Ištikimas savo devizui
Tarp garsiausių šių metų „Scanoramos“ kino festivalio režisierių – norvegas Hansas Petteris Molandas. Jis pristatė savo naujausią juostą „Vogti arklius“, už ypatingą meninį indėlį Berlyne apdovanotą Sidabriniu lokiu. Šis kūrėjas kino mėgėjams jau žinomas iš filmų „Aberdynas“, „Gražioji šalis“, „Savaip sąžiningas žmogus“, „Metų pilietis“. Jie buvo rodyti ankstesnėse „Scanoramose“. Na, o šiemetinio festivalio filmas mūsų žiūrovus dar traukia ir tuo, kad dalis jo kadrų buvo nufilmuota Lietuvoje.
Pasak Hanso Petterio Molando, filmuota nepaprastai graži Lietuvos gamta, savo įspūdingumu nei kiek nenusileidžianti Norvegijai. Norvegai net nesuprato, kad juostos kadruose – ne jų šalis. Filmo kūrimo Lietuvoje įspūdžiais režisierius pasidalijo savo meistriškumo seminare, kurio devizu tapo jo mėgstamas Oskaro Vaildo posakis „Būk savimi. Buvimas kitu jau užimtas“. Ką gi, ir šiame filme kūrėjas liko ištikimas savo devizui – savito jo kūrybos stiliaus nesupainiosi su jokiu kitu, jis lieka savimi…
Neblėstantis ilgų dešimtmečių skausmas
Vienišų senukų su liūdnu žvilgsniu Stellanas Skarsgardas yra suvaidinęs tiek, kad vargu ar jis, kaip aktorius, dar gali šiame amplua ką nors nustebinti. Čia jo personažas Trondas sugrįžta į Norvegiją po daugiau kaip 40-ies metų gyvenimo Švedijoje ir beveik po 40-ies santuokos metų: jo žmona žuvo autokatastrofoje, kai jis buvo už vairo. Jis yra kankinamas praradimo jausmo, bet ne kaltės, ir šis jausmas jam neduoda ramybės. Beje, prisiminimai, aplenkdami ilgą šeimyninį gyvenimą, jį nuveda į tolimą praeitį, į 1948 metus, kaip penkiolikmetis Trondas, kol motina ir sesuo liko Osle, praleido paskutiniąją savo vasarą su tėvu kaime.
Atsitiktinai sutiktas ir sunkiai atpažintas pagyvenęs kaimynas (taip pat žinomas skandinavų aktorius Bjornas Flobergas) pasirodo esąs tas pats berniukas, kuris tą pačią 1948 metų vasarą atsitiktinai, žaisdamas su medžiokliniu šautuvu, nušovė savo dešimtmetį dvynį brolį, po to jų vyresnysis brolis, neprižiūrėjęs jaunesniųjų, kažkur pradingsta, o nelaiminga motina susieina su Trondo tėvu. Paauglio išgyvenimai, stebint tėvo romaną, su ištekėjusia kaimyne, sudaro pagrindą siužeto, pasakojamo netolygiai, su tyčiniais kai kurių esminių detalių praleidimais, suteikiančiais filmui dviprasmiškumo, o paprasčiau pasakius, tyčinio drumstumo. Mat filmo dramaturgija (tikriausiai sekant romanu – pirminiu šaltiniu), kuriama, remiantis ne logiška senų įvykių prisiminimo seka, bet leitmotyvais, refrenais, tame tarpe ir vizualiniais.
Trondo tėvas – fermeris, užsiimantis medienos paruošomis ir sielių plukdymu. Iš pradžių kaimo gyvenimas atrodo idiliškas, netgi Trondas su kaimynu, vyriausiuoju broliu tų dvynių, iš kurių vienas vėliau bus nušautas, o kitas taps netyčiniu žudiku, „nuvaro arklius“. Tačiau ne naudos dėlei, kaip čigonai, o juokais – pasijodinėti. Tačiau tėvas netikėtai sumano netinkamu metu kirsti mišką – ir ne šiaip sau: našlė, praradusi vieną iš sūnų dvynių, tampa jo meiluže. O per miško paruošos darbus, kaimyniškai padėdamas Trondo tėvui, nelaimingos moters vyras kažkaip labai jau tinkamu laiku susižeidžia, padėdamas krauti rąstus plukdymui upe.
Meilužiams nelieka kliūčių, neskaitant smalsiojo Trondo, bet ir jis tėvui netrukdo, nors pats labai kremtasi. Vėliau, sugrįžęs į miestą po sielių plukdymo, Trondas sužino, kad tėvą matė paskutinį kartą – į šeimą jis negrįš ir su juo niekada nepasimatys, jį su seserimi augins viena mama, o pinigų už nuplukdytą medieną šeima gaus tiek, kad vos užteks jo kostiumui. Bet ar tėvas su naująja moterimi likusius gyvenimo metus nugyvens laimingai, mūsų herojus taip ir nesužinos. Nepasikalbės apie tai ir su savo sutiktu kaimynu, buvusiu dvyniu – šauliu. Tas nepasakys, gal tausodamas Trondo jausmus, o pats Trondas savo ruožtu to nepaklaus.
Psichologinės dramos fone – ir politinis aspektas
Iš principo, šis filmas – šeimyninė psichologinė drama, patraukianti simpatingais personažais. Bet čia įsiterpia dar ir istorinis – politinis aspektas, gana silpnai išryškintas. Pasirodo, Trondo tėvas ir jo meilužė kaimynė 1948 metų vasarą plukdydami sielius susitiko ne pirmąsyk, o bendravo jau karo metais, dalyvaudami norvegų pasipriešinimo judėjime prieš nacius, palaikydami ryšius su norvegų pogrindžiu ir padėdami nelegalams ryšininkams persikelti į neutraliąją Švediją. Ir vos nepražudę savęs, kai vienas iš nelegalų netikėtai išsidavė ir žuvo.
Ši linija filme silpna – ją išbraukus iš scenarijaus, nieko nepasikeistų. Bet ji, matyt, įterpta kažkokiais ideologiniais sumetimais, ne meniniais. Norvegija mėgsta kalbėti apie savo antifašistinį pasipriešinimą, apie pogrindį, apie savo kovą prieš okupantus. Šalis tarsi nori užkirsti kelią balsu neišsakomai, tačiau aiškiai nuspėjamai kitų šalių gyventojų nuomonei: esą, Norvegija, vermachto verčiama, beveik iškart pasidavusi naujajai tvarkai, o vokiečiai, savo ruožtu, čia su vietiniais gyventojai nesielgę taip žvėriškai, kaip kitur. Šie faktai, matuojant šių laikų matais, „nepatogūs“, taigi ir kuriami pasakojimai apie herojiškas kovas prieš nacius, įterpiant juos į meno kūrinius.
Taip, matyt, pasielgta ir šį kartą, deja, tai yra silpnoji filmo pusė. Pernelyg jau viskas „pritempta“…
