Rankos svyra iš apmaudo ir nevilties, kad vis reikia priminti dalykus, kurie turėtų būti savaime suprantami kiekvienam moksleiviui. Maždaug iki VII a. rytuose imtinai ligi Maskvos ir dar gerokai toliau, pietuose ligi Kijevo buvo kalbama lietuviškai (žinoma, ne šiuolaikine bendrine kalba, o tarmėmis, šiauriau – latgalių tarmėmis).
Baltiškos kilmės veikiausiai ir pats Maskvos pavadinimas (nuo upėvardžio Maskuva ar Maskava). Pora šimtų kilometrų į pietryčius nuo Maskvos prie Volgos (irgi lietuviškos kilmės upėvardis) nuo seno gyvenančių ugrofinų mordvių liaudies dainose dievas Purgine (lietuvių Perkūno skolinys) ima į žmonas žemės merginą, vardu Litova (plačiai žinomo vaizdinio apie viešpatį, imantį į žmonas jo valdomą žemę, atmaina). Mordovijoje vardu „Litova“ («Литова») pavadintas folklorinis ansamblis, moterų draugija, knygų leidykla, netgi dramaturginė pjesė.
Maždaug tuo metu, apie VII a., į vadinamųjų rytų baltų žemes iš pietvakarių ėmė skverbtis slavai. Ypač jų skverbimąsi paspartino skandinavų vikingų įsisavintas vandens kelias Dauguva ir Dnepru iš Baltijos į Juodąją jūrą ir toliau „į graikus“. Pietuose ant šio kelio iškyla Kijevas (senasis pavadinimas Kūjava), palei visą šį vandens kelią įsikuria miestai, atsiranda Rusia.
Pats Rusios pavadinimas skandinaviškas, skandinaviški pirmųjų jos kunigaikščių vardai Igoris, Olegas, Oljga, Vladimiras (pastarasis iš Voldemaro ar Valdimero ilgainiui slavų prisitaikytas, kad skambėtų kaip palinkėjimas volodi ar vladi mir ‘valdyk pasaulį’). Skandinaviškas ir anuometį karalių-kunigaikštį žymintis rusų kalbos žodis kniazj, kilme sutampantis su lietuvių kuningas, kunigas ir mažybiniu kunigaikštis.
Dabartinės Baltarusijos (tiksliau, Baltarusiõs) pagrindą sudaro anuomet krivičių genties gyventos žemės, užėmusios visą Dnepro aukštupį su Smolensku, maskvėnų užgrobtu XVII a. Dabar įprasta krivičius laikyti slavų gentimi, bet senuosiuose pačios Rusios metraščiuose juos sakoma dar kalbėjus „sava kalba“.
Jie ir bus anie lietuviškai bei latgališkai kalbėję senieji tų kraštų gyventojai, patekę į istorijos akiratį. Ir pats krivičių pavadinimas neturi kito paaiškinimo kaip kad nuo krivio, kurio dvasinę-kultūrinę įtaką veikiausiai ir mena. Ne atsitiktinai krivičiai taip noriai prisijungė prie XIII–XIV a. iškilusios Lietuvos karalystės (vadinti ją ligi sąjungos su Lenkija kunigaikštyse – idiotizmas).
Dar vienas dalykas, kurį būtina turėti galvoje, – tai skirtumas tarp saujelės valdovų, dvariškių, miestiečių kalbos bei tautybės ir milžiniškos daugumos aplinkinių gyventojų. Pirmieji rašė apie save metraščius, todėl į juos pateko, o antrieji nerašė, todėl nepaliko kalbinių pėdsakų. Bet kai aplink vikingų „kelią į graikus“ pilyse ir miestuose įsiviešpatavo rusai (iš pradžių skandinavai, paskui jau slavai), aplinkinių girių skynimuose žmonės, kaip ir anksčiau, dar ilgai kalbėjo lietuviškai ir latgališkai.
Esama nuomonės, išsakytos ne vieno mokslininko, kad Lietuvos plėtimasis į rytus buvo ne „ekspancija į slavų žemes“, o sugrįžimas į užgrobtas savo žemes, kurių gyventojai, pavergti jiems svetimų kunigaikščių, sugrįžtančią Lietuvą suvokė kaip išvadavimą, o atėjusius lietuvius – kaip saviškius.
Be dvaro ir miesto, prie Rusios įtakoje atsidūrusių lietuvių žemių slavinimo itin prisidėjo jos priimta krikščionybė – rytų slavų stačiatikybė, tapusi tiesiog „rusų tikėjimu“. Profesoriaus akademiko a. a. Zigmo Zinkevičiaus nustatyta, jog vadinamoji Lietuvos etninių žemių rytinė riba, išlikusi daugmaž pastovi nuo Lietuvos krikšto ligi pat XX a. pradžioje atkurtosios Lietuvos, – tai tiesiog riba, ligi kurios XIV a. Lietuvoje iš rytų jau buvo įsigalėjusi stačiatikybė.
Priimtoji lenkiškoji katalikybė („lenkų tikėjimas“) paprasčiausiai sustabdė stačiatikybės plitimą ir likusios lietuviškos Lietuvos kalbinį rusinimą pakeitė prasidėjusiu lenkinimu.
Vadinasi, į rytus nuo vadinamosios etninių žemių ribos irgi nuo seno gyventa lietuvių, tik tapę stačiatikiais jie automatiškai buvo priskirti rusams (rusėnams), nė nesirūpinant, kokia kalba gal dar ilgai kalbėjo namuose. O XX a. didelė dalis jau etninių Rytų Lietuvos ir atkurtosios Lietuvos valstybės žemių dėl lenkų okupacijos galų gale irgi atiteko Baltarusiai ir dabar, tiesiog beregint, baigiamos surusinti.
Taigi visa vadinamoji Baltarusia (šiaip jau imtinai su Smolensku) yra buvusi Lietuva. Visi vadinamieji baltarusiai yra buvę lietuviai. Dabartinių baltarusių protėviai kartu su mūsų, dabartinių lietuvių, protėviais visi vienodai buvo lietuviai ir drauge sukūrė Lietuvos valstybę, kurios dabar paties branduolio pusė yra atsidūrusi Baltarusioje. Todėl dabartiniai baltarusiai lygiai taip pat yra senosios Lietuvos paveldėtojai kaip ir mes, dabartiniai lietuviai. Užtat Vytis yra lygiai tiek pat jų herbas kaip ir mūsų.
Vyčio herbas ne skiria ir priešina mus, dabartinius baltarusius ir dabartinius lietuvius, bet sieja, jungia ir vienija, nes mena buvusią vienybę. Vyčio herbas – tai orientacija į senąją vieningą galingą Lietuvą, iš kurios mes „stiprybės semiamės“ lygiai taip pat kaip dabartiniai baltarusiai, vos tik jie prisimena savo praeitį ir šaknis. Vadinamųjų baltarusių šaknys – ne Rusijos, o Lietuvos žemėje. Iš tikrųjų jokie jie baltarusiai, kaip juos apšaukė maskoliai, šitaip prisiskirdami sau, o tikri lietuviai, tik slavakalbiai. Slavakalbiai lietuviai.
Štai čia ir slypi visa opa. Nuo dūrinio „slavakalbiai lietuviai“ mes kažkodėl stengiamės pašalinti „lietuviai“ ir taip patys patvirtiname juos esant slavus, palikdami Rusijos glėbyje. Bet iš tikrųjų nuo dūrinio „slavakalbiai lietuviai“ reikia pašalinti dėmenį „slavakalbiai“.
Palengva tai daryti buvo galima jau seniai. Nuo pat Nepriklausomybės pradžios Gudijoje veikė įtakinga bendruomenė, kilme saisčiusi save su baltais – lietuviais, latviais ir prūsais, leidusi storą kultūrinį žurnalą prūsišku pavadinimu Druvis (pažodžiui ‘tikėjimas’).
Jie ilgai beldėsi į užkurtusias mūsų širdis ir ištižusius protus, ieškodami pritarimo, palaikymo, padrąsinimo, kai kurie jų savo jėgomis pramoko lietuviškai, latviškai, netgi prūsiškai. Tačiau ką visą tą laiką veikėme mes, pasakykite? Mūsų valdžia? Ką veikė mūsų ministras pirmininkas, kai palaikymo į jį kreipėsi gudų judėjimas prieš atominės elektrinės statybą Astrave? Ką?
Klausimas, ar mes patys verti Vyčio, kurio jiems pavydime.
Reikia ne Vyčio gudams pavydėti, o mokyti juos kalbėti lietuviškai. Ypač tuos, kurie patys čia suvažiavo – ko gi dar jie čia suvažiavo, jei ne mokytis lietuviškai, pasakykite?
Lietuva turi būti atvira visiems, kalbantiems lietuviškai, visų pirma – sugrįžtantiems į savo tikrąją tautą nutautėliams. Ir Lietuvoje turi būti visiškai neįmanoma išgyventi nekalbant lietuviškai, nė vienos dienos.
Vìsos minėtos lietuviškai kalbėjusios žemės buvo prarastos todėl, kad liovėsi kalbėjusios lietuviškai. Todėl, kad lietuvis užkalbintas sutiko kalbėti rusiškai. Vienokiomis ar kitokiomis „pateisinamomis“ aplinkybėmis.
Todėl daugiau nė žodžio rusiškai, nė su pačia Cikanauskiene!
Lietuvoje daugiau nė žodžio rusiškai! Jokiomis aplinkybėmis! Jokių pasiteisinimų! Lietuvis, Lietuvoje prabilęs rusiškai, yra Tėvynės išdavikas.
Kitaip mes patys netrukus būsime (Balta)Rusija. Nes rusų kalba nuo seno yra esminis rusinimo laidas ir vienas galingiausių Rusijos ginklų, tikrasis „orešnikas“ (kaip lenkų kalba – Lenkijos).
Visi aplinkui perdėm aiškiai tai suvokia, vien mes ligi šiol atkakliai snaudžiame savo tūkstantmẽčio idiotizmo ūkuose, apsimesdami nesuprantantys, kad lietuvių kalba yra ir visuomet buvo tikrasis mūsų Vytis, o jo iškeltas kalavijas – ligi spindesio išgaląstas lietuviškas žodis.
Tėvynės teturime tiek, kiek jam leidžiame apginti.
Prie Smetonos buvo viena tiesa, beje ir Vasario 16 atsirado ne be Smetonos komandos, o būtų liepos kokia 6. Po to buvo hitlerinku tiesa. Po to bolševiku tiesa. Tada vėl hitlerinku ir vėliau „Pravda”. Tada Landsbergis išlindo kaip Pilipas iš kanapių ir su Tomkaus ir kitų žurnalistų pagalba susišlavė Ozolo ir kitų pasiekimus ir buvo dar viena tiesa: „Kas man iš tos…”. Dabar turim Briuselio tiesa, kuri irgi truputį paprastiems žmonėms kainavo santaupų nuvertėjimą ir perkamosios galios smukimą, na bet užtat rytų meškai špygą kolkas galim parodyti aptraukta ežiuko kailiu.Tai va susireikšminti gerai, kai yra tam rimtas pagrindas, o taip tai kažkokio burbulo atstovo pasvaiksčiojimas, įsikybus vieno požiurio kampo, ir jo piršimas kaip išganimo.
Kultūrą turinčių žmonių visuomenių nariai taip skausmingai, kaip materialiniai ir dvasiniai „skurdžiai” su „savo Vyčiu”, nereaguoja į „savų” simbolių buvimą pas kitus.. Kultūras, savo ilgametį valstybingumą turinčios valstybės „be vargo dalinasi” ir naudoja tokius simbolius kaip kryžius, penkiakampė žvaigždė, erelis… XX a. Rusijoje nugalėjus komunistams 2017 metų revoliucijoje, savo simboliu pasirinkus penkiakampę žvaigždę ir pjautuvą su kūju, pasaulyje paplitus komunistinėms idėjoms, padedant TSRS, griuvo kolonijinės imperijos, atsirado naujos valstybės, kurios kaip simbolius pasirinko, „be konkurencinių problemų”, raudonas penkiakampes žvaigždes..- Kinija, Vietnamas, Š.Korėja, Kuba…, kitos Lotynų Amerikos ir Afrikos šalys.. Kaip ir erelio simbolį be „muštynių eksploatuoja”, Vokietija, Lenkija, JAV…., Arabų šalys….
P.S. Šiandieniniam Razauskų Dainiukui – „Maždaug iki VII a. rytuose imtinai ligi Maskvos ir dar gerokai toliau, pietuose ligi Kijevo buvo kalbama lietuviškai (žinoma, ne šiuolaikine bendrine kalba, o tarmėmis, šiauriau – latgalių tarmėmis)…”
Tiesa, šiandieniniai Ukrainos banderchalopai savo „istorijos” vadovėliuose pasirašė, kad „pirmieji” Europoje, šiandieninė Ukarinos teritorijoje, prieš 40000 metų „atsirado senovės ukrai”, iš kurių atsirado visa Europos baltoji rasė, iš „senovės ukrų kalbos atsirado” visų Europos tautų kalbos…. Nuostabu yra girdėti, kad Razauskėlis pagaliau visus „pradžiugino”, kad ir iki VIIa, neegzistavusiame Kijeve tuometiniai, „atsikraustę” iš Krymo graikai „kalbėjo lietuviškai”…
Kaip ir viską „sukrovus į visumą gaunasi”, kad dar anksčiau tuometiniai „lietuviai kalbėjo ukriškai”.. Iš kitos pusės gaunasi vie „maža smulkmenėlė” – rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą „Litova” buvo paminėta, kai tuometiniai „lietuviai” nugalabino atėjusį juos civilizuoti vienuolį Brunoną, ir tuometiniai Vakarai pasiteiravo pas tuometinius slavus, kas per gentys ten gyvena.. Iš tuometinių rusų išgirdo, kad tuose miškuose ir pelkėse gyvena „litovai, litvai, lietuviai..”, kas ir buvo užfiksuota tuometinių vienuolių rašytiniuose šaltiniuose…
Civilizatoriaus Brunono geriau neminėk. Yra galybė duomenų kaip Vakaruos maždaug tuo metu tarpusavyje vyko krikštai ir laukinių germanų ir kt genčių civilizavimas iš buvusios Romos sklindančios krikščionybės pagrindu. Mažai nepasirodys.
Gerai, kad Lietuvoje yra tokių, kuriems „buvo ir Brunonas”, kuris apie 1000 metus su savo krikščioniška misija „valakiojosis” Lietuvoje.. Pagal Razauskų Dainių tavo Romos krikčionybės skleidėjai dar iki VIIa. turėjo aptikti lietuvius prie Kijevo, kuris buvo netoli tuometinės Romos imperijos, ar Konstantino Bizantijos imperijos….
Jei graikai paliko lituanistinių pėdsakų Kijeve, tai dar daugiau turėjo palikti Odesoje ir Kryme. Tačiau kalbotyra užsiimantys mokslininkai baltizmų randa ten kur randa (žiūr žemėlapį) .
Anonime, Jo jo, „graikai paliko lituanistinių pėdsakų Kijeve”|, kai jo dar nebuvo.. Labai būtų įdomu pamatyti „kalbotyra užsiimančių mokslininkų tyrinėjamais žemėlapiais”, dar „plačiai visuomenei” būtų įdomiau sužinoti, „kas ir kada tuos žemėlapius nupiešė”.. Kas dėl ” daugiau lituanistai turėjo palikti pėdsakų Odesoje nei Kijeve”, tai XVIII a. Jakaterina II toje nukariautoje vietovėje rado tik turkų pilį ir kaimą, kur buvo tik turkų „pėdsakų”.. Po to buvo aptikta, kad ten gyveno graikai, III-IV a. vietovė buvo nusiaubta, prasidėjo tautų didysis kraustymasis.. Dar yra pasakojama, kad VIIIa. ten gyveno slavai, buvo ten ir totorių…. Kas įdomiausia, kad ten niekas neaptiko „senovės ukrų pėdsakų”, kurie pagal pasirašytą naujausią „teisingiausią istoriją” ir pasipaišytus ” artifaktinius žemėlapius”… atsikraustė į šias žemes prieš 40000 metų… Taip kad, įvertinus šiandieninių Ukrainos „brolių istoriją”,su užsiimančių mokslininkų „žemėlapiais ir lituanistiniais pėdsakais” gaunasi nedidelis ” patriotinis konfūzas”….
Istoriniai etnografiniai žemėlapiai Lietuvoje ilgai buvo beveik kriminalas. Rusų supratimu, baltiško arealo susitraukimo , spaudžiant Rusijai, priminimas liudija nedraugiškus ir net agresyvius, revanšistinius Lietuvos siekius. Va taip. Džiaukimės kad ne fašistinius ir nacistinius.
Pačiam nacionalsocializmas baisus blogis, o internacionalsocializmas – amžinasis gėris. Na, taip, kaip rašo savo veikaluose anglų istorikai ir komentatoriai Vamzdyje: Stalinas amžinojo gėrio įsikūnijimas, anot Viniuko, o Hitleris – amžinojo blogio iškilimas. Užtraukim drauge su mūsų neosovietinio elito atstovais Seime – Internacionalą. Taip pašlovinsime elitą. Desovietizacijos gi nebuvo, tiesa? Beje, Muskas Amerike kažko negero mūsų komuniagų atžvilgiu yra sugalvojęs, nemanote?
Lietuviai tapo baltarusiais, o baltarusiai – rusais. Tai negrįžtamas veiksmas. „Reikia ne Vyčio gudams pavydėti, o mokyti juos kalbėti lietuviškai. Ypač tuos, kurie patys čia suvažiavo – ko gi dar jie čia suvažiavo, jei ne mokytis lietuviškai, pasakykite?“ Rimtai? Rašytojas siūlo mokyti rusus lietuvių kalbos? O ar rusai to nori, ar jie dėl to čia atvyko? Jiems reikia to? Vaikiškai naivus, bet Lietuvai visiškai nenaudingas ir net pavojingas visas parašymas. To, kas buvo, jau seniausiai nebėra. Privaloma gyventi čia ir dabar. Pakilti nuo knygų ir iš senovės aprašymų (kiek jie tikslūs, kiek ne?) sugrįžti į šią dieną ne visiems, deja, pavyksta.
Dabar – kaip paliko rusi ir lenkai? Daug kas vyko iš tikro seniausiai, o kai kas viso labo XX amžiuje. Pagal tave, jei pasistūmėjo į Lietuvą rusai ir lenkai – šventa ir nebesvarstoma permaina. o jei atvirkščiai? Va, privažiavo į Lietuvą dešimtys tūkstančių rusakalbių lietuvių iš Baltarusijos – nedrįskime jų mokinti lietuviškai, geriau atnaujinkime rusų kalbos mokymąsi patys. Privalome gyventi čia ir dabar, va taip. .Kas nenorės – nesimokys, po Lukašenkos grįš namo, bet tam tikra dalis norinčių, su lietuviška praeitimi, turėtų atsirasti
Dėl to prileido, kad mokyti lietuvių kalbos? Nori jie to? Geidžia? Mokysis??? Kodėl rašytojas nerašo, kad privaloma nedelsiant sustabdyti tą srautą? Kas leido aptarnavimo srityje nekalbėti lietuviškai? Kas leido Regitroje ir toliau laikyti egzaminus rusų kalba? Apie tai, kiek lietuviškų mokyklų ir vaikų darželių yra Vilniaus apskrityje reikia kalbėti. Kiek kartų ten lankėsi prezidentas? Apie grėsmę valstybės saugumui reikia kalbėti. Negrįš jie namo, nes nori gyventi ES, nors manau, kad daugelis jų nekenčia Vakarų. Privažiavusieji bus tų partijų, kurios juos suleido, ištikimi rinkėjai ateityje. Reikia atsiriboti nuo Baltarusijos (t.y. Rusijos), o ne vaikiškai aiškinti, kad jie yra buvę lietuviai, tik kalbą truputį primiršo. Nėra jie jokie rusakalbiai lietuviai, o rusai senų, senų, senų seniausiai. Jų prezidentė (?) kiek metų (?) pas mus gyvena, kas ją išlaiko, kiek tai kainuoja, o lietuviškai moka? Tai susigalvojimas, kad atvykėliai yra tarsi lietuviai, tikslu pateisinti visiškai nepateisinamą rusifikacijos politiką. Seniausiai įrodyta, kad žmonija kilo iš Afrikos. Tai mes, ką, afrikiečiai?
Ne visi senų seniausiai. Paskutinių Bielorusijos lietuvių rusinimas vyksta tiesiog mūsų akyse. Daug surusinta prie Stalino , kaip ir sulenkinta prie Pilsudskio.Tokie, prisimenantys, GALI norėti atgal tapti lietuviais. O visi kiti, iki tadžikų kirgizų imtinai – nei jie nori mokytis nei juos reikia mokyti. Praeis putinmetis ir lai važiuoja sau namo.
Cha, lietuviškasis neosovietinis pseudo elitas su tu nesutiks. Jis pasirengęs net Putiną į pagalbą pasikviesti, kad šito niekada nebūtų – nenutiktų. Seimo Jurgis Jums greit nurodys, kur baltosios meškos gyvena.
Jei rusų kalba Baltarusijoje lietuvių nepadarė rusais, tai gal ir mūsų nepadarys? O gal ir lenkų kalba nepadarė lietuvių lenkais? Praktiškai, deja, padarė, ir padarė piktais antilietuviais. Skirtingai nuo tikrų rusų ir lenkų, kuriems daugmaž vis tiek. „Tikrais” laikant ir tuos kurie iš tikrųjų nebeprisimena kažkada buvę baltais.
Atitrūkimas nuo tikrovės yra ypatingai pavojingas Lietuvai. Ir dar. Ar komentarai trinami?
visiems pavojingas. O tiesos žinojimas – naudingas