delfi.lt
Šiemet švenčiant svarbiausios etninės kultūros srityje vardinės Jono Basanavičiaus premijos (nuo 2017 m. tapusios nacionaline) 30-ies metų jubiliejų, šios premijos laureatas per Jono Basanavičiaus gimtadienį lapkričio 23 dieną buvo paskelbtas LR Kultūros ministerijos tinklalapyje su prierašu, kad ministerija „kreipiasi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, prašydama įvertinti galimus pažeidimus atrenkant premijos laureatą, taip pat informuoja Seimą ir Vyriausybę“.
Dalia Urbanavičienė Dalia Urbanavičienė © Asmeninio albumo nuotr.
Prieš tai Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos komisija po posėdžio, kuriame buvo išrinktas premijos laureatas, gavo oficialų kultūros ministro Simono Kairio raštą su reikalavimu skubos tvarka susirinkti ir pakeisti savo sprendimus. Komisijos nariams teko kreiptis į Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro (LŽTKC) teisininkus, kurie pateikė išvadą, jog renkant premijos laureatą jokių pažeidimų nebūta, todėl komisija savo sprendimų nepakeitė.
Komisija Kultūros ministerijos veiksmuose įžvelgė mobingą ir net žmogaus teisių pažeidimus
Spaudžiami ministerijos iš naujo apsvarstyti skubos tvarka savo baigiamojo posėdžio lapkričio 11 d. sprendimus dėl 2022-ųjų metų premijos laureato, komisijos nariai lapkričio 17 d. susirinko į pasitarimą, kuriame aptarė komisijai skirtą ministro raštą, LŽTKC teisininkų išvadą, taip pat mano kaip komisijos narės paaiškinimus, nes rašte būtent aš buvau apkaltinta dėl galimo viešųjų ir privačių interesų konflikto. Pasitarimo pradžioje dalyvavęs kultūros viceministras A. Vilčinskas perspėjo komisijos narius dėl atsakomybės išrenkant premijos laureatą, kuriam dėl nacionalinio statuso keliami itin aukšti reikalavimai.
Vis dėlto komisija bendru sutarimu nusprendė, kad baigiamajame posėdyje balsuojant dėl premijos laureato išrinkimo viešųjų ir privačių interesų konflikto grėsmės nebuvo, tai įrodantys argumentai yra pakankami, todėl komisija nepakeitė savo sprendimo dėl laureato. Pasitarimo protokole komisija pabrėžė, kad pakartotinas balsavimas nereikalingas, nes jam nėra teisinio pagrindo, be to, gali kilti klausimas, ar komisija yra pakankamai savarankiška.
Šio pasitarimo protokolo nepasirašė komisijos aptarnavimo funkciją atliekanti ministerijos atstovė Irena Kezienė, kuri paprastai būdavo komisijos posėdžių sekretore. Galiausiai, kaip minėta, ministerija lapkričio 23 d. paskelbė 2022-ųjų metų premijos laureatą Joną Vaiškūną, tačiau kartu su savo prierašu, kad skųs komisijos narius VTEK – nepaisant to, kad komisija ministerijai pateikė visą medžiagą, paneigiančią kaltinimus dėl galimo interesų konflikto komisijoje renkant premijos laureatą. Tokios premijos laureato rinkimo aplinkybės, išvarginusios ir įskaudinusios komisijos narius, leidžia kalbėti apie patirtą mobingą ir net apie galimus žmogaus teisių pažeidimus.
Premijos laureatų rinkimo teisinis pagrindas
Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas nustato, kad Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija kiekvienais metais skiriama asmeniui arba bendrą veiklą vykdžiusiai asmenų grupei už reikšmingą kūrybinę ir mokslinę veiklą etninės kultūros srityje ir kitus darbus, susijusius su lietuvių etninės kultūros tradicijų plėtojimu, tautinės savimonės puoselėjimu ir etnokultūriniu ugdymu. Remiantis šiuo įstatymu, LR Vyriausybė įsteigė Nacionalinę Jono Basanavičiaus premiją ir patvirtino suderintus su Etninės kultūros globos taryba (Taryba) premijos nuostatus.
Pagal premijos nuostatus sudaroma komisija, į kurią 2 narius skiria kultūros ministras ir 7 narius (2 – iš kultūros įstaigų, 2 – iš mokslo ir studijų institucijų, 3 – iš nevyriausybinių organizacijų) savo posėdyje slaptu balsavimu išrenka Taryba, atsižvelgdama į savo padalinių etnografiniuose regionuose ir kitų institucijų siūlymus. Nuostatuose aiškiai apibrėžti kandidatų atrankos į komisijos narius kriterijai, tarp kurių svarbu ne tik įgyta kompetencija etninės kultūros tyrinėjimo, išsaugojimo ir plėtojimo srityje, ekspertinio vertinimo patirtis etninės kultūros srityje, bet ir dalyvavimas visuomeninėje ar kitoje su lietuvių etnine kultūra susijusioje veikloje. Komisija sudaroma 3 metų kadencijai, o to paties asmens dalyvavimas komisijoje apribotas 2 kadencijomis.
Kultūros ministras tvirtina personalinę komisijos sudėtį (bet ne komisijos pirmininką, kurį komisija išsirenka pati), tačiau tolesni sprendimai paliekami komisijai, kaip reikalauja Europos valstybėms įprastas „pagarbaus atstumo“ principas, nesudarant galimybės politikams kištis į ekspertines veiklas. Remiantis premijos nuostatais ministerija tik techniškai aptarnauja komisijos veiklą, sudaro su kiekvienu komisijos nariu atlygintinų paslaugų sutartį.
Komisijos uždaviniai – įvertinti pateiktų kandidatų premijai gauti darbus, susijusius su lietuvių etninės kultūros tradicijų plėtojimu, tautinės savimonės puoselėjimu ir etnokultūriniu ugdymu, ir išrinkti laureatą remiantis nuostatuose aiškiai įvardytais kandidatų vertinimo kriterijais. Komisija kasmet slaptu balsavimu išrenka premijos laureatą per du posėdžius: pirmajame atrenka iš pasiūlytų kandidatų tik 2–4 asmenis, o antrajame iš jų išrenka laureatą. Negalintis dalyvauti posėdyje komisijos narys savo sprendimą iš anksto pateikia komisijos pirmininkui užklijuotame voke, kuris atplėšiamas per komisijos posėdį.
Premijos laureatas paskelbiamas ne vėliau kaip lapkričio 23 d., premijos laureato diplomas ir ženklas įteikiami Lietuvos valstybės atkūrimo dienos (Vasario 16-osios) proga kartu su Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis, po to Taryba rengia laureato pagerbimo šventę, skirtą visuomenės supažindinimui su laureato darbais.
Kaltinimai komisijos nariams dėl dalyvavimo bendrose visuomeninėse veiklose
Kaip minėta, vienas iš minėtų komisijos narių atrankos kriterijų yra dalyvavimas visuomeninėje veikloje, tačiau ministerija pirmiausia būtent šioje srityje įžvelgė galimą viešųjų ir privačių interesų konfliktą, kadangi kai kurie komisijos nariai ir premijos kandidatai dalyvauja bendrose visuomeninėse veiklose, nors jų ir nesieja jokie privatūs interesai. Šis kaltinimas visų pirma buvo adresuotas man, kadangi buvau išrinkta į premijos komisiją kaip nevyriausybinių organizacijų atstovė būdama Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininke, o kandidatas premijai gauti Jonas Vaiškūnas buvo draugijos pirmininko pavaduotoju.
Tiek aš, tiek nemažai kitų komisijos narių ir kandidatų premijai gauti priklausome Sąjūdžio laikų kartai, kuri vedina nesavanaudiškų paskatų ir noro puoselėti tautinę savimonę įsitraukė į įvairias visuomenines organizacijas, tarp jų ir į Lietuvių etninės kultūros draugiją, įsteigtą dar 1989 metais. Lietuvos nepriklausomybės išvakarėse sukurtos visuomeninės organizacijos po šiai dienai neturi jokių darbuotojų ir patalpų, todėl tęsia etnokultūrines veiklas savanoriškais pagrindais, iniciatoriams aukojant savo laisvą laiką ir lėšas, tik retais atvejais gaunant ribotą paramą projektams.
Man būnant premijos komisijos nare, Jonas Vaiškūnas kandidatu gauti premiją buvo triskart (nuo 2020 m.), ir ministerijos atstovai kaskart įžvelgdavo galimą viešųjų ir privačių interesų konfliktą dėl mano ir J. Vaiškūno sąsajų įgyvendinant visuomenines draugijos veiklas, todėl perspėdavo mane nusišalinti nuo balsavimo komisijoje. Trečius metus iš eilės keliant šį klausimą dauguma kitų komisijos narių suabejojo dėl tokio reikalavimo, tačiau visgi ir šiemet per pirmąjį komisijos posėdį spalio 14 d. nuo balsavimo nusišalinau (beje, tuomet J. Vaiškūnas surinko daugiausia balsų kartu su dar viena kandidate).
Nusišalinimas nuo balsavimo reiškia, kad aš kaip komisijos narė negaliu balsuoti nė už vieną kandidatą, o tai, kaip minėjau, tęsėsi jau trečius metus – realiai negalėjau atlikti savo kaip komisijos narės funkcijų. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl J. Vaiškūnas spalio 21 d. pateikė atsistatydinimo iš draugijos pirmininko pavaduotojų raštą. Tokiu būdu panaikinus galimą interesų konflikto grėsmę, nutariau baigiamajame premijos laureato rinkimo posėdyje lapkričio 11 d. balsuoti kartu su kitais komisijos nariais. Tuo labiau, kad gavau LŽTKC išaiškinimą (pateiktą vėliau raštu), kad „išnykus galimai viešųjų ir privačių interesų pažeidimo grėsmei, skiriant Premiją laureatui LEKD pirmininkės nusišalinimas nebuvo privalomas“.
Per baigiamąjį premijos laureato atrankos posėdį ministerijos atstovė Irena Kezienė įvardijo dar vieną įžvalgą dėl galimo interesų konflikto – kai kurie komisijos nariai neva dalyvauja portalo alkas.lt redakcinėje kolegijoje. Tokia prielaida kilo remiantis pasenusia portalo alkas.lt informacija, kad „portalo sumanymą įgyvendinti yra pasiruošusi susibūrusi jaunų bei patyrusių įvairių kūrybinių sričių atstovų visuomeninė talka (redkolegija) iš 10-ies savanorių“, tarp kurių buvo įrašytos mano ir komisijos pirmininko Vytauto Tumėno pavardės. Tačiau nė vienas iš šios visuomeninės talkos (redkolegijos) dalyvių nebuvo pasirašę jokių įpareigojančių sutarčių ir negavo jokio atlygio už retais atvejais teiktas konsultacijas (pvz., dėl portalo dizaino, struktūros), o ir pats Jonas Vaiškūnas kaip alkas.lt vyr. redaktorius negauna jokio etatinio atlygio.
Interesų konflikto grėsmę dėl dalyvavimo portalo visuomeninėje redkolegijoje atmetė ir LŽTKC, savo išvadoje konstatuodamas: „Aplinkybė, kad Kandidatas ir LEKD pirmininkė savanoriškai (neatlygintinai) konsultuoja informacijos skleidėją Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo pagrindais, nesuponuoja viešųjų ir privačių interesų pažeidimo, nes šiuo atveju skirtingi asmenys be materialinės ar kitokios naudos realizuoja savo konstitucinę teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją (Konstitucijos 25 str.)“.
Kaltinimai dėl ryšių per Tarybą
Komisijai po baigiamojo posėdžio jau pateikus sprendimą dėl 2022-ųjų metų premijos laureato Jono Vaiškūno, ministras oficialiu raštu kreipėsi į komisiją įvardydamas papildomus kaltinimus dėl galimų interesų konflikto grėsmių. Viena iš jų: aš esu Tarybos pirmininkė, o J. Vaiškūnas –Tarybos narys. Tačiau ministras, matyt, neįsigilino į teisės aktais įtvirtintą Tarybos narių ir pirmininko rinkimų bei tvirtinimo tvarką, jų veiklos reglamentavimą. Pagal Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą Seimas (o ne Tarybos pirmininkas) tvirtina Tarybos narius, kuriuos savarankiškai deleguoja su etninės kultūros globa bei plėtra tiesiogiai susijusios institucijos ir organizacijos, taip pat Tarybos penki padaliniai Lietuvos etnografiniuose regionuose – regioninės etninės kultūros globos tarybos. Pavyzdžiui, J. Vaiškūną į Tarybos narius savo posėdžio sprendimu delegavo Aukštaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba, o mane – Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjunga (kadangi turiu patirties etnokultūrinio ugdymo srityje). Seimui patvirtinus naujos kadencijos Tarybos narius, per pirmą savo posėdį jie renka kandidatą į Tarybos pirmininkus, kurį po to tvirtina Seimas (beje, šiemet Tarybos nariams renkant pirmininko kandidatūrą, J. Vaiškūnas balsavo ne už mano, o už kitą kandidatūrą).
Tarybos pirmininkas valdo tik administracijos darbuotojus, bet ne Tarybos narius, kuriems jis neturi jokių poveikio priemonių. Ministerija galimą interesų konflikto grėsmę įžvelgė tame, kad Tarybos nariams už posėdžius mokamas atlygis (apie 50 Eur), tačiau jį mokėti įpareigoja įstatymas, visiems nariams jis vienodas ir negali priklausyti nuo asmeninės pirmininko iniciatyvos, todėl tokia grėsmė nepagrįsta. Taip pat Tarybos pirmininkas nevaldo regioninių tarybų, kurios veikia pagal Seimo patvirtintus Tarybos nuostatus ir Tarybos narių posėdyje patvirtintus Bendruosius regioninių etninės kultūros globos tarybų nuostatus. Į regionines tarybas narius deleguoja tame etnografiniame regione veikiančios su etnine kultūra susijusios asociacijos, valstybės ir savivaldybės institucijos.
Regioninės tarybos veiklą techniškai aptarnauja priskirtas Tarybos administracijos darbuotojas, tačiau regioninių tarybų nariai už savo veiklą negauna jokio atlygio iš Tarybos lėšų, iš esmės veikia visuomeniniais pagrindais. Nors Tarybos nariai ir tvirtina regioninių tarybų sudėtį (kiekvienoje yra iki 30 narių), tačiau šios tarybos turi teisę savarankiškai kreiptis į valdžios ir kitas institucijas. Tuo remiantis J. Vaiškūno kandidatūrą premijai gauti per savo posėdį nutarė teikti ne Tarybos nariai, o būtent Aukštaitijos regioninės tarybos nariai, tas siūlymas buvo pateiktas Kultūros ministerijai pasirašius šios regioninės tarybos pirmininkei ant savo tarybos blanko. Taigi ministerija klaidingai tvirtina, kad J. Vaiškūno kandidatūrą premijai gauti pateikė Taryba.
Tai, kad nėra jokių interesų konflikto grėsmių, jei kandidatas premijai gauti yra Tarybos narys, o tarp komisijos narių yra Tarybos pirmininkas, patvirtino ir LŽTKC teisininkai, adresavę savo išvadas Kultūros ministerijai. Be to, 2018 metais buvo tokios pačios aplinkybės, kai vienas iš premijos kandidatų buvo Tarybos narys Juozas Šorys, tačiau ministerija tuomet nereikalavo, kad nusišalinčiau nuo balsavimo komisijoje. Taigi akivaizdu, kad ministerijos požiūris į galimas interesų grėsmes dėl sąsajų Tarybos veikloje pasižymi dvigubais standartais ir priklauso nuo to, koks yra kandidatas.
Kita vertus, viešai žiniasklaidoje aptariant komisijai mestus kaltinimus, ministras Simonas Kairys ir viceministras Albinas Vilčinskas piktinosi, kad tarp komisijos narių yra net 3 Tarybos nariai, o tai vėlgi gali reikšti interesų konfliktą. Tačiau pati ministerija savo tinklalapio skiltyje „Etninė kultūra“ aprašydama etninės kultūros politikos formavimą visų pirma nurodo būtent Tarybą – Seimo ir Vyriausybės ekspertę bei patarėją sprendžiant strateginius etninės kultūros valstybinės globos ir politikos formavimo bei nematerialaus kultūros paveldo apsaugos klausimus.
Pačioje ministerijoje kažkada buvęs Etninės kultūros skyrius jau seniai sunaikintas, nėra nė vieno etninės kultūros kompetencijomis pasižyminčio darbuotojo. Todėl neatsitiktinai premijos nuostatuose nurodyta, kad iš 9 komisijos narių net 7 deleguoja Taryba, išrinkdama juos slaptu balsavimu iš įvairių su etninės kultūros plėtra susijusių institucijų pasiūlytų kandidatų. Beje, per paskutinį Tarybos balsavimą šie 7 komisijos nariai buvo renkami net iš 17-os pasiūlytų kandidatų, o tarp išrinktųjų pateko tik 2 tuometinės Tarybos nariai (viena iš komisijos narių tik vėliau tapo Tarybos nare). Tai rodo, kad komisijos narių atrankos principas per Tarybą ne tik užtikrina kompetentingą atranką, bet yra demokratiškas ir skaidrus, kurį galėtų pažeisti didesnis ministerijos įsikišimas į šios premijos komisijos sudarymą.
Palyginimui, kultūros ministerija iš esmės valdo Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos sudarymą, tačiau šiuo atveju kaip tik pasigendama skaidrumo: premijos nuostatuose nėra apibrėžti komisijos narių atrankos kriterijai ir neaiškiai įvardyta pati komisijos sudarymo tvarka – nurodant tik tai, kad kultūros ministras teikia Vyriausybei tvirtinti komisijos sudėtį, suderinęs su Lietuvos kultūros ir meno taryba (tačiau jos ženklią dalį sudaro ministrui pavaldžių įstaigų atstovai).
Dabar poveikį Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos komisijos nariams belieka daryti pasitelkus įvairius nepagrįstus kaltinimus ir bauginimus. Prie jų taip pat priskirtinas ministro S. Kairio ir viceministro A. Vilčinskas viešai paskleistas kaltinimas man, kad aš kaip Tarybos pirmininkė neva esu nepateikusi VTEK privalomos viešųjų ir privačių interesų deklaracijos, kai iš tikrųjų šią privalomą deklaraciją pateikiau dar 2018 m. balandžio 28 d. (nuo to laiko mano pareigos ir deklaruotini duomenys nesikeitė).
Kiti ministerijos kaltinimai, pažeidžiantys žmogaus teises
Ministras savo rašte pateikė kaltinimą, kad kai kurie komisijos nariai su kandidatu „susieti bendrais interesais, kaip Romuvos vaidilos“. Šis teiginys skirtas būtent man, nes aš vienintelė iš komisijos narių esu religinės bendrijos Romuvos vaidilė, kaip ir J. Vaiškūnas. Tačiau vaidilos statusas nereiškia asmens teisių valdyti kitus religinės bendrijos narius (tai dvasininko statusas), todėl nesuprantama, kaip gali pasireikšti viešųjų ir privačių interesų konfliktas šiuo atveju.
Antra, toks ministro teiginys prasilenkia su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnyje įtvirtinta nediskriminavimo religijos atžvilgiu nuostata: „Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. <…> Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves“.
LŽTKC teisininkai pateikė išvadą, kad šis ministerijos rašte keliamas reikalavimas drausti Romuvos vaidiloms dalyvauti priimant sprendimus yra akivaizdus asmenų diskriminavimas dėl jų religinių įsitikinimų, o tai „vertintina kaip šiurkštus žmogaus teisių pažeidimas – kaip mėginimas riboti konstitucinę piliečių tikėjimo laisvę“.
Ministras sieks įteisinti norą daryti didesnę įtaką komisijai
Po Kultūros ministro S. Kairio pareiškimo BNS, kad jis sieks pakeisti Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos skyrimo tvarką sudarant didesnes galimybes jam ir jo vadovaujamai ministerijai turėti daug didesnę įtaką atrenkant premijos laureatus, tapo aišku, kad šį garbingą nacionalinio lygmens apdovanojimą norima „nuleisti ant žemės“ ir faktiškai paversti Kultūros ministro administruojama premija. Todėl kyla pagristų abejonių, ar jubiliejinės 30-osios Jono Basanavičiaus premijos skyrimą pavertęs viešu skandalu ministras išties rūpinasi šio garbingo apdovanojimo prestižu, ar tik nori ilgamečių Tarybos pastangų dėka į nacionalinį lygmenį pakylėtą apdovanojimą, skiriamą nepriklausomos komisijos sprendimu, susigražinti į politinius ministerijos valdininkų gniaužtus.
