Rusijos kino režisieriui Kantemirui Balagovui – tik 28-eri, o jis jau laikomas vienu iš didžiausių šios šalies kino talentų. Nekeista – susipažinęs su šio kūrėjo darbais, įsitikini, kad jie tokie brandūs ir meniški, tarsi juos būtų sukūręs visą gyvenimą kino srityje besidarbavęs meistras. Tą gali pasakyti kiekvienas žiūrovas, šių metų „Scanoramos“ kino festivalyje išvydęs jo naujausią filmą „Ilgšė“. Jis – apie žmones, kurių likimus sumaitojo karas. Šįkart – apie moteris.
Karas baigėsi, tragedijos – ne
1946 metai, Leningradas. Karo ligoninė, sužeistieji, šurmulys. Ir Ija – ištįsusi, liesa, nerangi, blyškaus veido – apimta sąstingio, į nieką nereaguojanti. Tokios laikino apmirimo būsenos ją ištinka nuolat, mat jos – kontūzijos pasekmė. Veltui merginą tokiu metu bando išjudinti bendradarbės – ji nereaguoja, jai viskas vis vien. Bet pamažu sąstingis praeina ir ji išsirengia padėti ligoniams. Ijos namuose, komunalinio buto kambarėlyje, jos laukia mažasis Paška – dienomis jį prižiūri kaimynė siuvėja. Kartais Ija nusiveda berniuką į darbą, kur su juo žaidžia pacientai. Vėliau dėl Ijos kaltės Paška numirs, o iš fronto sugrįš Maša, buvusi Ijos kovų draugė – zenitininkė, tikroji Pašos motina. Kadangi ji nebegalės daugiau turėti vaikų, iš Ijos pareikalaus „grąžinti skolą“ – pagimdyti vaiką.
Savo pirmajame filme „Ankštuma“ Aleksandro Sokurovo mokinys Kantemiras Balagovas pasakojo apie taikius žmones, kuriuos palietė rusų – čečėnų karo pasekmės, pasirinkdamas sau pažįstamą vietovę – gimtąjį Nalčiką. O vėliau jis atrado sau Svetlanos Aleksijevič knygą „Karo veidas – ne moteriškas“ ir panoro papasakoti ne tiesiog apie karo sutraumuotus civilius gyventojus, o būtent apie moteris, patekusias į šią baisiąją mėsmalę – tiek iš svetimųjų, tiek iš savųjų pusės.
Apie moteris, kurioms sulig karo pabaiga sunkumai nepasibaigė. Moterims ir toliau tenka kovoti už savo teisę išgyventi ir pajusti nors lašelį laimės – nežiūrint į medalius ant krūtinės, kare pašlijusią sveikatą ir kontūzijas. Leningradas, išgyvenęs ne tik siaubingą blokadą, bet ir revoliucijas, žiaurų žmonių likimų luošinimą, šiai istorijai tiko kaip niekas kitas. Nors filmo siužetas galėjo vykti kur tik nori, miestas, parodytas visiškai neatpažįstamai ir „taupiai“, „Ilgšėje“ vaidina papildomą vaidmenį: aplink griuvėsiai, kuriuos kažkaip reikia pritaikyti taikiam gyvenimui.
Uždara erdvė, iš kurios neįmanoma išsiveržti
Režisierius puikiai susidoroja su vizualine juostos dalimi: jis prisotina filmą kruvinai rudų niūrių tonų, kurie aplinką paverčia tokia pat kontūzyta, kaip ir joje gyvenanti herojė. Tiesa, kaip priešingybė šiam niūrumui, šmėkšteli ir žalia spalva. Tokie yra žali Ijos kambarėlio sienų apmušalai, tokia yra ir žalia suknelė, kurią matuojasi Maša. Žaluma yra tarsi naujo gyvenimo simbolis, kuris prasiskverbia tarsi žolė pro miesto griuvėsius. Operatorė Ksenija Sereda labai grakščiai dirba su stambiais ir vidutiniais planais, pabrėždama to, kas vyksta, absurdiškumą, ir tuo pat metu – trapumą.
Sereda ir Balagovas labai taupiai ir tiksliai naudoja erdvės sąvoką, uždarą visiems herojams. Ija, tarsi kažkokia laukinė paukštė, patenka tai į uždarus ligoninės labirintus, tai į savo kambarėlio narvą, o iš esmės – į uždarą savo pačios baimės erdvę, iš kurios neįstengia išsiveržti. Maša taip pat negali ištrūkti iš šių uždarų sienų. Netgi ligoniai ligoninėje atrodo tarsi belaisviai, neveltui visas režisieriaus dėmesys sutelktas į vieną paralyžiuotą kovotoją, kuriam jau nelemta sugrįžti į normalų gyvenimą.
To neturėjo būti niekada
Iš esmės visi „Ilgšės“ siužetiniai vingiai iki tam tikro laipsnio yra sąlygiški ir nėra prasmės jų vertinti loginiu požiūriu ir svarstymu „argi taip galėjo būti“. Todėl, kad režisieriui svarbu parodyti ne tai, kas ir kaip galėjo būti, o ko neturėjo būti niekada. Todėl Ija ir Maša, puikiai suvaidintos kine debiutuojančių aktorių Viktorijos Mirošničenkos ir Vasilisos Perelyginos, parodytos šiek tiek groteskiškai. Ija pernelyg jau keista, ištįsusi, beginklė. Maša – itin kieta ir žiauri. Ji įsiskverbia į draugės butą ir gyvenimą tarsi demonas, užgrobia ją visą ir tiesiog pavergia. Visiškai neaišku, koks gi yra pradinis tokio pavergimo motyvas. Bet Balagovas, gaila, šito dalyko neatskleidžia. Kas vyko fronte, kas suartino šias dvi moteris, lieka už kadro. Bet Balagovui pavyksta perteikti tą įtampą, kuri tvyro ir tarp abiejų herojų, ir tarp jų bei likusio pasaulio.
„Ilgšės“ kulminacija tampa dialogas tarp Mašos ir Liubovės Petrovnos (aktorė Ksenija Kutepova), partinio darbuotojo žmonos, kurios šeima parodyta ne mažiau groteskiškai (gyvena užmiestyje, ištaigingoje viloje, važinėja brangia mašina). Štai čia ir atsiskleidžia Aleksijevič knyga: Maša pasakoja, kaip fronte išgyveno „vienos kūno vietelės padedama“, kitaip moteriai niekaip neišsigelbėti, jai reikalingas vyras – globėjas. Gal tokiu būdu ji ir ilgšę išgelbėjo nuo vyrų pasikėsinimų? Čia mes galime tiktai spėlioti, Balagovas palieka erdvės apmąstymams. Ir lygiai tokiu pat būdu Maša stengiasi išgyventi ir toliau, taikiame gyvenime – kitų būdų kol kas nėra.
Šalies metafora
Kaip teigia savo straipsniuose daugelis Rusijos kino kritikų, „Ilgšė“ – tai jų gimtosios šalies metafora. Ji – didelė, nerangi, sužalota ir maksimaliai traumuota. O Balagovą, kaip režisierių, labiausiai ir jaudina potrauminis paveldimumas. Ija ir Maša nuoširdžiai džiaugiasi, kad viena iš jų pagimdys vaikelį, kuris išgydys visas jų dvasines žaizdas. Tik vaikai neturi nieko gydyti, tai nenormalu. Tačiau kaip sugrįžti prie to, kas išties normalu? Apie tai ir svarsto jaunasis režisierius.
Įžymiojo kino kūrėjo mokinys
Kantemiras Balagovas, gimęs ir užaugęs Kabardino Balkarijoje, Nalčike, turėjo unikalią galimybę mokytis kino meno iš garsiojo Rusijos kino režisieriaus Aleksandro Sokurovo, vadovavusio Kabardino Balkarijos universiteto Kino skyriui ir rinkusio tenai kursą. Dabar Kantemiras sako: „Sokurovas mokė mus suvokti piliečio poziciją, jis pavertė mus žmonėmis, mat propagavo humanizmą ir meilę literatūrai. Geras autorius visada užjaučia ir pateisina savo herojus, todėl Sokurovas mus ir mokė, kad reikia mylėti savo herojus ir juos suprasti“.
Mokytis universitete nebuvo paprasta – Balagovas suprato, kad pagal apsiskaitymo lygį atsilieka nuo kitų studentų ir uoliai ėmėsi šias spragas likviduoti. O savo kūrybą jis pradėjo nuo trumpametražinių filmų, iš kurių pirmasis buvo dokumentinis filmas „Andriucha“. Šis kūrinys, kaip ir daugelis režisieriaus juostų, buvo pagrįstas realia istorija.
Pagrindinis herojus, nežiūrint į sau diagnozuotą šizofreniją, tempęs ant savo pečių visą šeimą, „nurašytas“ nuo savo kaimyno gatvėje. Pilnas autobiografinių faktų ir „Pirmasis „aš“. 2017 metais pasirodė kino juosta „Ankštuma“, apvertusi aukštyn kojomis savojo kūrėjo gyvenimą. Filmui pasisekė pavergti rūsčios žiuri širdis. Jis – apie šeimą, gyvenimą Nalčike 1990-aisiais, asmenines žmonių dramas ir – apie Rusijos visuomenei iškeltą diagnozę. Konkursinėje programoje „Ypatingas žvilgsnis“ kino juosta pelnė FIPRESCI prizą.
Šiemet Balagovas vėl sugrįžo į Žydrąjį krantą. „Ilgšė“ buvo įtraukta į 72-ojo Kanų kino festivalio programą ir taip pat pelnė Tarptautinės kino spaudos federacijos prizą. O Rusija pristatė šį filmą „Oskaro“ premijai gauti (nominacijoje – „Geriausias filmas užsienio kalba).
Daugelis stebisi, kaip toks jaunas autorius įsidrąsino paliesti tokias gilias problemas – socialines, politines, asmenines. Bet atsakymas – akivaizdus. Viską lemia kūrėjo jaunystė ir ambicijos. O tai yra būtent tai, ko šių dienų Rusijos kinui labiausiai trūksta.
