Nuo 2020 m. sausio 1 d. Lietuvoje pradeda veikti Nacionalinė šeimos taryba. Iš valstybės biudžeto išlaikoma institucija turėtų tapti patariamąja ir rūpintis šeimos stiprinimu. Tačiau šeimų ir tėvų atstovai kol kas į naują darinį žiūri atsargiai. Nuo to, kokios ideologijos šalininkai sudarys tarybą, tokie ir patarimai bus dalijami.
Nacionalinė šeimos taryba apibrėžiama kaip Seimui atskaitinga šeimos politikos formavimo ir įgyvendinimo vertinimo patariamoji institucija. Taryba bus sudaroma 4 metų kadencijai, ją sudarys 15 narių: penki savivaldybių šeimų tarybų atstovai, trys mokslo ir studijų institucijų atstovai, tyrinėjantys šeimos politikos klausimus, septyni šeimų organizacijų ir su šeimomis dirbančių organizacijų atstovai. Skaičiuojama, kad tarybos išlaikymui iš biudžeto būtų skirta 62 tūkst. eurų per metus.
– Kokius lūkesčius naujai tarybai kelia šeimos ir tėvai? – „Vakaro žinios“ paklausė Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos vadovės Violetos VASILIAUSKIENĖ.
– Tai bus patariamoji institucija, kuri turėtų stebėti naujus įstatymo projektus, vykdomas reformas. Manau, ji turėtų plačiai domėtis šeimų poreikiais ir realia šeimos situacija. Dažnai institucijos gyvena savo pasaulyje. Nežiūrima į tai, kokie yra tikrieji šeimos poreikiai. Tokia situacija lemia, kad šeima ne visuomet sulaukia realios pagalbos. Tai kelia rūpesčių.
Dažniausiai susiduriame su situacija vaiko teisių apsaugos srityje. Iš pavyzdžių matome, kad dažnai vadovaujamasi tik įstatymais ir teisės aktais, o nuoširdaus dialogo su šeima trūksta. Trūksta realios pagalbos ir sprendimų. Kol kas visiems siūlomi pozityvios tėvystės kursai, lyg tai būtų panacėja visiems gyvenimo atvejams. Arba nustatomi grėsmės lygiai ir paimami vaikai. Tai nėra adekvati pagalba. Jeigu naujai institucijai pavyktų užmegzti dialogą tarp tarnybų ir šeimų, būtų didelis žingsnis susikalbėjimo link. Visa tai priklausys nuo to, kas bus tarybos sudėtyje.
– Lietuvoje aktyviai veikia organizacijos, kurios skatina praplėsti šeimos sąvoką. Gali būti, kad ši taryba taps tam tikru kovos lauku tarp prigimtinę šeimą ginančių ir priešingai pozicijai atstovaujančių organizacijų.
– Norėtųsi, kad taryboje būtų dirbama su šeimomis ir imamasi realios pagalbos, o ne svarstoma dėl šeimos apibrėžimo, kuris aiškiai parašytas Konstitucijoje.
Viešojoje erdvėje stebime, kad kalbėdamas apie tradicinę šeimą dažnai gali būti įvardytas homofobu. Ima atrodyti, kad gali egzistuoti tik požiūris, kuris plečia šeimos sąvoką. Jaučiu diskriminaciją mūsų, ginančių prigimtinę šeimą, atžvilgiu.
Pažiūrėkime į skaičius – Lietuva yra viena sparčiausiai nykstančių valstybių pasaulyje. Šeimos skundžiasi, kad gyvena baimėje. Visa tai aiškiai rodo, kad mums reikia kalbėti apie šeimos politikos stiprinimą. Mes labai mažai kalbame apie šeimos institutą ir jo svarbą valstybėje. Ir ne tik mažai kalbame, trūksta realių sprendimų šeimos gerovės stiprinimui. Nors mes visi kilome iš šeimos. Kuo šeima jausis saugesnė visuomenėje, tuo ji bus stipresnė, o tada ir valstybė bus stipresnė. Nes joje gyvenantys žmonės jausis pilnaverčiais visuomenės nariais.
– Kritikuojama, kad taryba bus išlaikoma iš valstybės biudžeto.
– Aktyviai dalyvaudama visuomeninėje veikloje, matau, kiek laiko reikia dalyvauti posėdžiuose ar nueiti į susitikimus. Ne kiekvieno žmogaus darbo sąlygos tai gali leisti. Nors tai ir patariamasis organas, dalyvavimas šioje veikloje vis tiek pareikalaus laiko, pasiruošimo ir kompetencijų. Principas, kad taryboje žmonės galėtų dirbti nuolatos, manau, yra teisingas. Svarbiausia, kad dirbti ateitų žmonės, norintys matyti realią situaciją ir kurti realius pokyčius, kurie reikalingi šeimoms.
Tvirta šeima ( Mama, Tėtis ir Vaikai ) – tvirtas valstybės pamatas! Argi ne to mes visi turėtume siekti???