Gal nuo kokio vandenvardžio, o gal nuo vinkšnų medžių kilęs šio miesto pavadinimas – šiandien tiksliai atsakyti negali niekas… Tačiau Viekšnių vardas Lietuvoje skamba jau daugybę šimtmečių. Nuolat minimas jis ir dabar – juk miestas seniai tapo neatsiejama mūsų tautos istorijos ir kultūros dalimi. Viekšnius stengiasi aplankyti visi, atvykę susipažinti su Mažeikių rajonu. Ne išimtis buvo ir mūsų, žurnalistų, grupė, Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centro pakviesta susipažinti su patraukliausiais lankytinais šio Žemaitijos krašto objektais ir turizmo plėtros galimybėmis.
Senasis Beždžionių tiltas ir kitos Viekšnių įdomybės
Pažintį su Viekšniais daugelis turistų pradeda būtent nuo šio tilto. Jau keliasdešimt metų jis leidžia per savo siaurą „nugarą“ einantiems žmonėms ne tik grožėtis sraunia upės tėkme, bet ir atsikratyti įvairių negandų. Pasirodo, tereikia susirasti akmenuką, įsikišti jį į kišenę ir, mąstant apie tai, kokių negerovių asmeniniame gyvenime būtų gerai atsikratyti, paėjėti tiltu iki upės vidurio. O tada akmenuką iš kišenės išsitraukti ir įmesti į vandenį. Bjaurastį srovė bematant nusineš su savimi, o ir svajonės išsipildys…
Pasinaudoję šiuo gidės patarimu, turistai toliau traukia apžiūrėti Viekšnių – seno istorinio Žemaitijos miesto, įkurto žymiai anksčiau už Mažeikius ir turėjusio Magdeburgo teises. Viekšnių būta pakankamai didelių, čia vyko šurmulinga prekyba, iš šio miesto yra kilę daug garsių žmonių. Čia veikė daktaro Antano Biržiškos vadovaujami Sveikatos namai, čia gyveno trys jo sūnūs – Vaclovas, Viktoras ir Mykolas, savo darbais daug prisidėję prie Lietuvos gerovės. Viekšniuose šių garsių žmonių atminimui įkurtas memorialinis muziejus, o 1995 metais jų garbei iškilo paminklas. Tai vienas iš nedaugelio paminklų mūsų šalyje, skirtų ne atskiram asmeniui, o visai šeimai.
Viekšniuose gyveno aviacijos pradininkas Aleksandras Griškevičius, sukūręs savo garsųjį skraidantįjį aparatą – garlėkį. Šiam kūrėjui skirtas muziejus atidarytas restauruotame pastate, kur aviatoriaus gyventa.
Viekšniuose stovi daugiau kaip pusantro šimto metų skaičiuojanti Jono Krikštytojo bažnyčia; irgi garbaus amžiaus 1875 metais pašventinta Sergejaus Radoniečio cerkvė, taip pat 1930 metais iškilęs paminklas Vytautui Didžiajam. Labai įdomios yra ir senosios miesto kapinės su daugybe įspūdingų metalinių kryžių.
Valstybės saugomas kultūros objektas – buvusi Viekšnių vaistinė
Ji – antra pagal senumą vaistinė Lietuvoje (pirma – Senoji Palangos vaistinė). Įsikūrusi prieš kelis šimtmečius rabino pastatytame name, nuo 1860 metų vykdė farmacinę veiklą, mat pastatą šiam tikslui iš savininko žydo nusipirko vaistininkas Teodoras Geldneris. Vėliau vaistinė atiteko Vincentui Aleksandravičiui, provizoriaus diplomą gavusiam Maskvoje. Po to ją perėmė jo sūnus Juozas, farmaciją baigęs Kauno universitete. Šioje vaistinėje jis išdirbo 46 metus. Tai šis žmogus buvo Viekšnių vaistinės muziejaus steigimo iniciatorius, pats čia įkūrė pirmąją ekspoziciją, mat visą gyvenimą rinko istorinę farmacinę medžiagą ir sukaupė daugybę vertingų ir unikalių eksponatų.
Pagrindinėje vaistinės patalpoje – oficinoje – vaistinės medžiagos būdavo sveriamos ir fasuojamos. Farmacininkai prekiavo ne tik medikamentais – čia būta ir gydomųjų žolelių, ir kosmetikos priemonių, ir įvairių smulkmenų. Žinoma, anksčiau daug vaistų būdavo gaminami čia pat, vaistinės virtuvėje – koktorijoje. Muziejaus lankytojai gali susipažinti su vaistų gamyboje naudotais įrankiais – įvairiais smulkintuvais, sieteliais, formomis… Panaudoti įrankiai ir indai būdavo sterilizuojami. O jau kuo tik anksčiau negydyti vargšai ligoniai! Visa serija “gydomųjų priemonių“ dabar demonstruojama ekspozicijoje. Daugelį šimtmečių medikamentus vaistininkai gamindavo iš banginio riebalų, spiritu užpiltų gyvačių, bebro sruoglių, vėžio girnelių, žuvų klijų… O štai po stiklu guli pats egzotiškiausias eksponatas – žmogaus oda. Ja dažniausiai gydytos odos ligos: žaizdos, votys, ilgai negyjančios opos. Iš kur farmacininkai šių odos gabalėlių gaudavo? Ogi iš budelių, išrėždavusių juos iš žmogaus nugaros! Juk anksčiau nusikaltėliams būdavo skiriama ir tokia bausmė – iš jų kūno išrėžti diržus…
Viekšnių vaistinė garsėjo populiarumu: juk anksčiau šių farmacinių įstaigų tinklas buvo tikrai retas. Čia praktikuodavosi studentai – būsimi farmacininkai; laisvalaikiu lankydavosi visa Viekšnių inteligentija, ir garsusis daktaras Antanas Biržiška – taip pat. Yra išlikęs vaistų receptas, išrašytas Simonui Daukantui. Ši vaistinė yra vienintelė Lietuvoje, nuo įsteigimo dirbusi tose pačiose patalpose. Veikė ji iki 2010 metų, o dabar priima būrius ekskursantų.
Be ekspozicijos, turistai dar apžiūri ir vaistininkų gyvenamąsias patalpas – juk jie visą laiką gyveno tame pačiame name. Štai kambarys, vadintas pirmuoju numeriu – jame buvo aptarinėjami dalykiniai reikalai, štai svečių salonas, o štai čia virtuvė su visa to meto buitine technika bei rūsys, kuriame laikyti vaistai, pagaminti įvairių riebalų pagrindu. Stovi čia ir iš Pavirvytės dvaro įsigyti baldai, kortų stalelis, vaistininko žmonos pianinas, kabo senovinis šviestuvas, sienas puošia daugybė fotografijų. Gausu čia ir vertingų knygų, ypač dalykinės literatūros farmacijos ir medicinos temomis. Taigi – visa to meto inteligento buitis. Vaistininkai Aleksandravičiai buvo išsilavinę žmonės, įsilieję į to meto šviesuomenės gretas. Tuo akivaizdžiai įsitikini, čia lankydamasis…
Technikos paminklas – Viekšnių vandens malūnas
Nors dabar čia jau nekyla miltų kamuoliai, neūžia girnos ir nesigirdi į malūną grūdus vežančių vežimų ratų girgždėjimo – aplankyti istorinį statinį privalu! Jeigu jums pasiseks, jus pasitiks malūnininko dukra – Viekšnių kultūros centro darbuotoja Reda Andrijaitienė – ir papasakos ne tik malūno istoriją, bet ir daugelį kitų įdomių dalykų.
Sužinosite, kad šį raudonų plytų mūrą daugiau kaip prieš šimtą metų pasistatydino Pranciškus Lengvenis. Dievotas tai buvo vyras, auksines rankas turėjęs ir garsėjęs kaip devynių amatų meistras. Ūždavo jo malūno girnos, o į jį susirinkę daugelio apylinkių ūkininkai aptarinėdavo naujienas ir dalindavosi planais. Kai kuriems iš jų Pranciškus Lengvenis grūdus sumaldavo nemokamai – tiems, kurių žemes dėl prie malūno pastatyto pylimo pavasariais užtvenkdavo vanduo, ir tiems, kurie padėdavo tą pylimą tvarkyti.
Kai malūnas veikia šitiek metų, jame nori nenori apsigyvena velniukas. Turi savąjį kipšelį ir viekšniškis statinys. Lankytojus jis mėgsta: mat šie įdėmiai klausosi jo prisiminimų apie senuosius laikus, kuomet sukdavosi malūno girnos. Su Pranciškumi Lengveniu velniukas buvo sudaręs sutartį: šeimininkas leis jam čia gyventi, o už tai jis naktimis prižiūrės į malūną atvykusių žmonių arklius…
Velniukas palydi ekskursantus apžiūrėti malūno įrenginių: ne tik senovinių girnų, bet ir jas galąsdavusio titnago, mechanizmų maišams kilnoti, taip pat gizeliams skirtų patalpų bei senovinės vilnų karšyklos (taip, čia ir vilnos būdavo karšiamos). Ir dar vieno svarbaus istorinio fakto kipšiukas neužmiršta pridurti: kad viekšniškiai vieni iš pirmųjų Lietuvoje įsivedė elektrą. Tai nutiko 1926 metais. Beje, iš pradžių buvo leidžiama vos 36 vatų lemputes įsukti…
O atsisveikindamas su ekskursantais (žinoma, jeigu šie jam patiko), raguotasis dar ir dovanų įteiks – kam pinigėlį, kam šokoladuką… Nešykštus yra, viskuo dalintis linkęs.
Rugpjūčio 15-ąją – visi į Molio šventę
Viekšniai visada garsėjo kaip puodžių centras. Mat keramikai vystytis čia palankios pačios gamtos suteiktos sąlygos. Apylinkėse randama puikaus molio – švaraus, nereikalingo apdoroti papildomai. Jau praėjusio amžiaus pradžioje Viekšniuose gyveno visas būrys vietinių puodžių, savo gaminius pardavinėjusių turguose ir mugėse. Jų gaminiai iš kitų išsiskyrė pilkšvai žalsvomis spalvomis ir tik viekšniškiams meistrams būdingomis formomis. Keramika čia klestėjo ir tarpukariu, ir sovietiniu laikotarpiu. Atkurtos nepriklausomybės laikais molio dirbinių populiarinimo entuziastai Viekšniuose pradėjo organizuoti vasaros stovyklas, kurių pabaigą vainikuodavo šventės, pamažu virtusios tradicija. Dabar kiekvienais metais per Žolines čia suguža minios žmonių, besidominčių tuo, ką sukūrė darbščios amatininkų rankos. Šventės metu veikia Amatų kiemas, kuriame savo gaminius demonstruoja ne tik keramikai, bet ir medžio drožėjai, audimo meistrai, kalviai… „Neišvysi čia tik jokių kiniškų suvenyrų ir iš kitur atvežto kičo, mat esame sutarę: turi būti pristatomi tik originalūs pačių amatininkų dirbiniai“, – sakė vienas iš šios šventės sumanytojų ir rengėjų, garsus keramikas Vitalijus Baltutis. Jau 40 metų šis žmogus minko molį. Ir bando išmokyti įminti jo paslaptis kitus – yra Viekšnių meno mokyklos keraminės skulptūros dėstytojas.
Žinoma, Molio šventę suorganizuoti Vitalijui ir jo kolegoms padeda ir Viekšnių seniūnija, ir Ventos regioninis parkas, ir vietos mokyklų pedagogai… Atskuba visų palinksminti būriai muzikantų ir dainininkų, o išalkusieji vaišinami specialia Čiumpadrilio sriuba. Į ją sudedamos jau šiemetinio derliaus daržovės, tik rauginti kopūstai į puodą atkeliauja iš praėjusiųjų metų. Žinoma, viskas paskaninama gardžia mėsyte.
Šio patiekalo idėja kilo prieš gerus 18 metų, kai keramikai svarstė, kaipgi čia ėmus ir pareklamavus per šventę molinius indus. Čiumpadrilis tam labai tiko. „Vienais metais jį išvirėme, kitais – ir žmonės jau ėmė jo ieškoti, sakyti be jo neįsivaizduoją Molio šventės“, – šypsodamasi pasakojo gardžiu viralu mus vaišinusi Saulė Paulauskaitė. Moteris dirba Mažeikių viešojoje įstaigoje „Vilties erdvė“, teikiančioje pagalbą žmonėms, turintiems sutrikusį intelektą. Ir dabar išvirti garsiąją sriubą jai padėjo mergaitės iš minėtajai įstaigai priklausančių Gyvenimo namų. Virėjų pagalbininkių amato jos mokosi vietos profesinėje mokykloje.
Bendraudami su Molio šventės organizatoriais, daug sužinojome apie molį, jo ypatumus, jo radimvietes. Papasakojo jie ir apie savo sumanymą leisti pažinti molį visiems smalsuoliams. Tam tarnautų jau pradėtas įrengti Molio takas, vingiuojantis palei vietos upelį. Už to upelio kažkada būta molio karjero, taigi parodyti šios medžiagos radimvietes atvykėliams nebus sunku… Kadangi lankytojai paprastai klausimų nestokoja, į juos išsamiai atsakys grupes lydintys specialistai. „Su moliu yra taip – kuo daugiau jį pažįsti, tuo daugiau klausimų kyla“, – sakė keramikas Vitalijus Baltutis.
Ne veltui svarbiausią informaciją apie Viekšnių puodininkystę ir puodžius vietos keramikai išdėstė irgi ne bet kaip ir ne bet kur, o informaciniuose stenduose, įkurdintuose didžiuliuose moliniuose ąsočiuose. Šie moliniai dirbiniai, primenantys ant šono parverstas puodynes, labai puošia teritoriją, kurioje vyksta Molio šventės.
