„Pabėgėliais“ vis dar vadinami ekonominiai migrantai masiškai bėga iš Baltijos šalių, nes čia jiems mokamos per menkos pašalpos. Vien tai mūsų akliems politikams turėtų būti įrodymas, kad bėga jie anaiptol ne nuo karų savo šalyse, o ieškodami geresnio gyvenimo.
Visai neseniai girdėjome, kaip „prieglobsčio prašytojai“ pabėgo ir iš Lietuvos, nors juos asmeniškai globojo garsusis „integratorius“ europarlamentaras Petras Auštrevičius. Šią savaitę paskelbta, kad panaši padėtis ir Latvijoje, kurioje pagal Briuselio nurodymus atvežti „prieglobsčio prašytojai“ pradėjo masiškai nelegaliai bėgti iš šalies, tačiau pagal vietos įstatymus pinigai jiems mokami dar 9 mėnesius.
Apie tai „Vakaro žinios“ kalbino migracijos ekspertą Dainių Paukštę.
– Kaip paaiškintumėte tokį keistą fenomeną, kad, nepaisant visų mūsų valdžių ir Briuselio klerkų postringavimų, taip ir nepavyksta kiek ilgesniam laikui užlaikyti vadinamųjų pabėgėlių Baltijos šalyse, nekalbant jau apie jų „integraciją“?
– Paaiškinimas čia paprastas, juk integracija nėra kelių mėnesių ar net vienų metų klausimas. Migrantų integracija yra kelių dešimtmečių klausimas ir tai dar nebūtinai ji pavyksta. Matyt, tie žmonės čia kėlėsi ne tiek bėgdami nuo karo, kiek ieškodami gero arba dar geresnio gyvenimo. Jeigu jie tikrai būtų bėgę nuo karo, tai būtų patenkinti ir mūsų šalyse, gyvendami taikoje ir ramybėje, nepaisydami tų pašalpų dydžio ar kitų gyvenimo sąlygų.
– Tačiau mūsų valdžia visą laiką aiškina, kad jie bėga tik nuo karo ir kad visi labai kruopščiai tikrinami bei apklausiami. Nejaugi mūsų valdžioje niekas tokių tendencijų nenumatė, nežinojo ar bent jau negalėjo įtarti, kad taip ir bus?
– Visas mūsų valdžios gyvenimas sukasi įsakymų iš užsienio lygyje: jeigu jie vykdo Briuselio įsakymus nemąstydami, tai kitokio rezultato ir negalima buvo tikėtis… Taip bus ir toliau. Todėl šioje vietoje reikalingi politikai, mąstantys savo galva ir pajėgiantys įvertinti procesus, kurie nuolat vyksta aplinkui, kad galėtų priiminėti teisingus sprendimus. Dabar gi savarankiškai mąstančių politikų neturime, užtat toks apgailėtinas ir rezultatas.
– Už kiekvieną priimtą pabėgėlį Briuselis atseikėja tam tikrą sumą pinigų. Todėl mūsiškiai dabar tikriausiai sakys: štai, mes stengėmės, bet jie juk patys pabėgo, mes jų sulaikyti neturime galimybių… O tuo metu pinigai vis tiek „įsisavinami“? Vadinasi, teoriškai mūsų valdžia turėtų būti suinteresuota, kad tokių migrantų čia privežtų kuo daugiau?
– Visko gali būti… Nenustebčiau, jeigu paaiškėtų, kad valdžioje būtent šia kryptimi ir mąstoma. Man aišku yra viena: visoje Europos Sąjungoje yra didžiulės bėdos su prieglobsčio prašytojų klausimais. Dublino konvencija dėl pabėgėlių seniausiai neatitinka šių dienų realijų, nes tos konvencijos nesilaiko net patys valstybių vadovai. Prisiminkime kad ir ponios Angelos Merkel pareiškimą, kad esą priimsime visus, nepriklausomai nuo to, ar jie atvykę legaliai, ar nelegaliai. O juk Dublino konvencija reikalauja, kad žmogus, atvykęs į ES, pirmoje Bendrijos valstybėje turi būti visokeriopai patikrintas, kad galėtų gauti dokumentus ir tik tada keliautų į kitas ES valstybes. Šio reikalavimo niekas nevykdo.
– Vadinasi, ateityje, matyt, taip toliau ir bus: vienus atveš, kiti, anksčiau atvežtieji, pabėgs?..
– Kol nebus priimti labai aiškūs ir kardinalūs sprendimai, tol taip viskas ir vyks. Mane labiausiai siutina, kad Europoje nėra jokios bendros diskusijos šiais klausimais – susirenka 4 stipriausių valstybių klubas, jie ten tarpusavyje pasišneka ir bando primesti visai ES savo sprendimus. Tokios šalys kaip mūsų ten iš viso nedalyvauja, mūsų pozicijų niekas neklauso ir niekam jų nereikia… O juk valstybių ekonominis išsivystymo lygis toje pačioje ES yra visiškai skirtingas, todėl vien tik dėl to negali būti visiems vienodų sprendimų. Todėl man kartais susidaro įspūdis, kad tie viską už mus nusprendžiantys ponai seniai praradę realybės jausmą…
