Dainius Rudzevičius. Stambulo konvencija ir jos ryšys su socialinės lyties ideologija

Neseniai „Laisvės televizija“ transliavo laidą „Stambulo konvencija – grėsmė visuomenei?“ – diskutavo Stambulo konvencijos ratifikavimo šalininkai ir priešininkai. Diskusijoje taip ir neišgirdau įtikinamų argumentų, kodėl būtina ratifikuoti Stambulo konvenciją, jei mūsų nacionalinėje teisėje dauguma įstatymų, rekomenduojamų konvencijos, jau egzistuoja, o jei ko ir trūksta, niekas netrukdo jų priimti.

Tačiau diskusijos metu nuskambėjo keletas įdomių ratifikacijos šalininkų argumentų. Viena iš dalyvių, kaip argumentą ratifikavimo naudai, teikė faktą, kad ją ratifikavo kai kurios Vakarų Europos šalys, ir mes neratifikuodami atrodome kaip ortodoksai, stabdantys progresą ir pažangą. Girdint tokius argumentus, apima déjà vu jausmas – mes jau esame gyvenę „pažangiausioje“ pasaulio santvarkoje, ir dabar vėl mums siūlo besąlygiškai jungtis prie „pažangiausios“ santvarkos varianto numeris 2.

Vakarų šalių visuomenės neturi gyvenimo „pažangiausioje“ pasaulio santvarkoje patirties, joms neteko praeiti tų kančių kelių, kurie teko mūsų tautos daliai, jiems dar teks įgyti tos patirties, teks sumokėti brangią kainą už iliuzijas dėl kairiųjų idėjų progresyvumo. Jie mums negali būti šiuo klausimu joks autoritetas.

Dar vienas vykusios diskusijos bruožas, tai į akis krentantis ratifikacijos šalininkų nenoras diskutuoti apie Stambulo konvencijoje brukamą socialinės lyties sąvoką, akcentuojant tik moterų nuo smurto gynimo klausimą. Stambulo konvencijos 3 skyriaus punktas c taip apibrėžia lyties sąvoką:

„lytis – socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“.

Pagal tradicinę sampratą lytis nėra nei socialinis, nei joks kitas vaidmuo. Čia stebime įprastą ideologinį triuką išplauti sąvokos turinį, paliekant tik jos formą – šiuo atveju žodį „lytis“. Tą patį matome ir LGTB bendruomenės atveju, kai ji visomis išgalėmis siekia, kad jų partnerystei apibūdinti būtų taikomas terminas „šeima“.

Klasikinis tokio triuko pavyzdys – tai autoritarinių režimų siekis savęs apibūdinimui naudoti žodį „demokratija“ – tuomet atsiranda tokios sąvokos kaip „valdoma demokratija“ ir t.t. Šito paprastai griebiasi įvairios ideologijos, norinčios legitimizuoti savo radikalias idėjas. Daug paprasčiau įpratinti visuomenę prie tokių idėjų ir užmaskuoti jų radikalumą, jei jos įvelkamos į neutralias ar teigiamą konotaciją turinčias sąvokas.

Toliau norėčiau šiek tiek atidžiau pažvelgti į socialinės lyties sąvoką, bandomą įdiegti į mūsų juridinį lauką. Bandant suvokti, ką ši sąvoka reiškia, ir nesigilinant šiame straipsnyje į jos ontologiją, kyla epistemologinis klausimas: kaip mes galime sužinoti asmens socialinę lytį?

Atsakymas vienas – asmens tvirtinimas, jog jis priklauso tam tikrai socialinei lyčiai. Taigi kūrybingoms asmenybėms, turinčioms lytinės tapatybės problemų, yra kur pasireikšti – pavyzdžiui, šiandien gali jaustis moterimi, o rytoj – vyru ar kentauru, ar dar kažkuo. O jei idėjų trūksta, kas nors ir iš šalies gali pasufleruoti. Ir, pasak šios idėjos šalininkų, mes visi tai turėtumėme pripažinti kaip realiai egzistuojantį faktą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Taigi čia turime principą, jog fakto teisingumo kriterijus yra asmens subjektyvus tvirtinimas, nereikalaujantis jokios verifikacijos. Mums bandoma įteigti, jog šį principą galima perkelti į įstatymų leidimo, moralės sritis, vertybių formavimą.

Tuomet kyla eilė klausimų. Ar šis principas galioja ir kitoms gyvenimo sritims ar tik su socialine lytimi susijusiems klausimams?

Pavyzdžiui jei tvirtinu, jog Jonas man skolingas 100 Eur, ar tai turi būti be išlygų laikoma teisingu teiginiu? Arba jei turiu kitų tapatybės sutrikimų, pavyzdžiui, jaučiuosi Napoleonu, ar visi turi sutikti su tokiu tvirtinimu ir kreiptis į mane kaip į imperatorių bei elgtis kaip su imperatoriumi?

Jei ir į šiuos klausimus atsakome teigiamai ir laikome, kad minėtasis principas tinkamas organizuoti mūsų socialinį gyvenimą, tuomet ir vėl kyla klausimas – kaip remiantis šiuo principu galima sukurti tvariai egzistuojančią visuomenę? Kaip tuomet mes galime susitarti dėl bendrų gyvenimo normų? Tokios galimybės nematau. Jei tas principas taikomas tik socialinės lyties sferai, tai kodėl tik jai? Atsakymo, manau, reikėtų ieškoti ideologijoje, propaguojančioje socialinės lyties idėją.

Prieš toliau nagrinėjant ši klausimą reikėtų nubrėžti aiškią takoskyrą tarp homoseksualių ir lytinės tapatybės identifikavimo problemų turinčių asmenų bei LGBT ir socialinės lyties (gender) ideologijų.

Kai kalbama apie asmenis, čia viskas kaip ir aišku – jų teisės turi būti užtikrinamos ir problemos sprendžiamos. Su ideologijomis yra kitaip. Vienas iš ideologijų skiriamųjų bruožų yra tai, kad jos tvirtina galinčios išspręsti sudėtingus socialinio gyvenimo klausimus siūlydamos primityvius sprendimus. To pavyzdžiu gali būti socialinės lyties ideologijos suabsoliutinamas lytinės tapatybės klausimas. Jis jauniems žmonėms pristatomas kaip egzistencinės svarbos faktas, kurio teisingas sprendimas juos visam likusiam gyvenimui padarys laimingus. Pavyzdžiui, jauni žmonės skatinami darytis lyties keitimo operacijas, kurios, pasak ideologų, išspręs jų lytinės tapatybės problemas, ir šie, neturintys gyvenimiškos patirties jaunuoliai, priima jų ateitį nulemsiančius sprendimus žalodami savo kūną ir psichiką. Čia ir atsiskleidžia šios ideologijos cinizmas – tikslų siekiama nepaisant priemonių.

Apie tuos tikslus ir pašnekėsime toliau. Anksčiau minėtoje diskusinėje laidoje ta pati dalyvė, kuri kalbėjo apie sekimą Vakarų Europos pavyzdžiu, išsakė kitą įdomią mintį – Bažnyčia dalyvauja galios žaidimuose ir kliudo ratifikuoti minėtąją konvenciją.

Manau, kad pasinaudojant šia mintimi, galima būtų suformuluoti pagrindinį aptariamųjų ideologijų tikslą – dalyvavimą galios žaidimuose ir absoliučios valdžios siekimą. Iš tikro minėtosios ideologijos yra tik sudėtinės dalys bendresnės ideologijos, skirtos sukurti „pažangiausios“ santvarkos variantą numeris 2.

Kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, mums, vyresniajai kartai, jau teko gyventi „pažangiausios“ santvarkos variante numeris 1 ir mums gerai pažįstama už jos glūdinti ideologija. Atidžiau įsižiūrėjus, galima įžvelgti daug panašumų ir paralelių tarp „pažangiausios“ santvarkos numeris 1 ir „pažangiausios“ santvarkos numeris 2 ideologijų.

Pamėginsiu juos aptarti.

Visų pirma, abi ideologijos išskiria dalį visuomenės, kurios teises reikia ginti bet kokiomis įmanomomis priemonėmis. Ideologijos numeris 1 atveju – tai darbininkų klasė, ideologijos numeris 2 atveju – seksualinės ir rasinės mažumos. Lietuvos specifika ta, kad čia sunkiau prastumti idėjas apie rasinę nelygybę ir baltųjų viršenybę, nors mėginančių beždžioniauti yra. Tad mums belieka tik seksualinės mažumos ir lytinės tapatybės sutrikimai.

Toliau, abiems ideologijoms reikalingas instrumentas kitaminčiams slopinti. Ideologija numeris 1 tam pasitelkė „liaudies priešo“ sąvoką, ideologija numeris 2 tuo tikslu nukalė „neapykantos kalbos“ sąvoką.

„Liaudies priešo“ sąvoka leido kitaminčius fiziškai naikinti arba geriausiu atveju ilgam izoliuoti nuo visuomenės. „Neapykantos kalbos“ sąvoka leidžia sužlugdyti oponentą dvasiškai ir moraliai, atimti iš jo pragyvenimo šaltinį, marginalizuoti.

Kaip matome, tikrai pasiekta didžiulė pažanga – kitaminčiai jau nebežudomi ir į Sibirą nebetremiami. Tačiau jau sėkmingai dedami pagrindai procesui, kuris leistų tokius asmenis izoliuoti nuo visuomenės, t.y. „neapykantos kalbos“ kriminalizavimo procesui.

Kiekviena iš šių ideologijų siekia suformuoti naująjį žmogų. Ideologijai numeris 1 tai pavyko padaryti, ji suformavo Žmogų Skundžiantįjį. Chrestomatinis to pavyzdys – Pavlikas Morozovas. Atsiradus tokiam žmogui, visuomenėje įsivyrauja totalios baimės ir susvetimėjimo atmosfera, kai viena galvojama, antra sakoma, o trečia daroma.

Ideologija numeris 2, panašu, sėkmingai eina tuo pačiu keliu. Po įvykių Kapitolijuje spaudoje buvo pasirodę tai patvirtinančių faktų. Ideologija numeris 1 organizuodavo darbo kolektyvų, meno ir kultūros darbuotojų laiškus, smerkiančius „liaudies priešus“, ideologija numeris 2 mobilizuoja internetines minias smerkti „neapykantos kalbos“ skleidėjų (paskutiniai pavyzdžiai – kunigo Toliato ir brolio Pauliaus Vaineikio OFM iš Kretingos atvejai).

Taigi, naujieji ideologai nesugalvojo nieko naujo, kopijuoja senųjų idėjas ir jas pritaiko laiko dvasiai.

Apibendrinant galima teigti, kad abi ideologijos ciniškai spekuliuoja skriaudžiamųjų grupių tematika, tam kad įgytų pranašumą galios žaidimuose, o į pačius skriaudžiamuosius joms nusispjauti, jie tik instrumentas jų galios žaidimuose. Be to, neišvengiamai tas rūpinimasis skriaudžiamųjų padėtimi apauga finansiniais ir kitokiais grupiniais interesais, ir ideologiniai smogikai dar uoliau bei ciniškiau atlieka savo darbą, nes nuo to tiesiogiai priklauso jų gerovė.

Jei ši ideologija kuriam laikui nugalėtų, sužlugdytų gyvenimų skaičių skaičiuotumėme dešimtimis jei ne šimtais milijonų. Ir neaišku, kiek laiko ir pastangų prireiktų, kol jos atsikratytumėme, jei ji apskritai anksčiau neišsprogdintų civilizacijos su savo absurdo logika.

O kalbant apie Stambulo konvenciją, tai ją galima traktuoti tik kaip Trojos arklį, skirtą įtvirtinti ideologijos numeris 2 idėjas Lietuvos juridinėje erdvėje. Dar reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad ji numato suteikti plačias teises užsienio prievaizdams kontroliuoti kaip šios ideologinės nuostatos diegiamos Lietuvoje.

Baigdamas norėčiau priminti vieno ideologijos numeris 1 kūrėjo mintį apie šmėklą, klaidžiojančią po Europą. Panašu, kad naujai atgimusi ir mutavusi šmėkla kitu pavadinimu klaidžioja jau ne tik po Europą, bet ir po pasaulį.

Ir raginu visus, kam rūpi mūsų šalies ateitis, įsidėmėti mūsų Seimo „herojus“, siekiančius įtvirtinti šią ideologiją mūsų Tėvynėje ir padėti per kitus Seimo rinkimus susiprasti, kad jiems nėra ką Seime veikti.