Šių metų „Scanorama“ ką tik įžengė į festivalio istorijos puslapius, ir dabar jau galime prabilti apie jame įsigytų filmų kelionę po Lietuvos kino teatrus. Kinematografinių kūrinių pasiūla plati, kiekvienas žiūrovas galės atsirinkti tai, kas jam artimiausia. Žinoma, per tokio pobūdžio renginius visada išryškėja geriausi režisierių darbai, kuriuos tikrai norėtųsi parekomenduoti kino mėgėjams.
Nenustojame žavėtis Šiaurės šalių kūrėjų filmais. Apie norvego Dago Johano Haugerudo trilogijos dvi pirmąsias dalis („Seksas“ ir „Meilė“) „Pozicijoje“ jau rašėme, taigi nekantriai kitąmet lauksime trečiosios. Juostos, besigilinančios į žmonių jausmus ir emocijas, visada sulaukia didelio žiūrovų dėmesio, o šio režisieriaus darbai kaip tik ir nagrinėjo šias temas. Nebuvo čia stebinančių išorinių efektų, užtat su kaupu – psichologinio asmenų ryšio atskleidimo, jų tarpusavio santykių analizės, leidžiančios padaryti išvadą, jog visais laikais svarbiausiu dalyku buvo ir bus žmogaus ryšys su žmogumi, leidžiantis peržengti vienatvės ribas. Visada ieškome ir ieškosime to, kas pripildys mūsų gyvenimą šviesos ir šilumos.
Į festivalį atvykusi režisierė Lilja Ingolsdottir po filmo susitiko su žiūrovais ir papasakojo apie savosios juostos „Verti meilės“ kūrimo niuansus. Filmas išties išskirtinis, įsigilinęs į galimo šeimos sugriuvimo peripetijas, į meilei ir darniems tarpusavio santykiams iškilusius gyvenimiškuosius sunkumus. Net keista, kad ryškia menine branda pasižyminti juosta yra kūrėjos režisūrinis debiutas. Apie poros gyvenimą Lilja Ingoslsdottir prabyla paprastai, be jokių „užšifravimų“ ir neišsakytų poteksčių. Neveltui filmas jau yra pelnęs net penkis prizus Karlovy Varų festivalyje: Europos kino teatrų ir Fipresci apdovanojimus, Specialųjį prizą už geriausią debiutą, Ekumeninės žiuri prizą; taip pat prizą už geriausią aktorės vaidmenį.
Garsaus žiūrovų būrio sulaukęs suomės Tiinos Lymi filmas „Maja iš Audrų salos“ visus nukėlė į praėjusio amžiaus laikmetį. Kaip pažymėjo filmą pristatydama festivalio direktorė Gražina Arlickaitė, iš pradžių buvo galima tikėtis sąsajų su Žemaitės sukurta „Marčia“ bei kitomis „Nutekėjimo laimės“ istorijomis, tačiau čia siužetas pakrypsta visai kita linkme. Paklususi tėvų valiai ištekėti už nepažįstamo vaikino, juostos herojė Maja savo gyvenimo kely nepražūsta. Nepaisydama sunkios buities, alinančio triūso, ji kovoja ne tik už savo ir savo šeimos fizinį išlikimą, bet ir sugeba pamilti sutuoktinį, darbštų, dorą ir ištikimą žmogų. Filmas kalba ne tik apie herojės vidinę stiprybę: jame justi būsimos moters laisvės, emancipacijos prabudimo ženklai, jos savivertės stiprėjimas.
Žiūrovams tikrai norisi rekomenduoti islandų režisieriaus Runaro Runarssono kino juostą „Kai lūžta šviesa“. Filmas atskleidė sudėtingą jausminį jaunų žmonių pasaulį, jų vienatvę, pasimetimą, gedėjimą… Dvidešimtmetė Una slepia užsimezgusius santykius su savo muzikos grupės nariu Diddi. Deja, šis žūsta per didelę eismo tragediją tunelyje, ir Unos gyvenimas apsiverčia. Tik dvidešimtmetė studentė negali atvirai išgyventi patiriamų netekties jausmų ir kenčia sielvartą vienumoje. Ją ir Diddi siejusi meilės paslaptis neturi būti žinoma kitiems, taigi be tragedijos sukelto skausmo mergina dar patiria ir begalino vienišumo jausmą.
Juosta – ne siužetinė; jaunuolių patiriami išgyvenimai apribojami vienos paros trukme. Tačiau tokį kiną kuriant labai reikalingas subtilus meninis skonis, sugebėjimas perteikti ekrane jausmus neašaringai. Visi to juostoje netrūksta – ji sukurta neabejotinai talentingai.
Migelio Gomeso „Grand Tour“ – šeštasis filmas, pirmąsyk patekęs į Kanų kino festivalio pagrindinę programą ir pelnęs geriausio režisieriaus prizą. Tokius pat apdovanojimus ši juosta gavo dar keliuose kino festivaliuose. Geriausiu pripažintas ir filmo montažas.
Tiesa, žiūrovų „Grand Tour“ gali būti vertinamas nevienareikšmiškai: tai – tikrai neįprastas kūrinys, sujungiantis vaidybinį ir dokumentinį kiną.
Juostos pagrindinis herojus – anglas Edvardas su didžiule gėlių puokšte atvyksta į uostą pasitikti savo sužadėtinės Molės. Deja, paskutiniu momentu kažkodėl „supasuoja“ ir puola į pirmą pasitaikiusį laivą (o šis išplaukia į Singapūrą). Iš šios šalies Edvardas keliauja į Tailandą, Vietnamą, Filipinus, Japoniją, Kiniją… Bėga kaip akis išdegęs iš šalies į šalį, nes jį nuolat vejasi sužadėtinės Molės telegramos…
Tiesa, filmo veiksmas vyksta ne dabartiniais laikais, o 1917 metais. Juostoje rodomi kadrai nufilmuoti archyvine 16 mm pločio juosta: žiūrovas regi būtent ano laikotarpio gyvenimą. Juodai baltus vaizdus keičia spalvoti (pastarieji daugiausia atskleidžia pramoginius dalykus), praeities aplinkos rodymas derinamas su vaizdais iš šių dienų Azijos šalių gyvenimo. Bet visa tai keistu būdu susipina į žiūrovą neerzinančią visumą. Su įdomumu stebime Edvardo kelyje sutinkamus žmones, jų gyvensenos detales, gamtinę aplinką, papročius… Vaizdus meniškai papildo muzikinis fonas…
Antrojoje filmo dalyje pasirodo Edvardo sužadėtinė Molė – atkakli mergina, norinti pasivyti savo sužadėtinį ir pagaliau vedybomis užbaigti septynerius metus trunkantį sužadėtuvių laikotarpį.
Pirmoji filmo dalis – ir gana veržli, ir šiek tiek melancholiška, bet vėliau, kai ekrane pasirodo Molė, ima darytis kiek panaši į komediją. Tik šie komedijiniai štrichai netrukus pereina į melodramą ir tragediją…
Režisierius sakosi visą filme pavaizduotą istoriją pasiėmęs iš britų rašytojo Somerseto Moemo knygos. Rašytojas aprašė savo kelionę po Pietryčių Aziją ir įdėjo į knygą istoriją apie tai, kokie bailiai yra vyrai ir kokios užsispyrusios moterys. Vienas britas buvo susižadėjęs su mergina, kuriai nusibodo laukti vestuvių ir nusprendė jas paskubinti, atvykdama į Birmą, kur tuo metu jos sužadėtinis gyveno. Jis išsigando, supanikavo ir pabėgo, bet moteris nusekė paskui jį. Ši istorija tapo atspirties tašku režisieriui nagrinėjant stereotipinius vyrų ir moterų vaidmenis.
Žiūrovų dėmesį neabejotinai patrauks Lietuvoje gerai žinomo Ukrainos režisieriaus Sergejaus Loznicos dokumentika. Naujasis jo filmas „Invazija“ atskleidžia nuo Rusijos agresijos kenčiančios šalies žmonių gyvenimą, emocijas ir viltis. Čia aiškiai matome, kaip pasikeitė ukrainiečių kasdienybė po priešų įsiveržimo. Čia daug realių scenų: gyventojų gelbėjimas po to, kai į jų namą pataiko raketa; maisto produktų dalijimas; medikų kasdienybė… Loznica tęsia savo dokumentinio kino kūrimo manierą: pasistato kamerą ir filmuoja viską, kas dedasi aplink, apie ką kalba į kameros akiratį patekę žmonės. Tai tikra ir įtaigu. Tik kartais kai kurie kadrai pernelyg užsitęsę: pavyzdžiui, reportažai iš slėptuvių, į kurias pavojaus metu nusileidžia vaikai, besikartojančios karių laidojimo scenos, „ruonių‘ maudynės žiemą… „Žirklės“ būtų pravertusios…
Kitas filmas, susijęs su karo Ukrainoje tematika, Oksanos Karpovič – „Perimtas ryšys“. Jaudinanti juosta, pasakojanti apie didžiulį nekilnojamojo turto ir sunkiosios ginkluotės sunaikinimą Ukrainoje per pirmąjį karo pusmetį.
„Perimtame ryšyje“ nuolat transliuojami Rusijos karių telefoniniai pokalbiai su namuose likusiomis šeimomis ir artimaisiais. Tai ir yra Ukrainos spectarnybų „perimtas ryšys“. Pokalbių gausybė, bet kiek mažai jų tarpe adekvačių! Užtat kiek daug tokių, kurie kelia vien pasišlykštėjimą, pasibaisėjimą ir pyktį! Tai – rusų propagandos apkvailintų žmonių pokalbiai. Net sunku įsivaizduoti, kaip žmonės gali tikėti tokiomis nesąmonėmis! Bet – tiki, tą ir įrodo nugirsti pokalbiai…
Filmas stiprus, tikrai rekomenduotume pasižiūrėti. Beje, jis pripažintas geriausiu konkursinės programos filmu ir pelnė Lietuvos savivaldybių prizą – 7 000 eurų.
Bruno Dumont režisuotos „Imperijos“ pradžioje rodomas iš pažiūros niekuo neišsiskiriantis žvejų kaimelis. Tačiau jame netrukus ima dėtis keisti dalykai: pasirodo, gyvenvietėje įsitaisę ateiviai, atstovaujantys priešingoms jėgoms – Gėrio ir Blogio. Į Žemę iš kosmoso jie yra atskridę įspūdingais kosminiais laivais. Vienas laivas primena gotikinio stiliaus Paryžiaus karališkąją koplyčią, kitas – Kazertos rūmus, XVIII a. pabaigoje pastatytus Pietų Italijoje.
Gėrio ir blogio jėgoms atstovaujantys ateiviai stengiasi pagrobti žvejo Džonio mažametį sūnų, mat jis, kai užaugs, taps įsikūnijusiu Antikristu.
Kokių tik kovų, kokių tik gudrybių nesiima filmo herojai savo tikslams įgyvendinti. Greit besikeičiančius įvykius ekrane stebintis žiūrovas išvysta ir meilės scenų, ir pavydo… Kas ten toliau vyko, neminėsime; pabrėšime tik tai, kad režisierius Bruno Dumont akivaizdžiai įžengė į tokių kino hitų, kaip „Žvaigždžių karai“ ir „Sostų žaidimai“, terpę. Įžengė sėkmingai – Berlyno kino festivalyje „Imperija“ pelnė Žiuri Sidabrinio lokio prizą.
Lokarno kino festivalyje gerai įvertintos kino juostos „Mėnulis“ režisierė Kurdwin Ayub yra irakietė, emigravusi į Europą. Nenuostabu, kad ir jos sukurtoje juostoje atsiskleidžia ne vienoje arabų šalyje tvyranti religinio fanatizmo, teroro, priespaudos (ypač moterų atžvilgiu) atmosfera. Žinoma, daugelis kino kūrėjų apie savo gimtosiose šalyse tvyrančią diktatūrinę aplinką prabyla, atsidūrę emigracijoje, šiuo atžvilgiu ir „Mėnulio“ filmo kūrėja – ne išimtis. Tačiau svarbiausia – kad apie skaudulius prabylama atvirai ir viešai. Pasaulis turi žinoti, kurlink krypstama. „Mėnulis“ pasakoja apie buvusią Rytų kovų meno specialistę Sarą, išvykusią iš Austrijos į Jordaniją treniruoti trijų seserų. Šeima turtinga, tačiau merginų laisvė stipriai apribota: nei telefoniniu, nei internetiniu ryšiu jos naudotis negali, vienos išeiti iš namų – taip pat, kiekvienas jų žingsnis kontroliuojamas. Apie tai, kas vyksta jų gyvenamojoje aplinkoje, neturi žinoti niekas; ši sąlyga iškeliama ir naujajai merginų trenerei Sarai, kuri, vėliau įkalbinta savo treniruojamų merginų, bandys joms padėti, deja… Blogis ne visada nugalimas, esti situacijų, kai tu tiesiog nieko negali padaryti… Nors skauduliai filme liečia tik oligarchų šeimą, į juos verta žvelgti plačiau, juk jie atskleidžia tvarką visoje šalyje…
