Išvyką, turėjusią supažindinti su mūsų tautos didvyrių – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno – atminimu susijusiomis vietomis Lietuvoje ir Lenkijoje su kolegomis žurnalistais planavome itin kruopščiai. Pagal detalų kelionės planą iš pradžių mūsų keliai turėjo vingiuoti į didvyrių gimtines, o vėliau – į jų žūtį menančias vietas kaimyninėje šalyje. Daug minčių pagimdė ši išvyka. Maloniausia buvo patirti, kad garsių lietuvių lakūnų atminimas brangus ne tik mums, jų tėvynainiams…
Sovietinių veikėjų sumanymams kelias buvo užkirstas
Klaipėdos rajono Judrėnų seniūnijos Dariaus kaime (šitokiu vardu dabar vadinamas anksčiau buvęs Rubiškės vienkiemis) esančiame legendinio lakūno Stepono Dariaus name dabar įrengtas muziejus. Jo ekspozicija pasakoja ir apie garsųjį „Lituanikos“ skrydį, ir atskleidžia Lietuvos aviacijos istoriją apskritai.
Stepono Dariaus gimtojo namo likimas buvo tragiškas: jį 1946 metų spalio 15 dieną sudegino stribai, lydimi saugumiečių. Likusieji trobesiai sugriuvo savaime: juk buvo palikti likimo valiai. Sodyboje ilgą laiką negyveno niekas, stovėjo tik medinis kryžius, paženklintas 1928 metų data.
Sovietinė valdžia kėsinosi visiškai sunaikinti įžymiojo lakūno tėviškę, ketindama aplink ją esančią žemę melioruoti, laimei, jos kėslams ryžtingai pasipriešino drąsūs vietos kraštotyrininkai, remiami aviatorių. Abipusėmis pastangomis imta rūpintis buvusios lakūno sodybos sutvarkymu ir išsaugojimu. 1969-ais metais čia buvo supiltas simbolinis pilkapis, prie jo atgulė akmuo su užrašu „Dariui ir Girėnui“, o įtvirtintos akmeninės nuorodos žymėjo, jog čia yra legendinio aviatoriaus tėviškė… Drąsių entuziastų žygiai padarė savo: daugiau kelti rankos prieš gimtąjį Stepono Dariaus kaimą nesiimta.
Dabar Atlanto nugalėtojo atminimo įamžinimo iniciatorių laukė tolesni rimti žingsniai: atstatyti Stepono Dariaus tėvų gyvenamąjį namą ir klėtį. Pradėta rinkti informaciją apie buvusius pastatus, atrasta juos įamžinusių fotografijų, daug kalbėtasi su vyresnio amžiaus apylinkės gyventojais, pasidalijusiais prisiminimais… O čia ir puikus pretekstas lakūno tėviškės atkūrimui atsirado: artinosi legendinio skrydžio penkiasdešimties metų sukaktis…Taigi, buvusi aviatoriaus sodyba, tarsi Feniksas iš pelenų, prisikėlė naujam gyvenimui, po savo sparnu priglausdama naujai įsteigtą muziejų.
Apsilankiusi šioje sodyboje su kolegomis žurnalistais, pirmiausia pasižiūrėjau čia siūlomą filmą apie Steponą Darių. Turėjau galimybę dar kartą pasitikrinti savo žinias apie šią legendinę asmenybę. Sukauptų faktų bagažą dar papildė atidus susipažinimas su ekspozicijoje demonstruojamais daiktais. Be daugybės nuotraukų, literatūros, spaudos leidinių, lankytojai čia išvysta S. Dariui ir jo šeimai priklausiusių reikmenų: lakūno mamos staltiesę ir rankšluostį, jo paties naudotus baldus – rašomąjį stalą, kėdes, spintą… Į akis krinta čia eksponuojami abiem lakūnams sukurtų paminklų maketai, taip pat legendinį aviatorių žygdarbį įamžinę menininkų kūriniai: paveikslai, proginiai medaliai, pašto ženklai ir vokai, ženkliukai, atvirukai…
Pasinaudota galimybe šiame muziejuje įkurdinti dar vieną ekspoziciją: demonstruojami vietos gyventojų seniau naudoti buities reikmenys, įvairi technika ir instrumentai, praeityje naudoti baldai, nešioti drabužiai ir avalynė… Juk jeigu vyresnio amžiaus lankytojai panašių daiktų tikrai yra matę pas savo tėvus ar senelius, tai jaunimui jie – patys tikriausi istoriniai reliktai…
Apskritai Stepono Dariaus gimtinę galima vadinti memorialiniu parku. Be muziejinių sodybos pastatų, kryžiaus, šimtamečių ąžuolų, pilkapio, aukuro, čia esama ir žemėje įrengto simbolinio granitinio kompaso. Nuo jo centro tiksliu azimutu sodinami simboliniai medžiai, žymintys pagrindines su legendiniu lakūnu susijusių vietovių (Kauno, Klaipėdos, Niujorko, Soldino ir kt.) kryptis. Apžvalginis parko takas driekiasi tiesiai per simbolinį kompasą, sukurtą, remiantis autentišku „Lituanikoje“ naudotu kompasu…
Atvykus čia, pravartu pasidomėti ir pačiu Judrėnų miesteliu, įsikūrusiu Veiviržėnų – Kvėdarnos bei Švėkšnos – Rietavo kryžkelėje, prie Judrės upelio. Kažkada čia būta Judrėnų dvaro. Vietos apylinkės garsios tokiomis archeologinėmis įžymybėmis, kaip Norgėlų pilkapynas (vadinamieji Švedkapiai) ir Norgėlų piliakalnis (vadinamasis Vytauto kalnas), Norgėlų kaime esantis koplytstulpių ansamblis, Judrėnų akmuo su dubeniu, saugomas Judrėnų bažnyčioje… Beje, pastaroji yra tikrai sena, dar 1780 metais pastatyta, ir nors patyrusi nemažai pertvarkymų, vis tiek išlikusi medinė, su kupolu, penkiais altoriais… Jos viduje nemažai vertingų paveikslų ir skulptūrų, šventoriuje – originalių koplytstulpių…
Viskas atrodo taip, kaip būta anksčiau…
Kito legendinio aviatoriaus – Stasio Girėno – tėviškę ženklina paminklinis akmuo, padėtas 1969-aisiais. Šis Atlanto nugalėtojui skirtas atminimo ženklas taip pat iškilo kraštotyrininkų dėka. Šįsyk savo svarų žodį tarė Vilniaus universiteto kraštotyros klubo nariai, ir tai buvo pirmasis simbolis, iškilęs sovietiniais laikais Vytogalos apylinkėse ir įamžinęs lakūno skrydį per Atlantą.
Lankydamiesi Šilalės rajono Upynos seniūnijos Vytogalos kaime veikiančiame Stasio Girėno muziejuje, sužinojome, kad Atlanto platybes įveikusio oreivio gimtasis namas buvo atstatytas 1988-aisiais, minint legendinio skrydžio 55-ąsias metines. Deja, pastatas iškilo kitur, nes senosios trobos vietoje Stasio Girėno brolis Petras dar prieškariu buvo pasistatęs klėtelę.
Lakūno atminimo įamžintojams viską teko kurti iš naujo. Kaip ir Stepono Dariaus tėviškę atstatant, taip ir čia teko remtis išlikusiomis fotografijomis, vietos žmonių pasakojimais; beje, vietiniai kuriamam muziejui padovanojo ir nemaža to gyvenamojo meto eksponatų. Apie buvusį namą vertingos informacijos statytojams suteikė lakūno sesers dukra Marijona Jankauskienė, mat ji gyveno čia nuo 1929 iki 1931 metų. Troba kažkada buvo dviejų galų, dūminė. Duonkepė krosnis ir ugniakuras atrodė bemaž taip, kaip dabar išmūryti. Čia – tokia pat ližė, kokia naudojosi būsimo lakūno mama, ir staklės, į kurias panašiomis ji ausdavo. Ji buvo puiki audėja, pardavimui ausdavusi žemaitiškas skaras ir kitus gaminius ir išlaikiusi didelę šeimą. Joje augo šešiolika vaikų, tačiau išaugo tik keturi. Stasys buvo jauniausias…
Muziejaus lankytojams tikrai įdomu pasižiūrėti, kaip Stasio Girėno vaikystės laikais atrodė žemaitiškos trobos apstatymas, kokiais buities reikmenimis naudotasi.
Klėtelė dabar taip pat paversta muziejumi.
Stasiui Girėnui skirtoje ekspozicijoje esama daugybės medžiagos, pasakojančios apie jo šeimą, laiką, praleistą JAV, ruošimąsi skrydžiui per Atlantą ir nelemtąją žūtį Soldine. Įdomu tai, kad šiame muziejuje galima pasisemti vertingos informacijos ir apie patį Vytogalos kaimą, iškiliausius jo žmones. Vienas iš tokių – garsus prieškario laikų keliautojas, pedagogas ir žurnalistas Matas Šalčius, įsteigęs Vytogaloje pradinę mokyklą, čia dirbęs ir redagavęs žurnalą „Mokykla“ (dabar šiam žmogui atminti stovi paminklinis akmuo ). Įrengiant ekspoziciją, ypač daug prisidėjo vietos mokytojas Kazimieras Šetkus ir muziejininkas Klemensas Lovčikas, aviatoriai Jonas Balčiūnas, Jonas Čepulis, Vladas Drupas. Čia rasime nemažai straipsnių iš tarpukario Lietuvos spaudos, taip pat knygų, albumų, atvirukų, pašto ženklų, biustų, paveikslų, skirtų garsiajam vytogališkiui aviatoriui ir jo bendražygiui Steponui Dariui.
Lankydamiesi čia, išvysite greta Stasio Girėno paminklinio akmens stovintį įspūdingą Lietuvos nepriklausomybės dešimties metų sukakčiai paminėti skirtą dviejų kryžmių kryžių, taip pat pasigrožėsite ąžuoliniu stulpu su dviem saulutėmis – Lietuvos aviacijos veteranų dovana. O minint Vytogalos 450-mečio jubiliejų, čia iškilo dar vienas paminklas – už tėvynės laisvę vietos apylinkėse žuvusiems partizanams.
Su didele pagarba įamžintas žygdarbis
Neseniai spaudoje teko skaityti, jog minint 88-ąsias lėktuvo „Lituanika“ aviakatastrofos ir Lietuvos lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno žūties metines, Lenkijos Myslibužo mieste buvo atidaryta nauja žiedinė sankryža. Šio miestelio bendruomenės iniciatyva ji pavadinta Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vardu… Iškart iš atminties išplaukė svečiavimasis šiame mieste ir jame patirti įspūdžiai. Mat susipažinę su mūsų tautos didvyrių įamžinimo vietomis Lietuvoje, aplankėme ir jų žūtį menančias vietas kaimyninėje šalyje.
Myslibužas… Taip ši vietovė vadinama dabar ir priklauso Lenkijai, tačiau tuomet, kai joje žuvo legendiniai lakūnai, ji buvo Vokietijos teritorijos dalimi ir iki 1945 metų turėjo Soldino vardą.
Tai – miestas Šiaurės Vakarų Lenkijoje, Vakarų Pamario vaivadijoje, turintis apie 12 tūkstančių gyventojų. Žinomas jau nuo XIII amžiaus, garsėja puikiomis gotikinėmis bažnyčiomis, dominikonų vienuolynu, įspūdingomis koplyčiomis, išlikusia miesto gynybinės gotikinės sienos dalimi, vėlyvojo baroko stiliaus rotuše ir kitomis įžymybėmis. Tačiau šįkart ne jas pirmiausia skubėjome aplankyti. Netoli nuo šio miesto, miške, 1933 m. liepos 17-ąją, nukritus „Lituanikos“ lėktuvui, žuvo iš Niujorko į Kauną skridę legendiniai mūsų lakūnai. Rūpėjo apžiūrėti su jų atminimu susijusias vietas, o pirmiausia – pabuvoti Myslibužo gimnazijoje, pavadintoje S.Dariaus ir S.Girėno vardu.
Čia mūsų jau laukė būrys pedagogų ir moksleivių. Mokyklos direktorės ponios Elžbietos Urbaniak lydimi, pirmiausia užsukome į šioje mokymo įstaigoje veikiantį muziejų. Garbingiausią vietą jame užima S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbį įamžinanti ekspozicija. „Kaip susiklostė, kad lenkiška mokykla pavadinta lietuvių lakūnų vardais?“ – tokį klausimą jos šeimininkams pateikėme vieną iš pirmųjų. Atsakymas maloniai nustebino: pasirodo, vardą savo mokyklai rinko patys moksleiviai referendumo būdu. Galėjo jie jos pavadinime įamžinti Nobelio premijos laureatės Marijos Sklodovskos – Kiuri, galėjo – rašytojos Elizos Ožeškienės (Orzeszkowos ) vardą, tačiau pirmenybė buvo suteikta skrydžio per Atlantą didvyriams. „Jų žygdarbį čia nuo seno gaubia didi pagarba, apie juos žino ir senas, ir mažas, ir mes labai didžiuojamės teise vadintis šių iškilių didvyrių vardais“, – sakė šios mokyklos moksleiviai.
Dar jie papasakojo apie šiltą bendravimą su Kauno S. Dariaus ir S. Girėno vidurine mokykla, apie svečiavimąsi vienų pas kitus, dalinimąsi patirtimi. Gražią abiejų mokyklų draugystę iliustruoja ir muziejuje iškabintos iškalbingos fotografijos. Beje, šioje Myslibužo gimnazijoje yra lankęsi daugelis žinomų Lietuvos žmonių, palikusių savo įrašus Garbės svečių knygoje. Mokykla – tarsi neoficialus Lietuvos konsulatas, kuriame apsilankius, dvasioje lieka be galo šviesus jausmas. Taip malonu žinoti, kad tavo tėvynainių vardas brangus ne tik tau, bet ir tavo kaimynams; kad jie lygiai taip pat iškilmingai mini jų skrydžio datas ir prižiūri su jų atminimu susijusius simbolius. Iš mūsų kaimynų atminties dar nebuvo išblėsusios į Myslibužą iš Lietuvos atvežto ir čia iškilmingai atidengto „Lituanicos“ paminklo garbei skirtos iškilmės. Tąsyk miesto gatvėmis žygiavo Lietuvos kariuomenės orkestras, grojęs didvyrių garbei patriotines melodijas ir maršus, o į šventę buvo susirinkę kone visi Myslibužo gyventojai…
Beje, Myslibuže, netoli mokyklos esančiame S. Dariaus ir S. Girėno vardo skvere stovi nedidelė gotikinė koplytėlė, kurioje 1933 metais buvo pašarvoti lakūnai, prieš atvežant juos į Lietuvą, ir laikytos mišios.
Atsisveikinę su svetingais šeimininkais, balsu dalinomės veržte besiveržiančiais jausmais: santykiai tarp kainynų tokie ir turi būti – šilti ir draugiški, be išankstinių nuostatų ir negeranoriškų minčių, tarpais propaguojamų kai kurių mūsų politikų, besivaikančių populiarumo tarp į save panašių asmenų…
Lietuviška teritorija Lenkijoje
Vykdami Atlantą perskridusių lakūnų žūties vieton, prisiminėme tuos garbius žmones, kurie daug padarė, kad ten išliktų 1936 metais architekto Vytauto Landsbergio – Žemkalnio pastatytas paminklas. Lėktuvo kritimo vietą ženklinantį sudvejintą šviesiai pilko granito kryžių pokario metais komunistinė valdžia vienu metu norėjo nugriauti, jau net buldozeris tam tikslui buvo pasiųstas.
Prieš šį negirdėto vandalizmo aktą tąsyk su ginklu rankoje stojo lenkas girininkas Piotras Nevinskis. Lenkiame galvą prieš jus, kilnusis žmogau! Visą savo gyvenimą šio paminklo išsaugojimui, vietovės tvarkymui ir priežiūrai paskyrė ir ilgametis Ščecino vaivadijos Lietuvių bendruomenės pirmininkas Jonas Žalnierius su žmona Julija. Dabar į šią vietą nutiestas patogus kelias, ji rūpestingai tvarkoma ir prižiūrima, o kad nenuvystų pasodintos gėlės, net vandentiekio atšaka atvesta. Atvykstančiųjų nusilenkti mūsų tautos didvyrių atminimui niekada netrūksta. Ir tai būna ne tik iš Lietuvos atkeliavę žmonės. Ir mes, čionai atvykę, išvydome ką tik uždegtą didelę žvakę. Nebuvo tai išeiginė diena, ir su įsimintina skrydžio data laikas nebuvo susijęs, taigi nejučia brovėsi į galvą mintis apie kokius nors prieš mus atvykusius lietuvius piligrimus… Gaila, nesusitikome…
„Šią žvakę paliko lenkų turistai. Jie autobusu ką tik prieš jus buvo atvykę ir pas mane“, – išgirdome iš netoli nuo paminklo esančio S.Dariaus ir S. Girėno muziejaus prižiūrėtojos Zofijos Žurkovskos. – Apžiūrėjo ekspoziciją, pasikalbėjome…“
Minėtasis muziejus – klėtelė šioje vietovėje buvo pastatyta 1989-aisiais, Lietuvos aviatorių iniciatyva. Tuometinio Vilniaus mero Rolando Pakso padedami, lietuviai lakūnai surentė iš rąstų namą, į kurį atgabeno visus įmanomus eksponatus, pasakojančius apie legendinį aviatorių žygdarbį. Kad juo nuoširdžiai domimasi, byloja įrašai čia esančioje svečių knygoje: juos yra palikę prezidentai, seimūnai, ministrai, menininkai, nevyriausybinių, visuomeninių organizacijų nariai… Šiltesniuoju metų laiku čia organizuojamos jaunimo stovyklos, o iš toliau atvykę lankytojai klėtelėje neretai ir apsistoja: antrajame jos aukšte galima puikiausiai pernakvoti…
Svečių knygoje atsisveikindami paliekame savo įrašą ir mes… Jame išreiškiame viltį, kad čionai vedantys keliai niekada neužžels užmaršties žole. Ir kad niekuomet nestigs norinčiųjų apsilankyti čia, Lenkijoje, esančioje mažytėje Lietuvos teritorijoje. Juk istoriniai dokumentai teigia, jog ši mums šventa vieta yra Lietuvai išnuomota 99-eriems metams ir bus mūsų iki 2032-ųjų…
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
Ačiū autorei ir „Pozicijai” už nuostabų straipsnį. Tai labai praturtina ir pačią svetainę. Teko lankytis daugelyje paminėtų vietų, deja, tik Lietuvoje. Paskatino apsilankyti ir su didvyriais susijusiose vietose Lenkijoje. Tik verta papildyti, koks tekstas iškaltas ant Puntuko. Juk tai didvyrių testamentas Lietuvos jaunimui.