Išgirdę Nobelio pavardę, tuoj pat įsivaizduojame garsiosios premijos įkūrėją Alfredą. Šio žmogaus vardas į istoriją įėjo, atrodo, visiems laikams. Tačiau anaiptol ne visi žinome kitus šios giminės atstovus, savo gyvenamuoju metu irgi garsėjusius neeiliniais sugebėjimais ir pasiekimais. Tokie, pavyzdžiui, buvo Alfredo broliai Liudvigas ir Robertas.
Išsamesnių žinių apie juos neturėjau ir aš, kol nepasitaikė netikėta proga apsilankyti jų vardu pavadintame Batumio technologijos muziejuje. Štai tada ir paaiškėjo, jog su šiuo miestu talentingus verslininkus Nobelius siejo ilgi gyvenimo ir darbo metai, ir kad čia, viename iš jo gatvių, tebestovi juos menantis istorinis XIX a. pab. – XX a. pr. pastatas. Jame prieš šimtmetį veikė brolių Nobelių naftos gavybos bendrijos kontora.
Taip jau sutapo, kad mūsų visažinė gidė Tamuna Oragvelidzė, pasirodo, kurį laiką buvo šio muziejaus direktorė, ir apie šiuos gabius pramonininkus gali pasakoti ištisas valandas, pateikdama įspūdingų praeities gyvenimo detalių ir faktų. Jos dėka pasinėrėme į tuos laikus, kai Rusijos imperatoriumi buvo reformų nevengęs caras Aleksandras II. Rusijoje tuomet ginklų gamybos verslą vystę talentingi švedų verslininkai Liudvigas ir Robertas Nobeliai gamybai reikalingos medienos atsiveždavo iš kitų šalių. Norėdami optimizuoti išlaidas, nusprendė paieškoti pigesnių žaliavų ir tuo tikslu nuvyko į Kaukazą. O atsiradę ten, pasidomėjo ir kitais šių žemių turtais. Pirmiausia, žinoma, nafta.
Tąsyk jiems ir šovė į galvą išganinga mintis: o kodėl nepabandžius per Batumį transportuoti naftą iš Baku į Europą? Robertas Nobelis apie Batumį atsiliepė taip: „Tarp įvairiausių naftos transportavimo iš Baku maršrutų aš siūlau pasirinkti tokį, kuris driektųsi per Gruziją. Be šių šalių teritorinio artumo, būtina atsižvelgti ir į visiškai unikalią brolybę ir ištikimybę, per amžius susiklosčiusią tarp šių tautų. Tokiems svetimšaliams, kaip mes, šis faktorius turi išskirtinės reikšmės. Kiti maršrutai susiję su gana nemaža rizika, tad aš tvirtai įsitikinęs, jog mes turime pasirinkti būtent šį“.
Netrukus caro valdžios sutikimas buvo gautas, ir naftos išgavimo bei perdirbimo kompanija (vėliau tapusi stambiausia Rusijos imperijoje) buvo įsteigta. Batumyje išdygo naftos terminalas, ant Juodosios jūros kranto atsirado milžiniški plieno rezervuarai, buvo nutiesta geležinkelio linija, jungusi Baku, Tbilisį ir Batumį. Šie „naftos karaliais“ praminti verslininkai įnešė didžiulį indėlį į Pietų Kaukazo ekonomikos plėtrą. Batumis per trumpą laiką virto populiariu miestu, traukte traukiančiu piniguočius iš viso pasaulio. Jis buvo labai patrauklus investuotojams, mat jo uostas turėjo porto-franko statusą, suteikiantį teisę įvežti ir išvežti prekes be muito. Laivai ir keltai į Batumio uostą atplaukdavo perpildyti. Čionai verždavosi poetai, rašytojai, aktoriai: kultūrinis gyvenimas žėrėjo visomis vaivorykštės spalvomis.
Šių drąsių novatorių prisiminimui 2007 metais Batumyje duris atvėrė Technologijos muziejus, pavadintas jų vardu. Įsikūrė jis name, kur kažkada būta brolių Nobelių kontoros.
Liselidzės gatvėje esantį dviaukštį namą su vidiniu kiemeliu, supamą žydinčių magnolijų ir kitos žalumos, pasiekėme pliaupiant stipriam lietui. Bet koks vaikščiojimas tokiu oru grėstų peršlapimu iki paskutinio siūlgalio, taigi buvo puiki proga šiame muziejuje pabūti ilgiau. Ir pabuvome, nors būtume galėję po jo sales dairytis dar ilgiau – taip čia įdomu…
Ekspozicija pirmiausia atskleidžia tą „auksinį“ Batumio miesto laikmetį, kai gigantiškos permainos vyko tiesiog akyse. Pirmajame aukšte kabančios nuotraukos rodo, kaip atrodė ano meto naftos įrenginiai, laisvojo uosto zona, kaip buvo tiesiamas geležinkelis. Senoviniai plakatai, informaciniai skelbimai, reklamos liudija, kad sumaniems žmonėms čia buvo kas veikti. Tuo metu Batumyje sparčiai darbavosi ir kiti garsūs to laikmečio verslininkai – baronas Alfonsas Rotšildas, Aleksandras Mantaševas, apie juos ekspozicijoje irgi galima rasti žinių.
Salės centre į akis krinta kolbos su naftos pavyzdžiais, simbolizuojančiais nepakeičiamą „juodojo aukso“ vaidmenį Batumio vystymesi. O kabančiame Rusijos žemėlapyje nužymėti brolių Nobelių naftos produktų sandėliai – kur tik jų nebūta! Labai įdomu pažvelgti ir į muziejuje saugomą pirmąją spalvotą Batumio fotografiją, kurios autorius – S. Prokudinas – Gorskis.
Antrasis aukštas skirtas kitoms Batumio ir Adžarijos regiono gyvenimo sritims atskleisti. Ypač – arbatos kultūrai. Šio skyriaus eksponatai susiję su kinų verslininku Lao Czin Cziao, kuris buvo pakviestas iš Kinijos į Adžariją arbatos plantacijoms įsteigti. Būtent šio žmogaus dėka minėtame regione buvo padėti arbatos kultūros vystymo pagrindai. Šio aukšto ekspozicijos taip pat pasakoja apie tabako ir vyno pramonės plėtojimą Adžarijoje, apie to meto tipografinę techniką, fotografijos vystymąsi, meną ir kitas svarbias sritis.
Neabejotinai verta apsilankyti šiame muziejuje. Savo garsiųjų giminaičių atminimo išsaugojimu liko labai patenkintas ir šiame muziejuje lankęsis Nobelių provaikaitis, iš pradžių skeptiškai vertinęs informaciją, kad kažkokiame Batumyje esama su jo giminės vardu susijusio muziejaus. Apžiūrėjęs ekspoziciją ir išvydęs iki šiol jūros pakrantėje stovinčius naftos rezervuarus, pareiškė, kad prosenelių viskas daryta su „švedišku tikslumu“, vadinasi, šimtmečiams. Jis buvo teisus.
Kuo toliau, tuo labiau Adžariją pamilsta lietuviai
Brolių Nobelių technologinis muziejus – tik vienas iš daugelio kultūros ir meno objektų, kuriuos labai pravartu aplankyti, svečiuojantis šiame Sakartvelo regione. Pasak Adžarijos turizmo departamento darbuotojų, kasmet jų svetingame krašte pabuvoja per pustrečio milijono turistų iš viso pasaulio. Nereiktų stebėtis – kartvelai turizmą laiko prioritetine ūkio šaka ir skiria jam tikrai daug dėmesio. Visos šalies mastu investicijos į turizmo sritį siekia šimtus milijonų larių (lariai – Sakartvelo pinigai); vien Adžarijai turistai leidžia užsidirbti apie pusketvirto milijono dolerių. Prisideda ir tai, kad net 98 pasaulio šalių gyventojams čia leista įvažiuoti be vizų. Lietuviams – taip pat, neveltui jų į Adžariją kasmet atvyksta maždaug 25 tūkstančiai. Žinoma, kelionėms labai pakenkė nelemtasis kovidas, tačiau pandemijai atslūgus, Sakartvelas vienas iš pirmųjų pasaulyje atvėrė duris keliautojams.
Lietuvos turistai, žinoma, svajoja, kad į Adžarijos sostinę Batumį būtų tiesioginis reisas; aviakompanijos vis žada jį paleisti, bet kada tiksliai, kol kas niekas negali atsakyti. Tad iš Vilniaus tenka skristi per Kutaisį, o jau iš ten Batumį ir kitus miestus pasiekti galima be problemų: savo paslaugas siūlo ir visuomeninis transportas, ir privatūs vežėjai. Kai skridome „Wizzair“ aviakompanijos lėktuvu, salone nebuvo nei vienos laisvos vietos. Atgal – taip pat. Įdegę ir pailsėję tėvynainiai dalijosi Adžarijoje praleisto poilsio įspūdžiais, visi buvo linksmi ir patenkinti. Buvo birželio mėnuo, o šis metas – labai palankus mums, karščius sunkokai pakeliantiems lietuvaičiams. Adžarija pasitiko vešlia žaluma, termometro stulpelis neiškilo taip aukštai, kaip pasitaiko rugpjūtį, tad daugelis turistų renkasi būtent šį metą. Aišku, labai smagu čia atkeliauti ir rudenį, kai nuimamas vynuogių derlius ir kalnai nusidažo aukso spalva.
Vis daugiau mūsų tėvynainių atranda Adžariją ir kaip idealią vietą žiemos atostogoms. Šis regionas, be nuostabios Juodosios jūros pakrantės linijos, pasižymi ir kaip vienas iš Sakartvelo aukštikalnių teritorijų. Vidutinis Adžarijos kalnų aukštis – 2000 – 2500 metrų virš jūros lygio, o tai – ideali vieta kalnų slidinėjimo mylėtojams. Čia įsikūrę kalnų slidinėjimo kurortai tinka ir sportiniam turizmui, ir šeimyniniam poilsiui. Mėgėjai leistis į pėsčiųjų žygius, nakvoti palapinėse, džiaugtis nuostabiais gamtos vaizdais gali pasirinkti saugomas teritorijas, kurių Adžarijoje – keturios. Tai – nacionaliniai Mtiralos, Kintrišio, Mačachelos parkai ir saugoma Kobulečio teritorija. Čia auga nuostabūs subtropiniai augalai, stulbina alpinė žaluma, žvilgsnį prikausto kerinčio grožio ežerai ir senieji kaimai su autentiška architektūra. Rojumi Juodosios jūros pakrantę ir Batumio apylinkes laiko ornitologai – juk per šias vietoves driekiasi paukščių migraciniai takai.
Ką ir bekalbėti, Adžarija siūlo nuostabias galimybes žmonėms, norintiems pajusti nepakartojamų įspūdžių bei atrasti tikrą sielos ramybę ir harmoniją.
„Pozicija“ nuoširdžiai dėkoja Adžarijos turizmo ir kurortų departamentui, surengusiam pressturą Lietuvos žiniasklaidos darbuotojams ir leidusiam pajusti šio regiono unikalumą.
Virginijos Barštytės, Jolantos Beniušytės ir Adžarijos turizmo ir kurortų departamento nuotraukos
