Dainius Rudzevičius. Apie konservatorių „ėjimą į Vakarus“. Atsakymas A. Kubiliui

Neseniai perskaičiau p. A. Kubiliaus straipsnį apie konservatorių „ėjimą į Vakarus“. Jis, man atrodo, puikiai atspindi šiuolaikinių „pažangiųjų Vakarų idėjų“ apologetų poziciją. Pirmiausia norėčiau pritarti straipsnio autoriaus minčiai, kad Lietuvos ateitis neatsiejama nuo Vakarų civilizacijos, ir ji turi „eiti į Vakarus“, kitos išeities neturim. Tačiau iškyla klausimas kaip suprantama, kas yra Vakarai. Šioje vietoje norėčiau brėžti takoskyrą tarp tradicinių Vakarų vertybių ir „pažangiųjų Vakarų vertybių“. Apie tradicines Vakarų vertybes daug nekalbėsiu, jas visi puikiai pažįstame. Norėčiau pakalbėti apie „pažangiąsias Vakarų vertybes“ ir tai kaip jas interpretuoja p. Kubilius.

Viena iš tokių „pažangiųjų“ vertybių, kurią jis gina, yra LGBT visuomenės narių teisės, kurios, p. Kubiliaus manymu, Lietuvoje yra smarkiai pažeidinėjamos. Lietuvos Respublika, kiek man žinoma, nedraudžia vienalyčių partnerių bendro gyvenimo, nepersekioja nieko dėl lytinės orientacijos, nekriminalizuoja ir kitaip nevaržo jų gyvenimo būdo. Tai yra dviejų asmenų tarpusavio santykių reikalas, ir Valstybė į juos neturėtų kaip nors kištis. Tokiems asmenims bendrai gyvenant ir vedant bendrą ūkį neišvengiamai atsiranda turtinių ir kitokių tarpusavio santykių, kuriuos reikėtų juridiškai sureguliuoti. Ir jei ne visi tokio pobūdžio klausimai yra sutvarkyti, Valstybė turėtų ilgai nelaukus tai padaryti. Lietuvos visuomenėje nėra pasipriešinimo tokiam klausimo sprendimui.

Ir čia tenka apgailestauti, kad p. Kubilius ima gudrauti ir apsimeta, jog nesupranta klausimo esmės. Tokių klausimų sprendimas neturi nieko bendro su vienalytės „šeimos“ įregistravimo klausimu. Įtampa ir susipriešinimas visuomenėje atsiranda visai ne dėl to, kad „gretimame bute ar name apsigyventų LGBT partnerystės pora“, o dėl siekio įtvirtinti tokią partnerystę moralinių vertybių skalės viršuje. Beatodairiškas LGBT bendruomenės noras įvardinti tokią partnerystę „šeima“ demonstruoja siekį tokią partnerystę pastatyti ant tradicinės šeimos moralinių vertybių laiptelio.

Čia nevertinsiu, ar tai gerai ar blogai. Visi mes turime, nesvarbu ar tai pripažįstame ar ne, savo vertybių skalę. Ir kiekvieną naują vertybę talpiname vertybių hierarchijos skalėje. Faktas tas, kad didesnei visuomenės daliai „pažangiosios“ vertybės pretenzija į tokį vertinimą yra nepriimtina, dėl to ir turime tokį stiprų pasipriešinimą būtent vienalyčių „šeimų“ įteisinimui. Tokios „šeimos“ įteisinimas suponuotų ir rimtas juridines pasekmes, susijusias su įvaikinimo klausimais, o tai didelei visuomenės daliai taip pat nepriimtina.

Ir nuostata, kad mes vis tiek darysime savo ir trūks plyš įteisinsime tokias „šeimas“, nes taip yra „pažangiuose Vakaruose“, nieko gero neduos. Manau, p. Kubilius puikiai prisimena tuos laikus, kai tai buvo daroma, ir kas iš to išėjo. Kaip sakoma, per prievartą mielas nebūsi. Ir, žinoma, puikiai suprantamas jo noras pasitelkti neapykantos kalbos sąvoką „pažangiųjų vertybių“ įtvirtinimui bei kitaminčių slopinimui ir persekiojimui. Ypač kai ši sąvoka nėra aiškiai apibrėžta ir gali pritaikyti kam nori ir kaip nori. Kairieji tai jau darė, pavyzdžiui, vėlyvuoju Sovietų Sąjungos laikotarpiu tokios sąvokos atitikmeniu buvo „tarybinės tikrovės juodinimas“. Šios sąvokos apimtis ir taikomumas buvo neribotai platus: ja buvo galima įvardinti bet ką, kas nepatiko ir netiko valdantiesiems (stalininiu laikotarpiu analogiškais tikslais buvo naudojama daug grėsmingesnė „liaudies priešo“ sąvoka).

Kita „pažangioji“ vertybė yra „socialinė lytis“ arba socialinių vaidmenų stereotipai, kaip juos įvardija p. Kubilius. Iš aukščiau minėto straipsnio gali susidaryti išvada, kad mes gyvename Žemaitės gadynėje („mauči boba, kaip mat gausi į dantis“), kad moterys Lietuvoje yra ujamos, paverstos „vyro tarnaitėmis“, ir prievarta prieš jas yra pasiekusi kosminius mastus. Vienintelis išsigelbėjimas – Stambulo konvencija ir jos brukami netradiciniai socialinių vaidmenų stereotipai. Kas formuos šiuos netradicinius socialinius vaidmenis? Ar karingosios feministės, kurios vaizduoja visas moteris nelaimingomis aukomis, o tradicinę šeimą jų kalėjimu ir reikalauja, kad visos moterys elgtųsi pagal jų sukurptą kurpalį. Ar tikrai vyrai ir moterys turi atlikti tokius pačius socialinius vaidmenis?

Kairieji mėgsta visur ieškoti aukų tam, kad galėtų iki paskutinio kraujo lašo ginti jų teises. Per paskutiniuosius keletą dešimtmečių aukų paieškos suaktyvėjo tiek, kad prieinama iki kuriozų: Barselonoje prieš keletą metų „pažangieji“ aktyvistai reikalavo apginti vištas nuo gaidžių seksualinio priekabiavimo. Jei tai nebus stabdoma, bus prieita ir prie dar kurioziškesnių ar baisesnių dalykų. Aukų gynimui jie pasitelkia utopines idėjas, tokias kaip komunizmo kūrimas, įvairovė, multikultūralizmas, politkorektiškumas, kurios teoriškai atrodo labai patrauklios, o praktiškai atveda prie didelių bėdų. Apie tai, kiek kainavo komunizmo kūrimas, yra žinoma visiems. Kokias pasekmes atneša įvairovė ir multikultūralizmas pradedama suvokti tik dabar. Norėtųsi paklausti šių idėjų adeptų kuo praturtino Vakarų kultūrą iš Pakistano ar Afganistano glūdumos kaimų atvykusios beraščių minios su viduramžiškų prietarų suformuotu pasaulėvaizdžiu, gyvenančios valstybės socialinių išmokų sąskaita? Kokį indėlį į visuomenės saugumą įneša imigrantų getai Vakarų Europos didmiesčiuose ir kaip visa tai skatina darną ir pasitikėjimą bendruomenių viduje?

Prie šitokių utopinių idėjų galima priskirti ir „socialinės lyties“ idėją. Ji jau pradeda įgyti groteskiškumo bruožų. Per keletą dešimtmečių atsirado dešimtys įvairių „socialinių lyčių“, nors iki tol žmonija net nenutuokė tiek jų esant. Vis tik dėl šio groteskiškumo idėja netampa mažiau destruktyvia. Tą galima iliustruoti su socialine lytimi glaudžiai susijusia dar viena „pažangiąja vertybe“, kurią valdančioji koalicija jau teikia svarstymams, – teise atlikti valstybės finansuojamą „lyties keitimo“ operaciją asmenims (skriaudžiamoms aukoms) nuo 16 metų.

Visiškai neaišku kodėl toks kūno žalojimas vadinamas „lyties keitimo“ operacija. Ar tai, kad yra nupjaunami ar suformuojami tam tikri išoriniai kūno atributai, reiškia „lyties“ pakeitimą. Jei vyrui atliekama tokia operacija, ar jo DNR atsiranda antra X chromosoma? Ar tokią operaciją atlikus moteriai, jos DNR atsiranda Y chromosoma, ar atitinkamai persitvarko visa organizmo biochemija ir fiziologija? Jaunus žmones apkvailinti sąlyginai lengviau. Todėl ir bandoma juos įtikinti žaloti savo kūną, nesusimąstant apie iki gyvenimo pabaigos juos persekiosiančias pasekmes. Čia dar kartą atsiskleidžia tokių idėjų propaguotojų cinizmas – jiems nusispjauti į jais patikėjusių žmonių likimą. Šioje istorijoje svarbiausia dalis yra valstybinio finansavimo užtikrinimas. Tokios operacijos nepigiai kainuoja, o paaugliai paprastai tam pinigų neturi, tad be valstybinio finansavimo čia neišsiversi. Ir kaip čia paskui nepasijutus, jog atlikai kilnų poelgį Tėvynės labui ir priartinai Tautą prie „pažangiųjų Vakarų vertybių“ – ir vargšės eilinės aukos teisės apgintos, ir pinigėlių į kišenę nubyra tokių operacijų vykdytojams. Taip ir vieną kitą rėmėją gali susižvejoti iš suinteresuotų asmenų rato. Ir tokiu būdu kokios nors grupės viktimizacija duoda tiek politinių, tiek ir ekonominių dividendų.

Pažvelkime atidžiau į taip p. Kubiliaus ginamas „pažangiąsias Vakarų idėjas“. Pasižiūrėkime į tai, ko jos vertos. Įsivaizduokime, kad išmušė tiesos valanda – mūsų Valstybei iškilo egzistencinė grėsmė, ir Tauta su ginklu rankoje turi stoti į kovą. Kiekvienas atsakykime sąžiningai į klausimą kokias vertybes ginsime. Ar eisime mirti už seksualinių mažumų teises, ar mirsime už nestereotipinius socialinius vaidmenis? Ar mirsime už galimybę turėti dešimtis „socialinių lyčių“? Ar mirsime už galimybė atlikti lyties keitimo operaciją? O gal vis dėlto eisime mirti (jei apskritai norėsime tai daryti po „pažangių vertybių“ sukeltos sumaišties mūsų protuose bei jausmuose. O gal vėl rinksimės 1940 m. variantą?) už Šeimą, Tėvynę, Nepriklausomybę ir Laisvę?

Mes kol kas gyvename demokratinėje visuomenėje, todėl galime laisva valia rinktis į kokius Vakarus mums eiti – tradicinius ar „pažangiuosius“, ar rinktis laiko patikrintas vertybes ar leftistų konjunktūrines ir efemeriškas idėjas, kurios neatlaiko laiko išbandymų ir praktiškai realizuotos atneša tik žalą. Ir p. Kubilius ir konservatoriai turėtų visiems atvirai paaiškinti, kokias vertybes iš Briuselio jie nori parvežti į Lietuvą.

Ar tikrai konservatoriai mano, kad šiuo metu, kai aplink liepsnoja COVID-19 gaisras, kai žmonės netenka darbų, kai užsidarinėja verslai, kai geopolitinėje scenoje vis stiprėja tokių autoritarinių režimų kaip Kinijos ir Rusijos įtaka, kai bręsta karinio konflikto galimybė tarp demokratinių valstybių ir autoritarinių režimų, vienas svarbiausių Valstybei klausimų yra vienalytės partnerystės įteisinimas ir kanapių auginimo legalizavimas, taip dar labiau supriešinant Lietuvos visuomenę. Nuo atsakymo į šiuos klausimus priklausys ar teisus Vidas Rachlevičius, tvirtindamas, kad „idėjinių konservatorių arba normalios dešiniosios pakraipos partijos Lietuva nebeturi, liko tik rinkėjus klaidinanti iškaba bei būrys politikos chameleonų.“

Man, kaip konservatorių šalininkui ir jų idėjų rėmėjui, labai svarbu išgirsti atsakymus. Ir manau nesu vienintelis, kuriam iškilo dilema su kuo toliau eiti. Sugriauti pasitikėjimą užteko 100 dienų. Kiek laiko prireiks jį atgauti ir ar pavyks tai padaryti apskritai?