Ten, kur gražiausi molio dirbiniai, skaniausias vyniotinis ir ilgiausias Lietuvoje pėsčiųjų tiltas…
Kuršėnai, tradiciškai garsėjantys savo nepakartojamo skonio varškės vyniotiniu ir nuo seno žinomi kaip Lietuvos puodžių sostinė, pastaruoju metu keliautojus traukia ir kitomis turizmo naujovėmis. Šios vietovės istorinės atminties gaivintojai ir jos grožio puoselėtojai daro viską, kad žmonės būtinai užsuktų pasigrožėti jų kraštu.
Po renovacijos neseniai duris atvėrę Kuršėnų dvaro rūmai – tikras XIX amžiaus pradžios medinės architektūros šedevras. Specialistams pavyko atkurti vienintelį Lietuvos dvarą, turėjusį amžinąją leno teisę, taigi labai įdomų savo istorine praeitimi. Jų dėka lankytojai gali pasigrožėti dabarties laikus pasiekusiomis 1812 metų medinės architektūros detalėmis. Jos puošia tiek rūmų išorę, tiek ir jų vidų.
Šio dvaro nuosavybės forma ir jos valdų dydis išliko nepakitę nuo 1564 iki 1922 metų. Beje, kas gi toji leno teisė? Pagal ją, giminė gali valdyti dvarą tol, kol esama gyvų jo paveldėtojų (žinoma, turėta galvoje vyriškoji giminės pusė). Paveldėtojų grandžiai nutrūkus, dvaras vėl būdavo sugrąžinamas LDK iždo žinion. Mat pagal leno teises toks dvaras būdavo skiriamas už ypatingus nuopelnus valstybei.
Atgimęs istorinės praeities liudininkas
Istoriniuose šaltiniuose Kuršėnų dvaras minimas labai anksti, bemaž nuo 1527-ųjų, kuomet karalius Žygimantas Senasis paima savo žinion Žemaitijos dvarus, tarp jų – ir Kuršėnuose esantį. Vėliau jau jo sūnus Žygimantas Augustas imasi sprendimų ir Kuršėnų dvarą dovanoja Polocko pilininkui Jurgiui Mykolui Despot – Zenevičiui. Paskui šios valdos pereina LDK raštininko ir paiždininkio Stepono Paco žinion, o paskiausiai už nuopelnus Livonijos kare jos patenka į didikų Gruževskių rankas. Jie Kuršėnus valdo bemaž 300 metų, t.y. iki pat Antrojo pasaulinio karo.
Dvaro rūmus per metus pastatė iš Rytprūsių atkeliavęs meistras Joanas Rikė su savo pagalbininkais. Dvaro ūkis ekonomiškai klestėjo: auginti grynaveisliai galvijai, plačiai garsėjo Kuršėnų sūrinėje spausti sūriai, ošė puikus parkas, tyvuliavo tvenkinys, veikė lentpjūvė ir plytinė…
Deja, rūstūs XX a. išbandymai neaplenkė ir šio dvaro. Atėjusi sovietų valdžia jį nacionalizavo, o paskutinįjį savininką Jurgį Gruževskį įkalino. Sovietmečiu dvaro rūmuose veikė tarybinio ūkio kontora, buvo įrengti butai. Pastatas nyko tiesiog akyse, kol pagaliau, perėjęs Šiaulių rajono savivaldybės žinion, imtas rekonstruoti ir restauruoti.
Restauratoriai pasistengė maksimaliai išsaugoti autentiškas dvaro pastatų detales.
…Lydimi gidės, užsukame į buvusios oficinos pastatą. Dabar jame – amatų centras. Tradicinių amatų meistrų, tikrų tautinio paveldo produktų kūrėjų mokomi ir vadovaujami, dvaro lankytojai skuba į edukacinius užsiėmimus. Galima rinktis, kas kam labiau prie širdies: ar pasimokyti austi, ar pinti iš vytelių ir gaminti puošnius šiaudinius sodus, ar darbuotis su žolynais… Didelio užsukančiųjų susidomėjimo sulaukia darbai su moliu – čia jau turbūt atsiliepia plačiai pasklidęs garsas apie kuršėniškius kaip apie neprilygstamus keramikos meistrus. Išties, Kuršėnų puodžių gaminiams Lietuvoje retai kurie tegali prilygti, ne veltui čia nuo seno vyksta įvairūs jų sambūriai bei šventės, sutraukiančios žmones iš pačių įvairiausių šalies regionų.
Šeimininkų pakviesti, savo jėgas išbandome ir mes, žurnalistai. Kiekvienas gauname po nemažą gabalą molio ir imamės darbo. O, pasirodo, ne taip jau paprasta neįgudusioms rankoms suvaldyti medžiagą: kad ir kaip besistengiam, lipdinukai vis išeina ir šleivoki, ir kreivoki. Užtat koks smagumėlis va taip, būriu, lipdyti, kokia nuotaika!
Kuršėnų dvaras keramikos tradicijas puoselėjo nuo gilios senovės. Nuo seno Kuršėnuose darbuodavosi geriausi puodžiai – tikri savojo amato meistrai. Tą liudija dvaro parke aptikti radiniai, kurių didžiąją dalį sudaro keramika. Dabar šie archeologiniai eksponatai, pasiskolinti iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus, kaip tik ir eksponuojami Kuršėnų dvaro rūmuose. Paroda veiks iki šių metų pabaigos.
Pompastika nedvelkiantis grožis
…Šeimininkai pakviečia į dvarininkų gyvenamojo namo Baltąją pokylių salę. Ji beveik šimtaprocentinai atkurta tokia, kokia iškilo 1812-aisiais. Čia buvo priiminėjami svečiai, vykdavo įvairios šventės. Pasak Lietuvos architektų, neseniai čia organizavusių savo susibūrimą, tokių lubų, kaip šioje salėje, nesama jokiame kitame mūsų šalies dvare. Jos papuoštos ne gipso lipdiniais, o autentiška medžio drožyba. Lygiai taip pat išdailinti ir langai. Pati statinio „stilistika“ artima vokiškai. Gaila, kad neišliko autentiškų grindų ir krosnių, o baldai taip pat pagaminti nauji, atsižvelgiant į XIX amžiaus pavyzdžius. Baltojoje salėje dabar kuršėniškiai organizuoja įvairias konferencijas, čia vyksta koncertai, netgi civilinių santuokų registracijos.
Ir vis dėlto visas šis grožis nedvelkia pompastika – pats statinys santūrus, griežtokas. Pasak gidės, lankytojai dažnai teiraujasi: kodėl gi šis dvaras, toks turtingas, per metus uždirbdavęs iki 50 000 aukso rublių, turėjo tokius kuklius rūmus? Atsakymas paprastas: dvaro savininkas Jurgis Gruževskis buvo evangelikas, o šio tikėjimo išpažinėjai visose gyvenimo srityse laikosi paprastumo ir santūrumo. Beje, šis dvarininkas buvo labai išsilavinęs, mokėjo per dešimtį kalbų, daug keliaudavo po Europą, semdamasis pažangių ūkininkavimo idėjų.
Iš 24 dvaro pastatų mūsų dienas pasiekė 4, du iš jų priklauso Šiaulių rajono savivaldybei, kiti privatizuoti.
…Tarnų laiptais, absoliučiai autentiškais, pakylame į antrąjį rūmų aukštą. Čia išvystame garsios Kuršėnų krašto audėjos Zitos Paulikienės darbų parodą. Grožimės šios moters išaustomis lovatiesėmis, gūniomis, didžiulėmis skepetomis, tautiniais rūbais… Netrukus šią parodą pakeis kitos meistrės autorinių karpinių paroda – Kuršėnuose tautodailininkių netrūksta.
Tikrasis vyniotinis – tiktai Kuršėnuose iškeptas
Tačiau bene labiausiai miestą garsina jo skanėstas – jau minėtasis Kuršėnų vyniotinis. Kuršėniškiai siekia, kad šis gaminys būtų pripažintas kulinarinio paveldo produktu. Seniai jau laikas – garsųjį vyniotinį pamėgę visi, ir kepa jį daugelis, nors tikrojo, pagal konditerės Eugenijos Dragūnienės sukurtą receptą iškepto konditerijos šedevro galima paragauti tik čia, Kuršėnuose. Jo gamybai naudojami tik patys šviežiausi produktai: sviestas, varškė, kiaušiniai. Vyniotinį pagal autentišką receptą dabar kepa Kuršėnų konditerijos cechas, kuriame darbuojasi Eugenijos Dragūnienės dukra Daina Putvinskienė. Taigi retas, vykstantis pro šalį, neužsuka nusipirkti šio gardumyno.
Na, o mes pasimėgavome juo dvaro rūmų svetainėje, pakviesti pačios… ponios Gruževskos, pasipuošusios savo gyvento laikmečio suknele. Iš jos ir sužinojome, kad Kuršėnuose konditerijos įmonė veikė jau labai seniai. Prieš daugiau kaip šimtą metų kepinių mėgėjos čia rinkdavosi į savo sambūrius, vienos iš kitų mokydavosi, dalindavosi receptais. Mieste laikytasi tradicijos organizuoti konditerijos gaminių parodas, Kuršėnų kepėjų iškepti tortai ir pyragai garsėjo visoje Lietuvoje. Tad ar bereikia stebėtis, kad vietinis konditerijos gaminių cechas toks populiarus ir dabar?
Eime… pagulėti ant tilto!
Į dvaro rūmus iš centrinės miesto dalies dabar galima patekti neseniai pradėtu eksploatuoti vienu ilgiausių pėsčiųjų tiltų Lietuvoje – Kuršėnų tiltu per Ventos upę. Unikaliai apšviesto tilto ilgis – 262 metrai. Šis medinės architektūros šedevras itin romantiškai atrodo sutemus, mat tada nušvinta įvairiomis spalvomis, išryškindamas abu Ventos krantus ir iš tamsos išplėšdamas istorinio dvaro parko medžius.
Pasak specialistų, tai bene gražiausias pėsčiųjų tiltas mūsų šalyje. Mat jo statytojai pasistengė jam suteikti išskirtinę konstrukciją: su apžvalgos aikštelėmis, savitais apdailos elementais, interaktyviomis salelėmis. Tiltas turi poilsio zoną, siūlančią pasėdėti ant patogių suolelių ar išsitiesti ant virvinio tinklo gulto, įrengto virš tinklo perdangos angos. Čia pat esančios saulės baterijos suteikia galimybę žmonėms įkrauti mobilųjį telefoną. Kita aikštelė yra skirta žvejybai.
Tilto prieigos ir aplinkui esantis Ventos slėnis taip pat tarnauja kuršėniškių ir jų svečių poilsiui. Čia esančioje aikštelėje gali žaisti vaikai, o patogūs pėsčiųjų takai taip ir vilioja pasivaikščioti. Poilsiautojų patogumui įrengta tvarkinga vieta maudytis, yra prieplauka, lauko terasa.
Mus lydinti gidė neužmiršta priminti, jog anksčiau, kai dar nebuvo abu Ventos krantus jungiančio tilto, žmones į norimą upės pusę keldavo keltininkas. Žmonės jam turėdavo parodyti specialią kortelę, kurioje jis žymėdavo perkėlimų skaičių. Mat perplukdoma nebūdavo veltui: už tai keltininkas imdavo mokestį, dažniausiai, žinoma, maisto produktais ar kitomis paslaugomis. „Būtinai reikėdavo turėti savą kortelę, nes pasiskolintąją keltininkas lengvai atpažindavo ir linkusio į apgavystę asmens kitą upės pusę neplukdydavo“, – pasakojo gidė.
Kuršėniškių laiką skaičiuoja daugybė kalendorių
Nuo dvaro rūmų pusės perėjus tiltą, atiduriama centrinėje Kuršėnų miesto aikštėje. Ji ypatinga: grindinio plytelės čia sudėliotos taip, kad primintų audimo raštą. Šis simbolis dar kartą primena, jog miestas garsėja ir savo auksarankėmis audėjomis.
Minėtą aikštę puošia ir paminklas Laurynui Ivinskiui. Šį lietuvybės puoselėtoją ir švietėją labiausiai žinome kaip lietuviškų kalendorių leidimo pradininką. Jo kūnas ilsisi senosiose Kuršėnų kapinėse, o darbai lieka nemarūs ir kiekvienąsyk prisimenami, žvelgiant į išlikusius senųjų jo spaudinių egzempliorius. Kuršėnuose saugoma itin vertinga senųjų lietuviškų kalendorių kolekcija.
Laurynas Ivinskis paskutinius savo gyvenimo metus praleido netoli nuo Kuršėnų esančiame Milvydų dvare. Kuršėniškiai kraštotyrininkai, pedagogės Sigitos Lukienės įkvėpti, ėmė rinkti kalendorius, kurie vėliau virto 1996 metais atidaryto Kalendorių muziejaus eksponatais. Muziejaus atidarymas sutapo su pirmojo lietuviško kalendoriaus išleidimo 150-osiomis metinėmis.
Besidomintys kalendoriais, Kuršėnuose ras itin vertingos informacijos apie pačius seniausius mūsų šalyje esančius kalendorius, apie Lauryno Ivinskio indėlį į kalendorių leidybą, galės susipažinti su pačiais įvairiausiais kalendoriais – sieniniais, staliniais, skirtais atskirų profesijų atstovams, leistais ypatingomis progomis ir t.t. Čia gausu ne tik lietuviškų, bet ir iš svetur atkeliavusių egzempliorių. Kokia puiki medžiaga istorijos ir raštijos tyrinėtojams, pedagogams, studentams ir moksleiviams!
Anksčiau glaudęsis Kuršėnų kultūros namuose Kalendorių muziejus dabar persikėlė į erdvias renovuoto dvaro patalpas. Etninės kultūros ir tradicinių amatų centras priglaudė ne tik ekspozicijas, bet ir archyvus. Žinoma, visų 8400 vienetų kalendorių išstatyti neįmanoma, tad ekspozicijos nuolat keičiamos. Vienąsyk lankytojų dėmesiui pristatomi Senieji, Religiniai, Gamtos kalendoriai, kitąsyk – kalendoriai, skirti besidomintiems menu, ūkininkavimu, liaudiškomis tradicijomis. Žodžiu, čia kiekvienas randa Savąjį kalendorių…
Irmos Dubovičienės ir Tatjanos Ovčinikovos nuotraukos.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
