis, kuris iš esmės sako, kad tik Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kandidatu į Lietuvos Respublikos Seimą. Kol tai yra 0,5 proc. piliečių, tai nesudaro didelės problemos. Bet kai tai bus, tarkime, 30 proc. Lietuvos Respublikos piliečių, štai tada kils klausimas, ar gali būti 30 proc. Lietuvos Respublikos piliečių atimta teisė kandidatuoti į parlamentą. Tai irgi reikia matyti.
Galiausiai yra paskutinis klausimas, kuris irgi išslysta iš, pabrėžiu, dalykinės, o ne emocinės diskusijos – tai visų pirma piliečio pareigų vykdymas. Dabartiniame pilietybės įstatyme tai yra, bet ta nuostata išplaukia tiesiogiai iš Konstitucijos – kitos valstybės pilietybės turėjimas nėra privilegija, tai nėra pagrindas privilegijai, tai nėra pagrindas atsisakyti vykdyti pilietines pareigas.
– Turite omenyje tarnavimą kariuomenėje?
– Taip, jeigu mes rimtai diskutuojame apie realią visuotinę karinę prievolę, kaip kartais pasigirsta, tai tada reikia sau atsakyti į klausimą – kaip spręsime šią problemą? Iš tikrųjų ją išspręsti nebus paprasta. Reikia tai matyti.
– Dar kyla ir mokesčių klausimas. Konstitucijoje nėra tiesiogiai parašyta apie mokesčius, bet, sakykime, apie tam tikrus įpareigojimus?
– Mokesčius moka tas, kuris gauna atitinkamas pajams Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje. Čia gal mažiau aktualus klausimas.
– Taip, bet iškyla klausimas toks – jeigu žmogus gyvena svetimoje šalyje, moka mokesčius, tačiau čia atvažiuoja ir gauna nemokamą medicininę pagalbą?
– Bet jis turi susimokėti atitinkamą sveikatos draudimo mokestį ir t. t. […] Bet jūs iškeliate ir kitą, platesnį, klausimą – [kaip yra su rinkimais], jeigu žmogus realiai Lietuvoje negyvena ir negyvena gana ilgą laiką?
Yra valstybių, kurios leidžia daugybinę pilietybę, bet tuo pačiu apriboja rinkimų teisę – jeigu nori balsuoti […] nacionaliniuose rinkimuose, privalai gyventi šalyje. Jokiu būdu nesiūlau būtinai to svarstyti kaip kažkokių Konstitucijos pataisų, nes dabar Konstitucija garantuoja rinkimų teisę visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, bet tas klausimas kartais galbūt ir natūraliai gali iškilti.
Čia kalbant, beje, apie slenksčius, kartais irgi yra gana aktualu, nes mes matome tokį reiškinį, kad, deja, užsienyje gyvenantys Lietuvos Respublikos piliečiai rinkimuose yra gana pasyvūs.
