Netoli sienos su Latvija įsikūrę, naftininkų miestu praminti Mažeikiai ir jų apylinkės turi ką parodyti atvykstantiems svečiams. Apie istorinį Viekšnių miestą, su kuriuo tiesiog privalu susipažinti kiekvienam šio Žemaitijos kampelio lankytojui, jau rašėme; dabar gi norėtųsi paminėti tuos objektus, kurių tikrai nederėtų pamiršti apžiūrėti, atsidūrus Mažeikių rajone. Tai –
* Mažeikių muziejus
Užsukę į jį, turėsite puikią progą daug sužinoti apie šio miesto ir jo apylinkių praeitį ir dabartį, apie iškilias asmenybes, palikusias pėdsaką krašto istorijoje, ir apie savo gimtąjį rajoną dabar garsinančius žmones.
Muziejus įkurtas dar prieškariu, 1928-aisiais, ir tai buvo padaryta jo ilgamečio vadovo Stasio Ličkūno iniciatyva. Daug nelengvų momentų savo gyvenimo kely patyrusi, ši kultūros įstaiga išliko labai populiari ir dabar: joje nuolat pilna lankytojų, tiek savų, mažeikiškių, tiek iš kitur atvažiavusių. Mat čia nuolat kas nors vyksta: parodos, dailininkų plenerai, konferencijos, simpoziumai, įvairūs edukaciniai užsiėmimai. Pavyzdžiui, dabar būrius smalsuolių sutraukia paroda, pasakojanti apie naftą.
Surengti ją muziejininkams padėjo Mažeikių naftos gamykla, kurios darbuotojai iš patirties žino, kiek daug klausimų, susijusių su naftos gavyba ir jos perdirbimu, kyla Mažeikius lankantiems žmonėms. Taigi moderniai įrengtoje ekspozicijoje galima rasti atsakymų į visus rūpimus klausimus.
Kokiose šalyse naftos išgaunama daugiausia, kokį procentą sudaro jos eksportas, kokiu keliu nafta atkeliauja iki Mažeikių, kaip vyksta jos perdirbimas – visa tai išsamiai paaiškinama, pasitelkiant modernias informacines technologijas.
Ekranuose galima išvysti viską: kaip nafta pumpuojama iš atplaukusių tanklaivių, kaip patenka į Būtingės rezervuarus, kaip požeminiais vamzdžiais keliauja į Mažeikius. Puikiausios vaizdinės pamokos visiems, ypač – moksleiviams, kurie čia dažnai atvyksta su mokytojais. O įspūdžius dar labiau sustiprina suteikta galimybė uosle pajusti naftos rūšių skirtingumą: pasirodo, vienaip kvepia rusiška nafta, kitaip – arabiška ar norvegiška.
Labai įdomios ir kitos muziejaus ekspozicijos. Viena iš jų, pavadinta „Mažeikių kraštas: tarp kuršių, žiemgalių ir žemaičių“, kaip tik pasakoja apie gyventojus tos teritorijos, kuriai buvo lemta atsidurti minėtų žemių paribyje, savotiškame pasienyje. Mažeikiškių protėviams gyventi nebuvo lengva – aplinkui plytėjo pelkynai, dykvietės.
Seniai praeitin nugrimzdusių laikų būtį atskleidžia dvi turtingos archeologinių radinių salės. Eksponuojama daug ginklų, rastų, kasinėjant senuosius Mažeikių krašto piliakalnius ir kapinynus; dėmesį traukia žiedai, gausi kitokių istorinių papuošalų kolekcija, pristatyta labai įdomiai, senuosius eksponatus lyginant su dabarties juvelyrų darbais. Beje, apie archeologinius radinius, iliustruojančius krašto istoriją, senovinius piliakalnius ir kapinynus, įdomiai pasakoja ir lankytojams demonstruojamas filmas.
Muziejuje gausu unikalių radinių: pagamintų iš gintaro daikčiukų, zoomorfinių figūrėlių, amuletų, taip pat eksponuojamas senovinis šalmas ir kaustytas ragas.
Visų dėmesį patraukia šio muziejaus simbolis – arkliukas. Iki šiol tebespėliojama, kam galėjo būti skirtas šis archeologų atrastas daiktas. Gal tai buvo žaislas? Bet jis – metalinis, iš metalo niekas žaislų nekaldindavo. Gal papuošalas? Tačiau jis neturi jokios skylutės ar kilpelės. Greičiausiai šis muziejaus logotipu tapęs žirgelis buvo naudojamas ritualiniams tikslams. Beje, arklys mūsų protėvių laikytas vaisingumo simboliu.
Parodoje gausu baltų genčių žemes vaizduojančių žemėlapių; kai kurie žemėlapiai nurodo ir kuršių, žiemgalių bei žemaičių žemėse buvusius piliakalnius, senuosius kapinynus, vykusių mūšių vietas.
Muziejaus darbuotojai labai stengiasi, kad jo lankymas būtų kuo patogesnis žmonėms su negalia. Daugelį eksponatų galima pačiupinėti, paliesti, o tai itin aktualu neregintiems lankytojams, Yra užrašų Brailio raštu, nemaža taktilinių, jutiminių objektų, kurtieji gali pasinaudoti gestų kalba, be to, ekspozicijos lengvai prieinamos judėjimo negalią turintiems žmonėms. Neveltui muziejaus darbuotojai džiaugiasi, kad tokių ekspozicijų, kaip Mažeikiuose, nesama nei Baltijos šalyse, nei Lenkijoje.
Na, o menu besidomintys žmonės čia gali susipažinti su įvairių sričių menininkų kūriniais. Kai lankėmės, muziejuje veikė Mažeikių skiautininkių klubo „Lankstas“ narių paroda; įdomios nuotraukos pasakojo apie iškilią asmenybę – dailininką, fotografą ir diplomatą Antaną Liutkų (1906 – 1970). 1941 – 1953 metais darytose nuotraukose įamžinta jo šeima ir artimieji, taip pat kolegos diplomatai ir karo pabėgėliai iš Lietuvos. Na, o kita fotografijų paroda – tai vilniečio fotografo Arūno Baltėno pasakojimas apie Mažeikių rajono Žemalės kaime gyvenančią Kimčių šeimą. Savo herojų gyvenimą šis menininkas fiksuoja jau 15 metų, yra įamžinęs visus svarbiausius jų gyvenimo įvykius: vestuves ir laidotuves, šventes ir kasdienybę. Fotomenininko ir kaimo gyventojų šeimos draugystė tęsiasi, taigi nuotraukų ir ateityje nestigs.
*„Tortelje“ kavinė
Daugelį sudomina jau pats šios užeigos pavadinimas, dvelkiantis prancūziškumu. Išties, su Prancūzija esama šis tas bendra: daugelis čia pardavinėjamų skanėstų pagaminti pagal prancūziškus receptus. Jų kavinės šeimininkė Aušra Baltmiškienė išmoko Prancūzijos klasikinės konditerijos kursuose, taip pat yra įvaldžiusi šiuolaikinės konditerijos ir šokolado gamybos paslaptis.
Bet pradėkime nuo pradžių.
Konditerės profesijos ponia Aušra nebuvo įgijusi – Mažeikiuose ramiausiai darbavosi kirpėja. Tik kai nepriklausomybės pradžios laikais atsivėrė Europos sienos ir atsirado galimybė patobulinti savo specialybės žinias, ja pasinaudojo ir išvyko į stažuotes Anglijon, Italijon, Prancūzijon. O laisvu nuo mokymosi laiku stengdavosi kuo giliau pažinti lankomas šalis. Ir jų gastronomiją – taip pat. Kavinėse ragaudama konditerijos gaminius, moteris atkreipė dėmesį į tai, kad jie gerokai skiriasi nuo tų, kurie įprasti Lietuvoje: yra žymiai lengvesni, ne tokie riebūs, dažnai pagardinti įvairiais vaisiais, uogomis, riešutais. Ir pasvajojo – gera būtų tokiais gardžiuotis ir savo šalyje…
Tačiau nuo svajonės iki realybės – didelis nuotolis. Netikėtai pasikeitęs gyvenimas per nelemtąjį kovido laikotarpį ir priverstinis užsidarymas tarp keturių sienų (kirpyklos juk buvo uždarytos!) šukuosenų meistrei suteikė progą kardinaliai pakeisti savo gyvenimą. Per laisvą laiką baigusi minėtuosius prancūziškos konditerijos kursus, ėmė ieškoti progų įgytas žinias pritaikyti gyvenime.
Epidemijai pamažėle atslūgstant, moteris nusprendė atsisveikinti su kirpėjos darbu, juolab, kad netikėtai pasitaikė proga išsinuomoti patalpas viename senoviniame, dar nuo karo išlikusiame Laižuvos gatvės name. Štai čia ir prasidėjo išskirtinių desertų gamyba. „Panorau susigrąžinti tuos laikus, kai konditerijoje nebuvo jokios chemijos, jokių dažiklių, skonio stipriklių, saldiklių… Vien tikri kiaušiniai, natūralus medus, riešutai, uogos, vaisiai. Ir dar – tokia kava, kokia mėgaujasi žmonės Italijoje“, – pasakojo „Tortelje“ šeimininkė.
Žinoma, tokia „gamyba iš dūšios“ nebuvo ir nėra lengva. Gamybines patalpas teko įrengti antrame išsinuomoto pastato aukšte, o pirmame įkurdinti desertinę – kavinę. Patalpa nedidelė, vos keli staliukai, bet jų tikrai pakanka, juk Mažeikiai – ne koks didmiestis. Užtat dabar jau yra ir savų pirkėjų, ir savų kavos mėgėjų.
Čionai užsuka tie, kurie nori kokybiškų sausainių, pyragaičių, tortų, kurie mėgaujasi klasikiniais prancūziškais desertais, užsigerdami norimos rūšies kava. „Turiu dvi pagalbininkes – Gabrielę ir Katią. Pastaroji – pabėgėlė nuo karo Ukrainoje. Ją, profesionalią baristę, puikiai išmanančią kavos virimo paslaptis, persiviliojau iš darbo baseine.
Abi eksperimentavome su įvairiomis kavos rūšimis, kol sukūrėme tokius gėrimus, kurie mums pačioms patinka, – pasakojo Aušra Baltmiškienė. – O kavos kokybiškumo įrodymu buvo tapę į Mažeikių naftos gamyklą atvažiavę dirbti italai. Į mūsų kavinę išgerti savo mėgiamo „espresso“ jie užsukdavo po keturiskart per dieną. Ir gyrė, sakydami, kad ši kava – kaip jų gimtojoje Italijoje. Svajojau, kad ir mažeikiškiai labiau įprastų kava gardžiuotis ne namuose, o kavinėse. Kad jie tiesiog pasidžiaugtų galėjimu išeiti iš namų…“
Linkime, kad ta svajonė darbščiosioms „Tortelje“ moterims išsipildytų.
*Atokvėpis Pauliankos poilsiavietėje
Nors poilsiavietė, įsikūrusi labai romantiškoje vietoje, ant šniokščiančios Ventos kranto, tik į trečiuosius veiklos metus įžengė, savo nuolatinių gerbėjų jau turi. Žmonėms patinka apsigyventi mediniuose namukuose, mėgautis niekieno nedrumsčiama ramybe, maudytis švariame upės vandenyje, klausytis paukščių giesmių, žvejoti. Ypač pamėgę šią vietą tie, kurie trokšta tykaus atokvėpio nuo miesto triukšmo.
Aišku, įspūdingoje vietoje esančią poilsiavietę kartais išsinuomoja ir įmonės savo korporatyviniams renginiams, ir vestuvininkai, ir jubiliatai. Čia vyksta giminių susitikimai, krikštynos, Krakių miestelio bendruomenė taip pat čia susiburia įvairiomis progomis.
„Kai atsidarėme, nesitikėjome, kad mūsų poilsiavietė taip greit taps tokia populiari, – pasakojo jos šeimininkė Vilma Petrauskienė. – Vietas vasarai žmonės užsisako gerokai iš anksto: juk atvyksta iš visos Lietuvos, netgi latviai atvažiuoja. Galime priimti 50 žmonių nakvynei, na, o pokylių metu mūsų terasoje laisvai sutelpa geras šimtas ir daugiau svečių. Beje, šią žiemą taip pat neteko užverti durų – dirbom savaitgaliais“.
Ko jau ko, o bendravimo su žmonėmis patirties ponia Vilma jau su kaupu įgijusi: juk septynerius metus turėjo kaimo turizmo sodybą Skuodo rajone. Žinoma, su ja teko atsisveikinti – visko neaprėpsi, tačiau moteris tikrai žino: darbas kontoroje su kokiais nors popieriais – tikrai ne jai, jai reikia bendravimo su žmonėmis.
„Nesakau, kad nuolatinis vasaros šurmulys neišvargina. Pailstu, ir dar kaip. Tačiau ryte įbrendu į upę, išsimaudau – ir vėl žvalumas užplūsta. Tekantis vanduo mane tiesiog pakrauna energija, nusineša visas nerimastingas mintis, – tęsė savo pasakojimą šeimininkė. – Beje, subūriau bendraminčių grupę, su kuria kiekvieną sekmadienį traukiame maudytis į Ventą“.
Sveikatingumo principų besilaikantys šeimininkai stengiasi sudominti ir poilsiautojus. Pasistatydinę šešis šiltnamius, savas sveikas daržoves tiekia į virtuvę (aišku, prieš tai reikėjo įveikti biurokratinius barjerus daržovių tinkamumui nustatyti), poilsiautojams bando pasiūlyti sveiko naminio maisto, tarkim, pagaminto malkomis kūrenamoje krosnyje. Propaguojamos žemaitiškos virtuvės tradicijos: tokių patiekalų poilsiautojai labiausiai pageidauja. Ir dar – čia vyksta įvairios edukacijos, kultūriniai renginiai. Nuobodu nebūna.
*Plinkšių aukštapelkė
Mažeikių rajone plyti viena iš nedaugelio išlikusių aukštapelkių – Plinkšių pelkė. Čia prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir sovietmečiu buvo kasamos durpės, tačiau dabar jų gavyba nutraukta. Dalis senųjų durpių kasimo juostų jau atsikuria, pasidengdamos ištisine kiminų veja, apaugdamos saulašarėmis, švyliais, spanguolėmis ir kitais aukštapelkėms būdingais augalais.
Nors šiai pelkei visiškai atsigauti reikia inovatyvių hidrologinio režimo atstatymo priemonių, galima pasidžiaugti, kad jos gamtinės vertybės atsikuria. Pelkėje prieglobstį randa per 20 saugomų gyvūnų rūšių: čia veisiasi ar maitinasi tetervinai, gervės, jerubės, meletos, vapsvaėdžiai, sketsakaliai, baltieji kiškiai, ūdros, šermuonėliai, šikšnosparniai. Apie pastaruosius mums labai įdomiai pasakojo šią aukštapelkę aprodęs ir su jos ypatumais supažindinęs biologas Deividas Makavičius.
Šis žmogus yra Šikšnosparnių apsaugos Lietuvoje draugijos pirmininkas, pateikęs mums puikią staigmeną – parodęs savo globotinę šikšnosparnę Betę. Ją, sužeistą mažylę, Deividas su veterinarais gydė, bet iki galo išgydyti patirtos traumos nebuvo įmanoma. Kadangi žvėrelis gyventi savarankiškai negali, Deividas jį priglaudė, ir štai jau aštuonerius metus Betė gyvena pas jį. Per tą laiką ji jau priprato prie žmonių, taigi galėjome ir ant delno palaikyti, ir paglostyti.
Žvelgdama į mus savo juodomis žvitriomis akytėmis, šikšnosparniukė buvo rami. Įdomu buvo sužinoti, kad šikšnosparniai mato ne tik naktį, bet ir dieną, ir kad gyvena ilgai – apie 40 metų. Naudingi tai gyvūnai, taigi labai svarbu juos išsaugoti.
* Istorinė Pavirvytės dvaro sodyba
Senas tai dvaras, jau XVIII a. šaltiniuose minimas. Nurodomi ir jį valdę bajorai Antanas ir Eufrozina Goževskiai. Vėliau, 1846-aisiais, šį stambų ūkį su 517 hektarų žemės už 24 tūkstančius caro rublių nusipirko buvęs Zubovų dvaro valdytojas Juozas Paulavičius. 1883 metais Pavirvytės dvarą paveldėjo jo sūnus Edvardas, buvęs Lenkijos Kališo privačios progimnazijos savininkas. Atvykdamas į Pavirvytę, Edvardas atsivežė vertingą lenkišką progimnazijos biblioteką, tapusią viešųjų bibliotekų Ventos krašte pradininke. Paulavičiai ėmė keistis knygomis su kitų dvarų šeimininkais, Viekšnių inteligentais, mokė skaityti savojo dvaro kumečius.
1918 metų Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, profesorius Mykolas Biržiška savo atsiminimų knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“ rašė, jog pasikeisti knygų į Pavirvytę su broliais keliaudavo pėsčiomis. Iš Viekšnių jiems tekdavo sukarti net 8 kilometrus, bet trauka skaityti buvo tokia didelė!
Edvardas Paulavičius gimtajam kraštui padarė daug gerų darbų: buvo Šiaulių gimnazijos steigėjas, vienas iš Viekšnių bažnyčios statybos fundatorių. Jis turėjo aštuonis vaikus, iš kurių vienas, sūnus Juozapas, Vokietijoje baigęs pomologijos mokslus, Pavirvytės dvare įveisė 10 hektarų plotą užėmusį sodą. O caro metais netgi buvo išrinktas Šiaulių sodininkų draugijos prezidentu.
Pavirvytės dvaras mena daugelio garsių asmenybių vardus. Daugybę kartų jame lankėsi ir Paulavičių vaikus mokė garsus švietėjas ir pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjas Laurynas Ivinskis. Mėgdavo šiame dvare svečiuotis lietuvybės propaguotojas, „Lietuvos ūkininko“ steigėjas, „Varpo“ bei „Ūkininko“ redaktorius Povilas Višinskis, čia užsukdavo ir rašytoja Marija Lastauskienė (Lazdynų Pelėda).
1906-aisiais Pavirvytės dvaro savininku tapo Kuršėnų notaras Viktoras Nagurskis. Trečiajame dešimtmetyje Pavirvytės dvaro žemės buvo išparceliuotos, savininkams palikta tik 80 hektarų. Vėliau, sovietams okupavus Lietuvą, Nagurskio žmona su dukra buvo ištremtos į Sibirą ir iš ten nebegrįžo. Pačiam Viktorui pavyko pasitraukti į JAV. Pokario metais, 1947 – 1948 metų žiemomis, dvaro rūsiuose ir palėpėse glausdavosi „Vyčio“ būrio partizanas Adomas Žukauskas – Tauras.
Sovietiniu laikmečiu dvaras buvo nacionalizuotas, jo patalpose butus įsirengė keletas kolūkiečių šeimų. Pastatai buvo nugyventi, ne vienas jų sugriuvo.
Štai tokią apgriuvusią dvaro sodybą 2009-aisiais ir įsigijo dabartinis jos šeimininkas, teisininkas Antanas Naujokas. Šis žmogus, papasakojęs apie įdomią istorinio dvaro praeitį, pakvietė mus apžiūrėti savo valdų. Tai dabar jo pastangomis dvaru galima gėrėtis, o tada, kai tik jį įsigijo, viskas atrodė labai apgailėtinai. „Šabakštynai, šiukšlynai, griuvėsiai, bet jaučiau tokią gerą aurą, – pasakojo ponas Antanas. – Dvarai būdavo statomi šimtmečiams, o sovietmečiu sunaikinami bematant!
Teko perdengti stogus, sutaisyti krosnis, įstiklinti langus. Kultūros paveldo pastatų atkūrimui keliami ypatingi reikalavimai, taigi viską teko atstatyti taip, kaip kažkada būta. Laimei, į pagalbą atėjo Europos Ekonominės Erdvės mechanizmo programa, iš dalies finansavusi dvaro prikėlimą iš griuvėsių, taip pat VŠĮ Kultūros paveldo akademija bei Norvegijoje esantis Sigdal‘o muziejus.
Tarsi Feniksas iš pelenų prisikėlė ne tik buvęs dvarininkų namas. Atgijo visa jį supanti aplinka, dabar akį traukianti vešliais medžiais, išpuoselėtais gėlynais, šermukšniais apsodintu keliu. Visu tuo ir gėrisi į istorinę vasarvietę atvykstantys ekskursantai. O vietos bendruomenė dabar turi kur susiburti, čia vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, susitikimai, filmų peržiūros.
* Jadvygos Balvočiūtės vaistažolių ūkis
Šios žolininkės arbatų esame gėrę daugelis. Ir jos sudarytais vaistažolių mišiniais gelbėjęsi nuo vienokio ar kitokio negalavimo. Visoje Lietuvoje garsi farmacininkė Mažeikių rajono Gyvolių kaime turi savo gydomųjų augalų plantaciją, kurios pasižiūrėti atvyksta daugybė žmonių. Ir ne vien žvilgtelėti, kaip atrodo įžymiosios vaistažolių specialistės ūkis, bet ir pabendrauti su ja, išgirsti patarimų.
…Žolininkės pakviesti, susėdame už ilgo stalo. Nuostabiu aromatu pakvimpa pilstoma žolelių arbata, rankos tiesiasi prie pagardintų kanapėmis sumuštinių, džiovintų topinambų, savo forma primenančių traškučius, ir kitokių neįprastų sveikuoliškų gardumynų. Neįprasta, bet labai skanu. Ypač kai šias vaišes palydi ponios Jadvygos komentarai ir patarimai.
Ir komentarų, ir patarimų išgirstame ir tada, kai garsiosios žolininkės padėjėja atgabena ir ant stalo pastato didžiulę pintinę su ką tik nuskintomis vaistažolių ūkio žolelėmis. Ko tik čia nesama – ir nuo vaikystės pažįstamų augaliukų, ir ne tokių girdėtų. O Jadvyga Balvočiūtė, iš eilės traukdama iš pintinės po žolynėlį, vis prabyla, kuo jis ypatingas ir kokių galių turi.
Nustembame, išgirdę iš jos dar negirdėtos informacijos apie seniai pažįstamas mėtas, dobiliukus, gysločius, kiaulpienes, rūtas… Apiberiame moterį klausimais, ir tų klausimų lavina tokia gausi, kad net nepastebime, kad jau seniai viršijame mūsų svečiavimuisi skirto laiko limitą. Turbūt panašiai būna su visomis lankytojų grupėmis – juk visiems įdomu, kaip augalai gali pasitarnauti žmogui…
Mokslininkė apie vaistinguosius augalus, atrodo, žino viską. Tačiau turėjo prabėgti labai nemažai laiko, kol atsirado galimybė visa sukaupta informacija dalintis savo namuose – štai prieš šio stalo arba drauge su lankytojais vaikštant po savą ekologinį ūkį ir rodant, kas jame auga. Juk po farmacijos studijų teko dirbti ir vaistinėje, ir Kauno botanikos sode, ir medicinos mokykloje, ir Kamanų rezervate…
Nors sukaupta patirtis visą laiką tarnavo žmonėms, nepalyginamos galimybės atsivėrė, kai atsirado savos vaistažolės ir galimybė jomis dalintis su žmonėmis, laisvė sudarinėti oficialius, dokumentaliai patvirtintus gydomuosius žolelių mišinius, prekiauti jomis vaistinėse ir mugėse, taip pat siųsti atitinkamas vaistažoles to prašantiems žmonėms.
Dabar, vasarą, žmonės čia tiesiog plūsta, taigi į susitikimą su žolininke privalu susitarti iš anksto.
