Kai Lietuvos kaimo turizmo asociacijos kvietimu apsilankėme Kazlų Rūdos apylinkės Viliūšių kaime esančioje sodyboje romantišku pavadinimu „Gervių giesmė“, net nežinojome, kad simpatingoji jos šeimininkė Greta Kupstienė yra buvusi grožio konkurso „Mis laikinoji sostinė 2007” laimėtoja.
Apie tai ponia Greta, mergautine pavarde Kazlaitė, mums nei žodeliu neprasitarė, tik į klausimą, kodėl iš Kauno, kuriame turėjo gerą valdišką darbą, persikėlė gyventi į kaimą, atsakė visada norėjusi ne miestietiško šurmulio, o tylos, ramybės ir mėgavimosi gamta. Šios moters svajonės išsipildė su kaupu: jos dabartinėje gyvenamojoje vietoje gamta tiesiog nuostabi.
Aplink ošia miškai, srovena Novos upelis, rudenį ir pavasarį atgaunantis per vasaros karščius prarastą tėkmę, o netoliese esančiame Novaraistyje trimituoja gervės. Neveltui ir ši sodyba pavadinta jų vardu. Šeimininkai ir jų svečiai kas rytą išvysta šiuos nuostabius paukščius skrendant į vieną pusę, o vakare grįžtant į kitą.
Retsykiais prie sodybos galima pamatyti tupinčią lapę (ją itin vilioja kiemo aptvare gyvenantys triušiai), pukšintį ežiuką, liauną stirnelę ar saulėje besišildantį žaltį. Ežero čia nesama, tačiau jį puikiausiai atstoja dirbtiniai tvenkiniai su lieptais, nuo kurių taip malonu pūkštelėti į švarų gaivų vandenį. Į tvenkinį niurktelima ir iš pirtelės, kurioje kaimo turizmo sodybos svečiai atgauna jėgas, mėgaudamiesi šeimininkų atliekamais pirties ritualais. Greta ir Konradas Kupstai – tikri baltiškosios pirties tradicijų žinovai.
Žvalgantis po šią sodybą, tikrai neapleido mintis apie tą didžiulį darbą, kurį šeimininkams teko nudirbti, kad ji atrodytų tokia, kokia yra dabar. Įsigiję gana apleistus trobesius, jie investavo į juos antra tiek, kad šie taptų tikrai patrauklūs gamtos išsiilgusiems poilsiautojams.
Ir tapo, tačiau ne vien tik dėl rūpestingai sutvarkytos aplinkos, o, pirmiausia, dėl tos išskirtinės auros, dėl to svetingumo, su kuriuo svečius sutinka sodybos šeimininkai. Jie juos sužavi sumanumu ir noru pasidalinti savo žiniomis ir sugebėjimais. Štai Greta tiek daug moka: austi ir siuvinėti, verpti ir vyti juostas, senoviniu būdu skalbti ir lyginti rūbus, gaminti talismanus su baltiškaisiais raštais. Praeities tradicijų ir amatų atgaivinimas – tikras jos hobis, paremtas ilgalaikiu specialiosios literatūros studijavimu ir gilinimusi į etnokultūrą.
Vaikams, vasaromis su mokytojais čia atvykstantiems stovyklauti, labai patinka vakarais klausytis jos sekamų stebuklinių pasakų ar mokytis senovinių sutartinių. Ypač kai šie edukaciniai vakarai vyksta tipyje – didžiulėje aukštoje palapinėje, savo stiliumi primenančioje indėnišką. Jos viduje jaukiai liepsnoja laužas, savo dūmus išleisdamas pro aukštą viršuje esančią angą; ugnies atšvaitai sukuria itin romantišką nuotaiką ant čiužiniais ir paklotais išklotų grindų įsitaisiusiems poilsiautojams.
O kaip sugebėti senoviniu būdu įskelti ugnį ir kaip rašyti žąsies plunksna, vaikus pamoko jau Gretos vyras Konradas, kurio rūpestis – visi ūkiniai sodybos tvarkymo darbai. Šeima, be triušių, dar augina pulkelį avių, kurias regėjome netoli namų esančioje ganykloje. Kai turi laiko, šeimininkai palydi svečius į žygį po apylinkes ir sodybą juosiančius miškus. Ne tik grybauti ar uogauti – aplink daug istorinių vietų, menančių kovas dėl Lietuvos nepriklausomybės, partizanų kovas, yra ir 1863 metų sukilėlių kapų.
Kaimo turizmo sodybos šeimininkai, kaip jau minėjau, itin domisi baltų kultūra, stengiasi populiarinti baltiškąsias tradicijas. Štai pagal senovines baltų tradicijas čia rengiami mergvakariai. Būsimoji nuotaka su draugėmis prausiama pirtyje, po to aprengiama drobiniais drabužėliais, vėliau visos kartu pina vainikus.
Čia niekada nevartojamas alkoholis – jį puikiausiai pakeičia įvairiausios arbatos. Greta – puiki žolelių žinovė, išmananti, kaip pasinaudoti gamtos dovanojamomis vaistinių augalų savybėmis. Jos spintelėse – daugybė aromatingų augalų ištraukų – hidrolatų. Atsukusi dangtelius nuo stiklainių, moteris leido mums pasimėgauti eglių, pušų, kadagių, levandų ir kitų augalų aromatais.
Vienus hidrolatus šeimininkė naudoja pirties ritualams, kitus – namelių švarai palaikyti, trečius – higieninėms procedūroms. „Gervių giesmės“ sodyba dvelkia lietuviškais, savo pačių iš natūralių gamtinių medžiagų pasigamintais smilkalais.
Čia nesama vietos nei chemijai, nei jokiems dirbtiniams kvapikliams. Apskritai čia poilsiautojai pailsi nuo naršymo po internetines erdves, nuo daugybę neigiamos informacijos transliuojančios žiniasklaidos.
Trankesnę muziką jiems atstoja paukščių čiulbesys, basos kojos gali pajusti rytmečio rasą, o akys – pasigrožėti žvaigždėtu nakties dangumi. Papildomos ir etnografinės žinios, ypač apie aprangą. Šeimininkės spintoje – daugybė senovinių rūbų, kuriais rengdavosi baltiškosios gentys. Norinčių juos pasimatuoti – į valias: kuri gi mergina nenorėtų bent akimirkai pasijusti karaliene Morta?
Neiškentė ir viena mūsų kolegė žurnalistė – jos atvaizdą senoviniu apdaru pateikiame ir savo skaitytojams.
