Devynioliktasis Europos šalių kino forumas „Scanorama“ šiemet žada prasidėti naujausia prancūzų kino režisierės Mios Hansen – Love juosta „Bergmano sala“. Šis filmas Kanų kino festivalyje buvo tapęs vienu iš rimčiausių pretendentų „Auksinės palmės šakelės“ prizui gauti.
Aktorė, scenaristė, režisierė
Mia Hansen – Love gimė 1981 m. vasario 5 d. Paryžiuje, filosofijos profesorių šeimoje. Jos pavardė – skandinaviškos kilmės: Mios senelis buvo danas. Aktorė turi vyresnįjį brolį Sveną, praeityje garsų didžėjų.
Dar būdama paaugle, Mia susižavėjo aktoryste. 2001-aisiais įstojo į Paryžiaus dramos meno konservatoriją, tačiau po dvejų metų studijas metė. Vėliau kurį laiką Sorbonoje studijavo vokiečių ir danų kalbas, nors ir nenustojo domėtis kinu. Jai pavyko suvaidinti filmuose „Rugpjūčio pabaiga, rugsėjo pradžia“ ir „Sentimentalūs likimai“, kurių režisierius – Olivier Assayas, vėliau tapęs jos gyvenimo draugu ir dukters tėvu.
Iki 2005 metų Mia Hansen – Love rašydavo scenarijus garsiam kino žurnalui „Cahiers du cinema“ ir bandė kurti trumpametražius filmus. Sekėsi neprastai, taigi vėliau sekė sudėtingesnis darbas kine – juosta „Viskas atleista“. Už ją kūrėja buvo nominuota nacionalinei „Cezario“ kino premijai („Geriausio debiuto“ kategorijoje“). Antrasis filmas „Mano vaikų tėvas“ buvo parodytas 62-ojo Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“ ir pelnė specialų žiuri prizą. Sekantis šios režisierės darbas – pusiau biografinė juosta „Pirmoji meilė“. Pagrindinio vaidmens atlikėją Lolą Creton filmo kūrėja pamatė filme „Mėlynbarzdis“ ir ji jai taip patiko, kad pasiūlė vaidinti pas save. Šis filmas buvo demonstruojamas Lokarno kino festivalyje ir specialiai paminėtas žiuri. Na, o Toronto kino festivalio žiūrovai išvydo Mios Hansen – Love sukurtą dramą „Edenas“, pasakojusią apie jaunuolį, atradusį sau naują muzikinę kryptį. Siužetą filmui padiktavo režisierės brolis Svenas, tapęs juostos scenarijaus autoriumi. Jis, kaip minėjome, seniau buvo garsus didžėjus ir muzikos temas išmano puikiai.
Kino gerbėjams iš Lietuvos jos kūrybinis braižas jau pažįstamas
„Scanoramos“ dėka mūsų šalies žiūrovai jau turėjo galimybę susipažinti su šios kino pasaulyje garsios režisierės kūryba. Mūsų ekranuose buvo rodomas jos filmas „Ateitis“ (2006), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko garsi aktorė Isabelle Huppert.
Isabelle Huppert vaidino Nathalie, filosofijos dėstytoją aukštesnėse klasėse. Nathalie mėgsta savo darbą: jai patinka mokyti paauglius savarankiškai mąstyti, uždavinėti klausimus ir patiems ieškoti atsakymų į juos. Nathalie vyras taip pat dėsto filosofiją, bet kitoje mokymo įstaigoje ir kita maniera – kur kas kietesne ir nekompromisine. Kai sutuoktinis prisipažįsta, kad sutiko kitą moterį, o senatvine demencija serganti Nathalie mama palaipsniui gęsta, herojė sukaupia visas jėgas ir bando gyventi nedejuodama ir niekam nesiskųsdama…
Mia Hansen – Love rodo gana paprastas situacijas, bet visiškai neįprastą heroję. Nathalie neieško paguodos naujo vyriškio glėbyje (nors atvyksta į svečius pas buvusį mokinį, kur šis gyvena su visa kompanija filosofų – anarchistų), o su netikėtai užklupusiu vienatvės jausmu susidoroja pati. „Ateitis“, pagardinta šmaikščiu jumoru ir aktorės Isabellės Huppert komedijiniu talentu, sėkmingai išvengia ir melodraminių klišių, ir pretenzingumo, kurių būtų galima tikėtis iš filmo apie filosofus. Tuo pat metu Mia Hansen – Love rodo neišvengiamą laiko tėkmę, kurioje susidoroti su sunkumais padeda ne jausmai, o intelektas.
Už „Ateitį“ režisierė laimėjo „Sidabrinį lokį“ 66-ajame Tarptautiniame kino festivalyje.
Subtili pagarba kino istorijai ir Bergmano jausmų slėpiniams
Režisierė sako: „Suvokimas, kad noriu kurti filmus, man teikia jėgų. Nes kino kūrimas yra atsakymas į esminius egzistencijos klausimus: „Kas yra grožis? Kodėl aš gyvenu?“
Mios Hansen – Love kuriamų filmų temos daugiausia liečia šeimyninius, romantinius santykius ir jų poveikį tolesniam herojų gyvenimui. Visos temos paremtos svarbiais žmonėmis ar įvykiais pačios režisierės gyvenime, nors jos ir nėra autobiografinės. Kritikai jas apibūdina kaip intymias, realistines, tačiau be melodramos gaidelių. Pasak aktorės brolio Sveno, sesers filmai yra labai tikroviški. Ji vengia šokiruojančių, dramatiškų įvykių, savo juostose remiasi subtiliais, emociniais poslinkiais, o visi esminiai jos filmų momentai vyksta natūraliai, be išankstinių nuostatų.
Įsimylėjusi kinematografininkų pora išsirengia į romantišką kelionę po garsią Švedijos Fore salą. Būtent čia ilgus metus darbavosi garsusis režisierius Ingmaras Bergmanas. Būdami tikri legendinio kino kūrėjo fanatai, jie planuoja sukurti dokumentinį kūrinį, skirtą jo kūrybai. Atvykę į išsvajotą vietą, sutuoktiniai nedelsiant imasi įgyvendinti savo sumanymą. Pirmiausia jiems tenka ieškoti liudininkų, kurie savo akimis būtų regėję dirbantį Bergmaną. Štai čia poros ryšys netikėtai patiria rimtą išbandymą – mat subtilus ryšys tarp svajonių pasaulio ir realybės netikėtai nutrūksta. Tarp filmo veikėjų atsiranda nuolatinė įtampa. Pasak režisierės, bendraudamas su kuriančiu žmogumi, niekada negali galutinai suprasti jo vidinio pasaulio, o jis pats niekada neįstengs galutinai atsiverti kitam.
Tiesioginių sąsajų su Ingmaro Bergmano kūryba šioje kino juostoje nėra, tačiau šį kino kūrėją labiausiai dominusias temas – kūrybos ir jausmų slėpinius – režisierė interpretuoja. Interpretuoja savitai, pripažindama, kad Ingmaro Bergmano kūryba daugybę metų veikė jos vaizduotę. Naujausia kino juosta „Bergmano sala“ kaip tik ir padėjo suprasti šias įtakas ir naujai paliesti abiems kūrėjams svarbias temas.
