Kodėl?
Ogi todėl, kad ukrainiečiai ne paslaugiai nusilenkė, ne nuolankiai pasidavė, o sukilo ir stojo ginti savo Tėvynės, savo namų, savo kalbos. Ir netgi tie, kurie tos kalbos nemokėjo ir nesimokė, dabar kalba ukrainietiškai.
Ukrainiečiai nenusilenkė ir nepasidavė, jie pakilo už savo teisę būti, todėl pelnė viso pasaulio pagarbą. Nes teisę būti turi ir garbę pelno tik tas, kuris jos pats neišsižada ir neišduoda. Ar ne todėl lietuviui taip gera, taip ramu tarti „šlovė Ukrainai, didvyriams šlovė”? Net širdis sušyla!
Nes jiems galima būti savimi ir nenusilenkti, per kraują pasidarė galima. O mums – ne.
Mūsų – kokie didvyriai? Juk pilėnai – tik apgailėtini nevykėliai, nesugebėję dėkingai priimti kryžiuočių jiems neštos civilizacijos, išsigandę ir iš baimės išsižudę. Juk daktaras Jonas Basanavičius – tik psichikos ligonis, tuščioje vietoje „sukonstravęs” Lietuvą iš savo filologinių kliedesių. Ir Jonas Noreika-Generolas Vėtra – argi ne žydšaudys, ne nacis, ne „banderovcas”? Argi tai ne mūsų strateginės ideologijos gairės, pagal kurias, sužlugdžius tautinę mokyklą, „denacifikuojamas” Lietuvos jaunimas?
Mūsų nuolankiai išrinkti į valdžią išdavikai prieš pat karą suskubo prastumti įstatymą, kuriuo pažemino valstybinę lietuvių kalbą, paniekino Tautos valią, itin aiškiai išreikštą 70 tūkstančių parašų, ir net pamynė Konstituciją, vadinasi, pačius valstybės pamatus ir patį teisingumą. O dabar ukrainiečių krauju sėkmingai plaunasi rankas. Jie žinojo, ką daro! O mes nuolankiai nurijome, kaip visada.
Kokia gi mūsų šlovė? Gal žydras pliažas vietoje Vyčio centrinėje valstybės aikštėje?
Todėl – „Šlovė Ukrainai, didvyriams šlovė!” Kaip gera, kad jie išdrįso nebesilankstyti į kairę ir dešinę, nebepasiduoti ir neišduoti! Kaip gera, kad pasaulyje kažkas dar išdrįsta! Padėk, Dieve, jiems ir už mus.
