Šįkart mūsų kelias rieda į patį Panevėžio rajono pakraštį. Čia, likus tik porai kilometrų iki Kėdainių rajono valdų, pačiam Lietuvos vidury įsikūręs Radviliškių kaimas. Tiksliau – tai, kas iš jo likę, mat iš seniau čia buvusių 80-ies sodybų tebėra tik…trys. Vienus gyventojus dar kolūkiniais laikais iš čia išvijo melioracija, kiti išmirė, treti persikėlė į miestus. Tačiau šis kaimas Lietuvoje vis vien žinomas – jo vietovardį atspindi užrašai, ženklinantys čia gaminamą produkciją. O ji – ne bet kokia, tai – aukščiausios kokybės ir išskirtinio gardumo duonos gaminiai.
Susipažinti su čia įsikūrusiais verslininkais rekomendavo Panevėžio plėtros agentūros darbuotojai, gerai pažįstantys Audronę ir Albiną Kisielius. Ir kaip nepažins – juk šie žmonės visame regione garsėja savo organizuojamomis Duonos šventėmis, edukaciniais užsiėmimais, yra žinomi kultūrinių renginių rėmėjai.
„Tai mano vyro gimtinė, čia gyveno jo tėvai ir seneliai, taigi mums ši vieta labai brangi, – pradėjo savo pasakojimą Audronė Kisielienė, mums išsiritus iš autobuso ir nuskubėjus slėptis po stogu nuo staiga užklupusio lietaus. – Radviliškių kaimo pavadinimą valdininkai gal jau ir iš Lietuvos žemėlapių išbraukė, bet mes, nenorėdami, kad šis vietovardis išnyktų, savo įmonę pavadinome būtent jo vardu – Radviliškių kaimo kepykla… Norėjom išsaugoti tai, kas žmogui brangiausia – jo prisiminimus, savo giminės šaknis. Štai po šiuo klevu kažkada stovėjo medinis kryžius, prie kurio nuolat melsdavosi mano vyro močiutė. Nebėra jos, sudūlėjo ir senasis kryžius. Nuėmėm ant jo kabėjusį Nukryžiuotojo atvaizdą ir toje pačioje vietoje pastatėm koplytstulpį – Kisielių giminės ir gimtojo kaimo gyventojų atminimui. Norim, kad mūsų anūkai niekada neužmirštų, kur gyveno jų seneliai ir proseneliai“.
Lietus pamažu liovėsi, ir jau galėjome pasidairyti po erdvią ir gražiai sutvarkytą Kisielių sodybą. Vešlios žalumos fone išryškėjo medinės skulptūros, simbolizuojančios Duonos kelią. Kiekvienas drožinys įamžina darbus, kuriuos turi atlikti žmogus, kol duona atkeliauja ant jo stalo. Šiuos meno kūrinius išdrožė artimas Kisielių šeimos bičiulis skulptorius Eduardas Titas iš Miežiškių. Pasak šeimininkų, skulptūros – ne tik sodybos puošmena, jos labai pasitarnauja čia organizuojamiems edukaciniams užsiėmimams, kurių nariai – dažniausiai jauni žmonės.
„Atvykusiems vaikams visada sakau: duona nėra vien paprastas maistas, tai – vertybė, sunkaus triūso rezultatas, ir ją nuolat turi lydėti pagarba“, – tęsė savo mintis šeimininkė. – Apskritai visa, kas šioje sodyboje sukurta, yra susiję su mūsų tautos tradicijų puoselėjimu“.
Taigi, ir duona čia kepama tradicinė, lietuviška, naudojant senovėje įprastą įrangą.
Kol gryčios sienos aprasos…
Tikros kaimiškos ruginės duonos receptą Audronė Kisielienė gavo iš savo pažįstamos Petronėlės Kurulienės. Ši, jau Anapilin iškeliavusi močiutė prieš 26-erius metus pasidalijo savosios duonos raugu ir kepimo paslaptimis, tad pagal jos rekomendacijas iškeptas produktas taip ir vadinamas – „Petronėlės duona“. Ji pripažinta Tautinio paveldo produktu ir yra sertifikuota Lietuvoje. Beje, tai vienintelis rankomis minkomas kepinys.
O kad duonos minkymas – labai nelengvas darbas, netrukus pamatėme patys. Mat šeimininkės pakviesti, užsukome į pačią kepyklos „širdį“ – patalpas, kuriose kepama duona. Čia išvydome didžiulę elektrinę krosnį, o šalia jos – malkomis kūrenamą duonkepę, tačiau ši naudojama retai, tik kokį kartą metuose, juk tokią iškūrenti tenka labai ilgai. Prie elektrinių kepimo įrenginių darbavosi viena iš darbščiųjų Audronės pagalbininkių, duonkubilyje minkiusi tešlą. Mes ir toliau nesiliovėme klausinėti Audronės Kisielienės apie viską, kas susiję su duonos kepimu, ir iki soties prisifotografuoti spėjom, o moteris vis minkė ir minkė tešlą. Nuo duonkubilio apačios buvo iškeliami vis nauji ir nauji tešlos gabalai – kad neliktų rūpestingos minkytojos nepaliestų „sluoksnių“. Minkytoja kartais pažvelgdavo į savo rankas – kiek gi jos aplipusios tešla? Jeigu iš pradžių ši laikėsi kaip prilipinta, tai vėliau vis labiau ir labiau atšokdavo, kol galiausiai kepėjos rankos liko visiškai „plikos“. Viskas! Laikas duonelei keliauti į krosnį!
“Anksčiau buvo sakoma: „„Minkyk tešlą tol, kol gryčios sienos aprasos!”, – komentavo šį procesą ponia Audronė. – Atvirai sakant, aprasodavo ne sienos, o moters kakta – nuo didžiulio jėgų įtempimo…“
Su duonos kepimu susiję daug tradicijų ir papročių…
Išgirdome, kaip anksčiau, nusižiūrėjęs kokią mergaitę, vaikinas mįslydavo: vesčiau ją, bet ar bus gera šeimininkė? Su piršliu nuvyksta pasižvalgyti, susėda prie stalo, kalbasi, vaišinasi, ir staiga piršlys sako: „Turiu tokią bėdą: bevažiuojant pas jus, sunegalavo mano arklys. Gal turėtumėte sudžiūvusios duonos tešlos – nuo jos jis iškart pasveiktų“. Mergaitė šmaukšt, atsiraitoja palaidinės rankoves ir sako: „Tikrai turiu, prieš penkias dienas duoną kepiau, tešla taip ir liko prilipusi prie odos, tuoj tą luobelę nugramdysiu“. Išgirdus šiuos žodžius, jaunikiui su piršliu tuoj tampa aišku, kad mergina nesugeba geros duonos iškepti, tad kam tokią vesti…
Susidomėję klausomės Audronės Kisielienės pasakojimo apie duoną – rodos, daug kas žinoma, bet kiek daug dar negirdėtų dalykų!
„Duonos kepimas visada būdavo šventa motinos pareiga. Savo įgūdžius ji būtinai perduodavo dukrai. Merginos iškeptos pirmosios duonos ragavimas būdavo susijęs su tam tikrais ritualais. Tėvas, paragavęs dukters iškeptos duonos, pasisodindavo ją ant suolelio, pabučiuodavo į kaktą ir su visu suoleliu atsukdavo į duris, tardamas: viskas, dukrele, duoną kepti išmokai, jau gali tekėti…
Tradiciškai moterys duoną kepdavo šeštadieniais. Tądien kiekviena šeimininkė apsivilkdavo švaria suknele, galvą apsigobdavo išskalbta skarele ir tik tada prieidavo prie duonkubilio. Išmirkytą tešlą dėdavo arba ant kopūstlapių, arba ant klevo lapų, arba ant ajerų. Pastarieji, augantys tik švariame vandenyje, skleidžia puikų aromatą, o anksčiau, kai iškepta duona buvo laikoma kamaroje, jų kvapas atbaidydavo įvairius vabaliukus…“
Ir naujus įgūdžius formavome, ir naują skonį išbandėme
…Taigi, kaip minėjau, tešla jau nebelimpa prie minkytojos rankų, ir mes visi pakviečiami talkon. Tiksliau – paraginami suformuoti ir išsikepti po kepalėlį duonos, kurią vėliau galėsime vežtis namo, kaip lauktuves namiškiams.
Entuziastingai imamės darbo. Sumirkę rankas vandenyje, glostome, lyginame savuosius kepalėlius, kad tik neliktų jokio tarpelio tešloje, kad ji nesuskiltų kepama. Visų nuotaika puiki, o tai, pasak šeimininkės, privalomas dalykas: blogai nusiteikusios kepėjos duona visada bus prasta!
O po to prasideda puošyba. Čia jau kiekvienas pasitelkiame savo fantaziją: kas katės letenėlių raštą pritaiko, kas įspaudus šonuose padaro, kas skylutėmis tešlą margina… Tik kryželiu duonos nieks neženklina: šis ženklas – grynai simbolinis, tai pirmojo į krosnį šaunamo kepaliuko privilegija…
Pagaliau mūsų suformuoti kepaliukai keliauja į krosnį. Galėtume ir pailsėti, bet šeimininkės neleidžia: teks dar gaminti rauguolius! Taip taip, klaidos nepadariau, būtent rauguolius, o ne raguolius! Ir lipdyti juos teks iš tos pačios duoninės tešlos, dar likusios duonkubilyje.
„Tą dieną, kai reikėdavo kepti duoną, moterys būdavo labai užsiėmusios. Gaminti valgį šeimai tiesiog nelikdavo laiko, tad kepėjos paimdavo tos pačios ruginės tešlos, suformuodavo iš jų mažus paplotėlius, pavoliodavo juos miltuose ir įmesdavo į verdantį vandenį. Tokie duonskryliai, arba, kaip mes juos vadiname, rauguoliai, būdavo valgomi su spirgučiais.“
Lipdėme skryliukus, spėliodami, koks vis dėlto bus jų skonis. Nei vienam iš mūsų, pasirodo, iki šiol nebuvo tekę jų valgyti. O kai susėdome prie stalo ir šeimininkės atnešė dubenį garuojančių rauguolių, raginti paragauti neprireikė, rankos pačios tiesėsi link naujovės. Tikrai skanu, netgi labai!
Produkcija keliauja ir po Lietuvą, ir svetur
Nepaprastai gardi pasirodė ir šios kepyklos duona, apie kurią visąlaik ir sukosi pokalbis prie stalo. Pasirodo, „Radviliškių kaimo kepyklos“ produkcija yra pasklidusi po visą Lietuvą; ją mielai užsakinėja didieji prekybos centrai, dažniausiai įdėdami į skyrius, kuriuose prekiaujama ūkininkų produkcija. Radviliškių kepiniai turi savo gerbėjų, ir išparduodami visi. O juk asortimentas nemažas: apie 70 rūšių gaminių kasdien patiekiama pirkėjams. Pradėję nuo dviejų rūšių duonos ir batonų, verslininkai dabar gali pasigirti tiekiantys skirtingiausius kepinius. Pasak Audronės Kisielienės, visada populiariausia buvo ir bus juoda tradicinė duona, nors pandemijos metu buvo itin išaugusi saldžiosios produkcijos paklausa. Nekeista: daug laiko namuose praleidę žmonės bent kokio malonumo troško, o kas gali būti malonesnio negu mėgautis puikiausio skonio pyragais, sausainiais, šimtalapiais, šakočiais… Ir jausti tikrų, naminių kepinių skonį – tokių, kokių nebent pas mamą gali paragauti…
Verslininkai pasakojo, jog jų kepamos produkcijos kiekis svyruoja – priklausomai nuo to, kokie užsakymai gaunami. Paprastai duona kepama dideliais, po tris – keturis kilogramus sveriančiais kepalais. Kepykla dirba viena pamaina – nuo 8 val. ryto iki 17 val. Vakarinio ir naktinio darbo nesama, tačiau porą tonų kepinių per dieną tikrai iškepama. Ir į užsienį kepiniai keliauja: jų užsako Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje esantys prekybos centrai, mūsų duoną mėgsta ir kaimynai lenkai. Užsieniečiai turi galimybę paragauti lietuviškos duonos per parodas, kuriose „Radviliškių kaimo kepykla“ nuolat dalyvauja.
„Šių metų gegužę mano sūnus vyko į Briuselyje organizuotą Duonos šventę. Beje, joje mūsų kepykla dalyvavo jau devintą kartą; o joje tradiciškai dalyvauja visų ES šalių duonos gamintojai. Tai būna puiki proga susitikti su ten gyvenančiais lietuvių bendruomenės nariais, kurie visada mus aplanko. Keista, tačiau pastebėjome ir tokią neįprastą tendenciją, kad lietuviškos juodos duonos parodos metu daugiausia nuperka tamsiaodžiai Belgijos piliečiai“, – pasakoja Audronė Kisielienė.
Radviliškių kaimo kepykloje darbuojasi 49 darbuotojai, įskaitant ir buhalterius, ir vairuotojus, ir įvairiose vietovėse šia duona prekiaujančias pardavėjas. Į šeimos verslą įsitraukęs ir vienas iš Kisielių sūnų. Jau šešerius metus į Radviliškius jis kasdien atvyksta iš Vilniaus, kuriame gyvena. Į klausimą, ar pavyksta ištrūkti atostogų, verslininkai atsakė: taip, bet visi vienu metu išvažiuoti negalime, vis vien kuris nors iš šeimos narių turi likti. Pati Audronė prisipažino kasdien besikelianti ketvirtą valandą ryto: juk reikia išleisti mašinas, išvežiojančias produkciją. Sūnui tenka spręsti klausimus, susijusius su viešaisiais pirkimais, tvarkyti dokumentaciją, na, o vyrui tenka sodybos tvarkymo rūpesčiai. Sodybą supa penkių hektarų žemės plotas su dirbtiniu tvenkiniu, didžiulis sodas su obelaitėmis ir riešutmedžiais, kurių produkcijos dalis taip pat panaudojama konditerijos reikmėms…
Na, o netrukus į Radviliškių kaimą atgūžės šimtai svečių. Vyks tradicinė Duonos šventė – su liaudies meno kolektyvų pasirodymais, amatininkų demonstruojamais gaminiais, su duonos kepinių degustacija ir rauguolių virimu… Daugybė Panevėžio ir kitų regionų žmonių nekantriai laukia šios jaukios, šiltos, „naminės“ šventės, ir yra labai dėkingi jos iniciatoriams – Audronei ir Albinui Kisieliams.
