Apsilankyti Skėmiuose – Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje, už aštuonių kilometrų nuo Baisogalos esančiame kaime – pasiūlė Lietuvos kaimo turizmo asociacijos darbuotojai. Pakvietė neatsitiktinai – ši vietovė pasižymi ne tik turtinga praeitimi, bet ir siekiu išsaugoti istorinį bei kultūrinį krašto paveldą ir senąsias kulinarines tradicijas.
Jau nuo XVIII amžiaus Skėmiai buvo plačiai žinomi kaip karališkasis kaimas. Prie Kėdainių – Baisogalos vieškelio, anksčiau vadinto traktu, apsigyvenę žmonės suskubo pasinaudoti palankia geografine padėtimi ir įkurti pakelės užeigą. Mat šalia veikė pašto arklių perkinkymo stotis, o tai reiškė, kad pro šalį visą laiką važiuos žmonės, kuriems reikės pasikeisti arklius ar bent leisti jiems pailsėti, o tuo pačiu – ir patiems atsipūsti, pavalgyti ar pernakvoti.
Atsiradusi užeiga, vietinių praminta traktieriumi, savo užduotį atliko puikiai: į ją skubėjo visi keliauninkai, išlipę iš savo bričkų, karietų, vežimų, lineikų, diližanų… Į traktieriaus istoriją visiems laikams įėjo nepaprastas įvykis: joje apsilankė net pro šalį važiavęs Rusijos imperatorius Aleksandras I su savo žmona ir palyda. Garsas apie caro viešnagę netruko plačiai pasklisti ir traktieriaus statusas kaipmat pakilo…
Šiandien sunku pasakyti, kuo tąsyk buvo vaišinta imperatoriškoji pora, bet kad jie gavo pasigardžiuoti vietoje keptais meduoliais, neabejotina. Mat šie meduoliai jau ir tais laikais buvo tapę savotiška vizitine užeigos kortele ir netrukus plačiai išpopuliarėjo. Apskritai traktieriaus virtuvė garsėjo puikiomis „naminio maisto“, skanaus ir sotaus, tradicijomis: svečiai valgė tik raugu kildintą duoną, tik nupenėtas vištas, tik skaniausius mėsos „šmotus“, kaip mini išlikę valgiaraščiai. Traktierius tais laikais buvo toks populiarus, kad į jį užsukdavo ne tik pakeleiviai: skėmiškiai vyrai čia spręsdavo visus kaimo reikalus. O sužinoję, kad vietiniai gyventojai renkasi į savo „sueigas“, carizmo laikais į traktierių vis dažniau užsukdavo rusų žandarai. Mat jiems labai rūpėjo pakontroliuoti, ar nerezgami kokie sąmokslai prieš valdžią, ar nesidalijama uždrausta lietuviška spauda. Juk gali pasitaikyti visko: žiūrėk, ims ir įvyks koks lietuviškas vaidinimas, slapta lietuviška vakaronė ar dar koks „prasimanymas“, kuriame laisvai liesis lietuviškas žodis…
Į tuos senus laikus galima ir dabar sugrįžti: traktierius dirba ir mūsų dienomis! Tereikia tik iš anksto susitarti su Traktieriaus Morta ir net savo asmeninę šventę atšvęsti „slaptoje lietuviškoje vakaronėje su liaudišku vaidinimu“. O jau užeigos šeimininkai pasistengs, kad tą vakarą joks žandaras neužsuktų…
Mūsų, žurnalistų ir turizmo organizatorių, grupę traktieriaus šeimininkės pasitiko su muzika ir noru aprodyti savo valdas, kurios, pasirodo, pakankamai erdvios. Istorinis trobesys laikui bėgant nesyk buvo keitęs savo paskirtį: jame kažkuriuo metu ir mokykla veikė, ir kultūros namai buvo, bet dabar jis vėl sugrįžo prie savo pirminės – traktieriaus – paskirties. Tiesa, atsikurti nebuvo lengva, padėjo tiktai bendras sutelktumas. Skėmių kaimo gyventojai buvo vieni pirmųjų, panorusių įkurti savo bendruomenę, kuri jau peržengė dvidešimties metų slenkstį. O gimus šiam kolektyviniam dariniui, atsivėrė ir galimybės įgyvendinti savo užmojus, užsidirbti lėšų ir jas skirti gyvenimui kaime palengvinti.
Entuziastingiausi bendruomenės nariai pabandė įsitraukti į Lietuvos Respublikos ir Šveicarijos konfederacijos bendradarbiavimo programos finansuojamą projektą „Kepėjų kaimas“. Ir jiems pasisekė: už gautas projektines lėšas pavyko įsigyti atgaivinamam traktieriui baldų, virtuvinės įrangos, indų. Ir pasitobulinimui lėšų užteko: juk reikėjo įgyti specialių žinių verslui vystyti… Projekto rėmuose gimė trys edukacinės programos: „Javo kelias“, „Bitininko sodyba“ ir „Skėmių traktierius“.
Šios programos buvo gyvai pristatytos minėtojo projekto „Kepėjų kaimas“ baigiamosios konferencijos dalyviams – konferencija juk vyko Skėmiuose. Svečiai lankėsi vietos ūkininko Anupro sodyboje, kurioje jiems buvo pristatytas ūkio darbų „paveldas“: teko pabandyti pjautuvu pjauti rugius, juos rišti į pėdas, o vėliau – pamėginti tuos rugius spragilais iškulti. Atpildas už darbą – ruginės duonos ragavimas. Jos pasiūliusi ūkininko Anupro žmona su „samdinėmis“ pasakojo, kaip sekasi šeimininkauti didelėje sodyboje, vaikams siūlė pabandyti susimalti miltų, atpažinti javus… Bitininko sodybos lankytojai buvo supažindinti su darbu bityne, na, o Skėmių traktieriuje visi gavo žinių, kaip išsikepti istorinių meduolių – tokių, kuriais vaišinosi caras Aleksandras I.
… Šių meduolių buvo pasiūlyta išsikepti ir mums. Žiupsneliu miltų pabarstę medines lenteles, kad tešla neliptų prie rankų, iš tešlos formavome įvairiausių formų kepinius – kaip kieno fantazija išmanė. Svarbiausia buvo įsidėmėti, kokį meduolį nusilipdei – kad vėliau jau iškepto savojo nesupainiotum su svetimu. Netrukus traktieriaus šeimininkės šiuos mūsų konditerinių sugebėjimų vaisius surinko ir pašovė į iškūrentą senovinę krosnį… Kol traktieriuje pietavome, šie gardėsiai iškepė. Dabar jau laukė antras kūrybiškumo išbandymo etapas – jų puošyba baltu glaistu, kurio didelį dubenį paruošė šeimininkės. Dar truputėlis laiko karštoje krosnyje – ir įvairiais raštais išmarginti kepiniai vėl keliavo ant mūsų stalo…
Pasikalbėję su veikliomis moterimis, netrukome suprasti, kaip svarbu mūsų laikais turėti aktyvią kaimo bendruomenę. Ji tiesiog suvienija visus bendram tikslui – siekti, kad gimtasis kaimas klestėtų, išlaikytų gražias tarpusavio bendravimo tradicijas, skatintų žmonių užimtumą. Juk pavieniui, be glaudaus kaimynų tarpusavio ryšio nebūtų nei populiarių ir naudingų edukacinių programų, nei bendrų švenčių. O ir siekis išsaugoti praeities paveldą būtų nelengvai įgyvendinamas.
Beje, Skėmių bendruomenė buvo viena iš tų, kurios laimėjo projekto „Prisijungusi Lietuva“ inicijuotą konkursą savam internetiniam tinklui susikurti. Dabar visos bendruomenės gyvenimo aktualijos pasirodo internetinėje svetainėje Skėmiai lt“. Reikia manyti, jog skėmiškiams naujienų niekada nestigs ir jie visuomet turės ką skelbti.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
