Ramygalos, įsikūrusios už 24 km nuo Panevėžio, pavadinimas visiems asocijuojasi su ramia vieta. O ar iš tikro gyvenimas šiame vieninteliame Panevėžio rajono mieste (ne miestelyje!) yra jau toks ramus? Nepasakytume. Apsilankius šioje 2010 metų mažojoje Lietuvos kultūros sostinėje, vangumo įspūdis tikrai nesusidarė nei turizmo organizatoriams, nei mums, žurnalistams. O pakvietė mus čionai apsilankyti Panevėžio plėtros agentūros darbuotojai, kuriems tikrai likome dėkingi.
Pirmoji sodyba, į kurią užsukame – nebe pirmos jaunystės, dar „anos Lietuvos“ laikais statyta, bet dabartinių šeimininkų rūpestingai prižiūrima ir gražinama. „Taip, tai tikri sielos namai, – su šilta šypsena pasitikusi mūsų nemažą būrį, ištarė ramygalietė Laima Kiškienė. – Jau septynerius metus juose šeimininkaujame ir jaučiamės labai laimingi, turėdami autentiškus trobesius, menančius ankstesnius jų gyventojus. Amatininkai jie buvo, auksines rankas turėjo, taigi labai norime išsaugoti senųjų laikų dvasią. Tai – pagarba buvusių sodybos gyventojų atminimui“.
Ponia Laima – ketvirtosios kartos Ramygalos gyventoja, besimokiusi štai šioje mokykloje, esančioje kitoje kelio pusėje. Šią mokyklą lankė ir jos tėvai, o jos pačios gimtasis namas – taipogi čia pat, pažvelgus štai už šios eglės, matyti jo geltonos sienos. Jame Laima su šeima tebegyvena, tuo tarpu įsigyta senoji sodyba yra virtusi vieta kūrybiškumui reikštis. Ak, juk dar nepaminėjau, kad mūsų šalyje ir už jos ribų Laima Kiškienė plačiai žinoma kaip lietuviškos keramikos tradicijų tęsėja ir puoselėtoja.
Į Ramygaloje organizuojamus keramikų plenerus, simpoziumus suvažiuoja šios meno šakos atstovai ne tik iš Lietuvos. Vasara – keramikos kūrimo metas, taigi Ramygalos gyventojai jau įpratę išvysti jų miesto gatvėse naujų veidų. „Džiaugiuosi, kad dabar keramika turi savuosius namus, – sako menininkė, jau vienuolika metų vadovaujanti Keramikų klubui. – Anksčiau, kai dar nebuvome įsigiję šios sodybos, tekdavo vienoje vietoje su moliu dirbti, kitoje – gyventi. Ir pas save, ir pas draugus plenerų dalyvius apgyvendindavau, dabar gi vietos užtenka visiems ir viskam“.
Aprodydama naujas erdves kūrybai, Laima Kiškienė vis pabrėžia: didžiausias šios vietos privalumas tas, kad čia visada gyveno amatininkai. Pirmieji senosios sodybos šeimininkai buvo Urbonai, čia įsteigę vilnų karšyklą; jų laikus mena išlikęs milo gaminimo įrenginys. Antrieji – Šlekiai – buvo aludariai, tiesa, alų gamindavę tik išskirtinės kokybės ir ne visiems. Iki šiol ponia Laima tebeprisimena kaimyną Šlekį, nuolat kalusį kuolelius auginamiems apyniams paremti. Tai jau likimas parėdė, kad iš ankstesnių šeimininkų Urbonų sodybą paveldėjo būtent jų giminaitis Šlekys, vedęs pas Urbonus tarnavusią merginą iš kaimo.
Būtent iš šios, Šlekių šeimos, atžalos, dabar gyvenančios JAV, ir nusipirko šią sodybą Laima Kiškienė su vyru. Pardavusi sodybą Kiškiams, moteris džiaugėsi: geresnio varianto, kaip išsaugoti senelių atminimą saugantį trobesį, net ir būti negalėjo! Mat naujieji savininkai, pritaikę trobesius saviems poreikiams, senovę išsaugojo. Namo viduje žvilgsnį traukia didžiulė duonkepė krosnis, tvirti senųjų meistrų statyti baldai, nuo lubų kabantys šiaudiniai „sodai“. „Kai čia įsikūrėm, neretas Ramygalos gyventojas ėmė prašyti, kad į savo sodybą priimtume įvairių buities reikmenų, paveldėtų iš jų tėvų ir senelių: išmesti gaila, o butuose laikyti nėra kur. Dalį priglaudėme. Tikriausiai matėte senovines langines – jas, kad ir netarnavusias jokiam namui, žmonės buvo išlaikę ir atidavė mums. Tikra puošmena“, – pasakojo keramikė.
Vietoj buvusio sąvartyno – žydinti pieva
Menininkei su vyru teko padėti daug jėgų tvarkant sodybos aplinką. Norėjosi, kad ji atitiktų lietuviškos sodybos tradicijas: kad aplink augtų mūsų tėvų ir senelių puoselėti augalai, vešėtų vaistažolynas. Taigi dabar čia žydi pinavijos, kvepia rūtos ir mėtos, keroja diemedžiai. Šeimininkė įsitikinusi: visai nereikia preciziškai viską išravėti iki paskutinės pienės, tegu kur nos kamputyje užsislėpusi ir dilgėlytė paauga. Tokia natūrali gamta džiugina žymiai labiau už dirbtinumu dvelkiančią veją…
Kiškių sodyba užima 21 arą. Nemažas žemės plotas, ypač kai jį reikia prižiūrėti. Bet šeimininkai džiaugiasi turį vietos visiems norimiems medžiams ar krūmams pasodinti. Beje, neseniai su jų sodyba ribojosi labai apleistas žemės sklypas, virtęs tiesiog sąvartynu. Laima su vyru pasitarę jį įsigijo – vien tam, kad atsikratytų akis rėžiančios netvarkos. Dabar čia – tiesiog gražiai žydinti pieva.
Kiekviename kampelyje – menas
Pasklidę žvalgomės po keramikos meistrės valdas. Tikra molio kūrinių karalystė! Į akis krinta ant senojo namo sienos sukabinti „langelių“ formos dirbiniai. Tai, pasirodo, keramikų „vizitinės kortelės“. Atvyksta į plenerą naujas žmogus – ir prisistato komandai, pakabindamas ant sienos kūrinį, atspindintį jo savotišką „kredo“. Bet jei „langeliai“ – glausta informacija apie kūrėją, tai ką simbolizuoja ant kito pastato sienos sukabinti meniški šaukštai? Pasirodo, kūrybinių stovyklų nariai čia laikosi tradicijos: pirmasis nulipdytas kūrinys turi būti… šaukštas. Daiktas, su kuriuo, filosofiškai kalbant, gyvenimas prasideda ir su kurio padėjimu į šalį baigiasi. O jau jį kiekvienas lipdo tokį, kokį tik fantazija jam diktuoja…
„Šaukšto gamyba – procesas rankoms apšilti, – šypsosi Laima Kiškienė. – Be to, manau, kad dar niekas Lietuvoje neturi keramikinių šaukštų sienos“.
Menininkė dar priduria, jog pastaraisiais metais Kultūros taryba buvo patvirtinusi įdomią temą keramikų kūrybai – „Keramikos ir muzikos sintezė“. „Gaminome keraminius muzikos instrumentus. Įdomus, bet labai sudėtingas procesas, kuriame kiekviena smulkmenėlė turi reikšmės. Pavyzdžiui, išgaunamas pučiamojo instrumento garsas daug priklauso nuo jame išgręžtų skylučių dydžio, pločio, nuo tarpų tarp jų… Nutaikyk, kad gudrus, juk molis džiūdamas ir deginamas traukiasi…“
Susidomėję apžiūrime šalia senojo namo stovinčią krosnį. Ji, pasak šeimininkės, yra „raugo keramikos krosnis“. Išdegti, iki tūkstančio laipsnių įkaitę molio dirbiniai panardinami į duonos raugą. Visas kiemas tądien pakvimpa duonos aromatu, o dirbiniai nuo raugo pasipuošia specifinėm rudom dėmelėm. Gražu! Raugo keramikos dirbiniams pagaminti specialistai daugiausia naudoja baltąjį molį – ant balto pagrindo atsiradę rudi raštai atrodo labai efektingai. Bet ir ant rudojo molio raugo raštas gražiai „žiūrisi“. Kaip sako menotyrininkai, dabar raugo keramika labai populiari.
Kita krosnis sodyboje itin tinka juodajai keramikai išdegti. Ši keramikos rūšis Laimos Kiškienės itin mėgstama, beje, jai išgauti reikia specialių išdeginimo sąlygų. Juodosios keramikos meistrų Lietuvoje nedaug tėra, gal tik kokia dešimtis (ypač Merkinėje), bet Laima tikisi, kad ši meno rūšis neturėtų išnykti. Yra žmonių, kurie ja domisi, ir yra kūrėjų, kurie turi ką pasiūlyti tiems besidomintiems. Taip ir sukasi ratas…
Na, o pačios Laimos Kiškienės keramikos darbams būdingas išskirtinis braižas: ji kruopščiai išdailina ir tas vietas, kurių iš pirmo žvilgsnio akis nemato. Pavyzdžiui, puodynių, ąsočių, vazų dugnus.
Atskirame sodybos pastate saugomi pačios šeimininkės ir jos suburtų keramikų sambūrių metu sukurti darbai. Tikrai yra į ką akis paganyti!
Įdomu ir tai, kad ši menininkė yra ne vien „molio mokytoja“, kaip ją vadina vaikai. Be savo kūrybinio darbo ji dar lavina jaunąją kartą: Panevėžio rajono Upytės pagrindinėje mokykloje dėsto chemiją, dailę ir technologijas. O prieš tai dar dvidešimt metų mokytojavo Ramygalos vidurinėje. Ir visą laiką šalia savo dėstomų disciplinų stengėsi vaikams skiepyti meilę grožiui, išmokyti juos savo pačių rankomis pagražinti supančią aplinką. Laimai Kiškienei visuomet buvo įdomūs įvairūs rankdarbiai – tiek lietuviški, tautiniai, tiek užsieniniai. Ieškodama naujų idėjų tiek sau, tiek vadovaujamo būrelio moksleivėms, panaršo po internetą, iš anglų kalbos išsiverčia „Youtubo“ tekstus. Kartais benaršydama net nustemba – naujai aptiktas raštas, pasirodo, seniau buvo itin populiarus Lietuvoje! Štai vadinamąją „bumbuliukų rišimo“ techniką, Laimos pasisemtą iš internetinių erdvių, kaip vėliau paaiškėjo, naudojo jos anytos močiutė, gražindama pagalvėles.
Prieš atsisveikindami, Laimos pasiteiravome, ar jos profesijos nebetęsia vaikai. Pasirodo, abi dukros tikrai linkusios į meną: viena dabar Prahoje semiasi restauravimo amato žinių, kita, baigusi juvelyrikos mokslus, irgi dirba su restauracija ir yra įgijusi auksuotojos kategoriją. Tik sūnus į tėvą – darbuojasi finansų ir ekonomikos srityje.
Kuo gi dar garsi Ramygala?
Įspūdinga bažnyčia.
Išties, Ramygalos Jono Krikštytojo bažnyčia – miesto puošmena. Katalikiški maldos namai šioje vietovėje turi ilgą istoriją: pirmoji bažnyčia čia buvo pastatyta XV amžiuje, anksčiau stovėjusios pagoniškos šventyklos vietoje. Krikščioniškojo kulto statinys čia išstovėjo iki XVIII a. vidurio, deja, kilęs gaisras supleškino ne tik jį, bet ir visą miestelį. 1781-aisiais Vilniaus katedros kapitulos kanauninko, grafo Mykolo Tiškevičiaus rūpesčiu Ramygaloje iškilo nauja šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Na, o dabartinė mūrinė buvo pradėta statyti 1902-aisiais. Įdomus dalykas: pradėjus kilti naujai bažnyčiai, senoji medinė liko jos viduje. Pamaldos joje vyko iki tol, kol galutinai neiškilo naujoji. Vėliau senasis pastatas buvo išardytas, jo šoniniai altoriai perkelti į Ėriškių kapinių koplyčią. Beje, po senąja bažnyčia buvo palaidoti didikai Gombrovičiai – jos fundatoriai.
Kiekvienas, užsukęs į šių dienų bažnyčią – neogotikinę, vienabokštę, gali pasigrožėti trimis ąžuoliniais altoriais, šv. Stanislovo ir šv. Kazimiero skulptūromis, puikiomis stacijomis ir paveikslais. Visą šį įspūdingą interjerą jums būtinai aprodys aktyvusis bažnyčios klebonas Alfredas Puško. Ekskursantus jis stengiasi pavedžioti iki 12 valandos, mat vidurdienį suskambės bažnyčios varpai. Jų skambesį ekskursantams pasiūloma išgirsti prie pat ausies, tereikia užsilipti į viršų. Mat bažnyčia neseniai sulaukė dviejų naujų varpų ir atgaivino senąjį. Tai – tiesiog dovana miestui ir miestiečiams.
Senoviniu, kone šimtmetį skaičiuojančiu malūnu.
Pastatytas 1929 metais, Ramygalos malūnas buvo laikomas vienu iš moderniausių Lietuvoje. Kurgi ne – juk buvo aprūpintas tuo metu naujausia švediška įranga. Ši įranga, beje, veikia iki šiol, nors miltai ir malami jau naujomis girnomis. Ir jas, ir vėtyklę dabar suka jau nebe dyzelinis, o elektrinis variklis. Tačiau senosios girnos tebestovi ten, kur stovėjusios. Čia išsaugoti visi senieji malūno įrengimai, autentiška yra ir trijų aukštų malūno konstrukcija.
Lankytojus pasitinka profesionalus malūnininkas Jonas Plučas, prisistatantis esąs penktuoju malūnininku per visą jo istoriją, ir jo žmona Vitalija, vadovaujanti edukacinėms programoms. Įjungti agregatai leidžia ekskursantams savo akimis išvysti, kaip grūdai virsta miltais, sėlenomis, manų kruopomis.
Pats darbymečio įkarštis malūne – rugsėjo, spalio mėnesiai, netrūksta darbo ir lapkritį bei gruodį, ir prieš Velykas. Grūdai čionai atvežami iš įvairių Lietuvos vietovių.
Konditeriniais gaminiais.
Lankantis Ramygaloje, neparagauti miesto konditerių kepinių būtų tiesiog neatleistina. Vietos kepėjai nuo seno garsėja gardžiausia duona, pyragais, bandelėmis, meduoliais, keksiukais, sausainiais… Mažose jaukiose kepyklėlėse iškepami tikri skanėstai! Juk vietos konditeriai stengiasi naudoti natūralias žaliavas ir vengia visokių dirbtinių priedų. O ir receptūros naudojamos senosios, dalis jų, kaip sakoma, „nuo Smetonos laikų“; daugelis kepinių gaminami rankomis. Ramygaliečiai dažniausiai stengiasi nusipirkti gardumynų tiesiai iš kepyklėlės. Taigi jei užklysite į Ramygalą, ir jūs nepraleiskite tokios progos.
Savo ožkomis.
Taip taip, kai kas Lietuvoje šį miestą vadina ožkų sostine, ir ne be pagrindo. Nors šis gyvulėlis, pretendavęs įsikūnyti miesto herbe, į jį nepateko (nugalėjo baltasis gandras, išdidžiai stovintis herbe ant vienos kojos), Ramygalos simboliu jis vis vien laikomas. Taip jau nuo seno susiklostė, kad ramygaliečiai visada augino daug ožkų. Jos padėdavo išsimaitinti ir neturtingiems miesto gyventojams katalikams, ir vietos žydeliams, negalėjusiems išlaikyti karvutės.
Ramygalos apylinkių gyventojai seniau savo ūkiuose laikydavo mažučius arkliukus, tradiciškai kinkomus į labai nedidelius vežimaičius (vienas iš tokių vežimaičių dabar stovi Laimos Kiškienės sodyboje). Taigi, kai ši transporto priemonė atvykdavo į Ramygalos turgų (o turgūs Ramygaloje būdavo garsūs, ypač prieš didžiąsias šventes), iš kitų regionų prekiauti suvažiavę žmonės juokdavosi, sakydami, jog ramygaliečiai atvyksta, pasikinkę… ožkas. Jie net neįsivaizdavo, kokie stiprūs ir ištvermingi šie mažyliai, vieninteliai tinkantys klampoti per pelkėtas ir dumblinas Ramygalos apylinkes. Aukštakojai arkliai kaip mat įstrigtų purvynuose.
Bet sugrįžkime prie tikrųjų ožkų.
Čia vasaromis organizuojamos tradicinės ožkų šventės, ir per tūkstantį gyventojų turintis miestas šiuos renginius itin mėgsta. Kurgi ne – juk jų metu vyksta ir ožkų paradai, ir gražiausios ožkos rinkimai, ir ožkos sūrio galima paragauti. Gyvulėliai su savo šeimininkais suguža iš įvairių Panevėžio rajono vietovių. Štai pernai vykusioje Ožkų šventėje gražiausios ožkos vardą pelnė keturkojė Bistrampolio gražuolė, vardu Ferinta. Vėliau mums ją parodė bistrampoliečiai – gyvulėlis išties pasirodė be galo mielas. Ferintos išvaizda taip pat netradicinė – švelnus rudas kailiukas, nulėpusios ausytės, be ragelių. Pasirodo, ji – nebe paprasta ožkelė, o veislinė, ir ta veislė vadinama neįprastu vardu – anglo-nubian. Bistrampolio dvaro ūkis gyvulėlį įsigijo iš vienos garsios jų augintojos Panevėžio rajone. Ūkininkė pasirodė esanti šios veislės ožkų augintojų asociacijos pirmininkė.
Ožkos per rinkimus varžosi dėl įvairių prizų: Mis Ožka, Mis Elegancija, Mis Foto… Nugalėtojos pelno Ožkų augintojos asociacijos prizus, ūkininkai joms dovanoja pašarų. Smagumėlis! Kuo, sakykite, ramygaliečiai su savo Ožkų šventėmis prastesni už, tarkim, Bulių bėgimo šventės Pamplonoje ar Kupranugarių lenktynių Arabijos šalyse organizatorius?
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
