Vilniaus taikomosios dailės ir dizaino muziejuje pradėjo veikti paroda „Kultūrinis identitetas sukuria stiprias bendruomenes”. Jos eksponatais tapo tautiniai kostiumai, atvežti iš Moldovos Respublikos ir Rumunijos. Paroda organizuota, siekiant populiarinti tautinio kostiumo autentiškumo ir originalumo tradicijas, taip pat minint Moldovos ir Lietuvos diplomatinių santykių užmezgimo 30-metį.
Mūsų šalyje pirmąsyk eksponuojama 15 autentiškų tautinių kostiumų iš Moldovos Respublikos ir 15 – iš įvairių Rumunijos regionų. Šių metų pabaigoje UNESCO spręs klausimą dėl Moldovos Respublikos ir Rumunijos tautinių siuvinėtų palaidinių, kaip istorinio – kultūrinio paveldo, įtraukimo į pasaulio paveldo sąrašą.
Parodą Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje organizavo Moldovos Respublikos ir Rumunijos ambasadų darbuotojai. Į ją iš Moldovos atvyko bendrijos „Besarabija“ atstovės Diana Rosca, Dina Voloc, Cristina Dan, iš Rumunijos – bendrijos „Bukurešti“ atstovė Geanina Munteanu.
Atsiradę dar ikikrikščioniškais laikais
Kai kurie istorikai mano, jog tautiniais marškinėliais pirmąsyk buvo pasipuošta vienos iš seniausių civilizacijų Europoje – Cucutenio (Kukutenio) civilizacijos klestėjimo laikotarpiu (apie 5500 – 2750 m.pr.Kr.). Cucutenio kultūra buvo paplitusi dabartinės Moldovos, šiaurės rytų Muntenijos, pietryčių Transilvanijos ir Besarabijos teritorijose.
Tautiniai marškinėliai buvo gaminami iš lino, kanapių, borangiko arba šilko. Labiausiai paplitęs siuvinėjimo simbolis buvo kryžius, stilizuotas saulės simbolis, išdėstytas centre. Ikikrikščioniškųjų laikų drabužiai vaidino ir apsauginį vaidmenį, todėl juose daug simbolių, turinčių magišką arba praktinę reikšmę. Tokių ženklų – simbolių galima pamatyti ant Trajano kolonos ir ant Adamclisio paminklo Konstancos regione, o seniausias ir autentiškiausias tautinio kostiumo atvaizdas randamas XIV a. istorijos šaltinyje, 1330 m. nutapytos Vienos kronikos 147 dokumentų iliustracijose.
Tokius marškinius kaimo moterys siūdavo ir puošdavo siuvinėjimais per pasisėdėjimus. Įvairių regionų rūbai skirdavosi ne tik medžiagų tekstūra, bet ir raštais bei siuvinėjimais.
Tautinis kostiumas – tarsi knyga
Parodos organizatoriai, pristatydami eksponuojamus tautinius drabužius, ne sykį pabrėžė, jog jie – tikras informacijos šaltinis. Nusimanantis žmogus, vien žvilgtelėjęs į juos, pasakys, kokiame regione gyvena šio kostiumo savininkas, kokio amžiaus jis gali būti, kokia jo socialinė padėtis.
Rumunijos moterų tradiciniai tautiniai kostiumai irgi skiriasi, priklausomai nuo šalies regionų. Skirtingi yra ant šių drabužių esantys simboliai, bet kiekvienas drabužis yra neatsiejama žmogaus tapatybės dalis, jungianti jį su jo protėviais, su tautiniu paveldu, su savąja bendruomene. O apie bendruomenę, kuri labai prisidėjo rengiant šią parodą, renginio atidarymo metu plačiai papasakojo šios parodos kuratorė iš Rumunijos Geanina Munteanu.
Senieji amatai atgimsta
„Esame grupės „Șezătoare București“ narės. Skirtingų profesijų, skirtingo amžiaus – nuo 25 iki 60 metų, tačiau vienijamos panašaus pomėgio. Susibūrėme maždaug prieš 8-erius metus, iš „Facebook“-o sužinojusios, jog iš dalies yra prarastos mūsų tradicinio tautinio kostiumo kūrimo, siuvinėjimo technikos. O juk visoms taip norėjosi turėti rumunišką palaidinę, pasiūtą ir išdailintą senuoju, tradiciniu būdu! Suvokėme, kad nežinome, kaip ją „pasigaminti”, nesame įsisavinusios praeityje naudoto siuvinėjimo būdo, neturime ir reikalingų medžiagų. Taigi pradėjome ieškoti informacijos, lankytis muziejuose, skaityti specialiąją literatūrą, iš naujo atrasti technikas… Viskuo, ką sužinojome ir išmokome iš naujo, pasidalinome su kitais per savo „Facebook”-o grupę ir per Youtubo kanalą „Șezătoare București”. Neveltui mūsų grupės šūkis skamba taip: „Dă mai departe“ – „Pasidalink su kitais“, – sakė Geanina Munteanu.
Rumuniški kostiumai, kuriuos išvydome parodoje, priklauso moterims iš „Șezătoare București” grupės. Panašių grupių Rumunijoje yra nemažai, tai „Brăila”, „Bacău”, (Bakau), „Cluj” (Kluž), „Constanța” (Konstanca). Visos čia eksponuojamos rumuniškos palaidinės buvo pasiūtos ir išsiuvinėtos per pastaruosius kelerius metus, naudojant senąsias, iš naujo atrastas technikas, išlaikant tradicinę drabužio struktūrą bei panašias medžiagas, kaip ir senovėje.
Viskas prasideda nuo balto medvilninio arba lininio audinio. Svarbu, kad palaidinei skirtas audinys būtų panašus į tą, kuris kažkada buvo naudojamas atitinkamame regione. Pavyzdžiui, pietinėje Rumunijos dalyje, kur oras šiltesnis, audinys turi būti plonesnis arba netgi pakeistas šilku, kaip matome iš dviejų čia demonstruojamų kostiumų. Einant į šiaurę, į kalvas ir kalnus, oras šaltėja, taigi ir audinys storėja.
Meistrai turi gauti ir siuvinėjimo medžiagų, būdingų tai ar kitai sričiai. Turtingesnėse vietovėse kažkada naudoti aukso ir sidabro siūlai, auksu ir sidabru dengti blizgučiai (mažos apvalios metalinės sagutės), kitur buvo populiarūs spalvingi karoliukai. Visi jie atskleidžia savininko socialinį statusą.
Drabužio spalvos nurodo jį dėvinčio asmens amžių. Pavyzdžiui, nuotakos vestuvių dieną vilkėjo raudonai. Parodoje kaip tik ir demonstruojamas rumunės nuotakos kostiumas. Moteris, kuriai jis priklauso, pati jį susikūrė ir išsisiuvinėjo. Argi neįdomu?
Deja, jaunos merginos ir nuotakos, vilkinčios raudonus drabužius, vėliau juos pakeičia kitų spalvų apdarais. Žengiant per gyvenimą raudonos spalvos mažėja, ji tamsėja, o kartais netgi virsta juoda.
O dabar ištirkime palaidinės struktūrą pagal plotą. Daugumos drabužių struktūra panaši: „altița“ – (lietuviškai – „ altica”) – atskirai išsiuvinėta pečių dalis, po to seka rankovės, priekinė ir galinė palaidinės dalys. Jos visos yra stačiakampės, o jas sujungus, išeina nuostabiai graži rumuniška palaidinė.
Simboliai, kuriuos matome ant marškinių, byloja apie vaisingumą, žemę, saulę, žvaigždes, sėkmę, apsaugą, jėgą ir kt. Čia gausu gėlių, augalų, paukščių motyvų, taip pat antropomorfinių, žmogiškųjų formų.
Geanina Munteanu pasidžiaugė, jog ši paroda vyksta Vilniuje, nuostabiame mieste su puikia architektūra ir istorija, paskelbtame UNESCO paveldo objektu. Ji pabrėžė, jog ir Rumunijoje, ir Moldovos Respublikoje tradicinės palaidinės su siuvinėjimu peties srityje yra labai vertinamos, siekiama išsaugoti jų grožį bei struktūrą.
