Panevėžys: tradicijos ir naujovės
Iš mūsų sąmonės sparčiai trinasi stereotipai, kad Panevėžys – tai darbininkų ir pramonės miestas, kuriame visąlaik pagrindinis dėmesys buvo ir yra skiriamas gamybai. Juk šis miestas dabar nuolat prabyla apie save kaip apie Aukštaitijos sostinės meno ir kultūros židinį, kuriame nuolat kas nors vyksta.
Išties, čia darbuojasi daugybė talentingų žmonių, trokštančių, kad jų miestas būtų patrauklus ne tik jo gyventojams, bet ir jį vis dažniau aplankantiems turistams. Kas nežino legendinio Juozo Miltinio dramos teatro, kas nėra girdėjęs apie garsųjį Lėlių vežimo teatrą ar apie rengiamus šalies kamerinių spektaklių festivalius? Tradiciniais tapo Tarptautiniai meninio stiklo simpoziumai GLASSJAZZ, keramikų simpoziumai, dailininkų plenerai, sutraukiantys menininkus iš daugelio šalių.
Mieste nuolat organizuojamos parodos, kviečia muziejai, kyla naujos kultūros įstaigos. Sparčiai vystosi ir tokia turizmo kryptis, kaip pramoninis turizmas. Savo pramone Panevėžys garsėja nuo seno, tad kodėl gi su ja nesupažindinus miesto svečių? O šie mielai lankosi vis plačiau savo duris turistams atveriančiose įmonėse, susipažįsta su jų istorija ir dabar gaminama produkcija. Be to, pramonės paveldo objektų erdvės dabar vis dažniau panaudojamos kultūrai.
Apie visa tai mes, žurnalistai, sužinojome, šiame mieste lankydamiesi Panevėžio plėtros agentūros kvietimu. Žinoma, net ir labiausiai stengdamiesi taupyti laiką, spėjome susipažinti tik su nedidele dalimi dėmesio vertų objektų. Norint pažinti visas Aukštaitijos sostinės įdomybes, reikia ne vienos dienos. Miesto industrinių ir kultūrinių objektų – daug, taigi prieš rengiantis juos aplankyti, vertėtų įdėmiai pastudijuoti Plėtros agentūros darbuotojų parengtas rekomendacijas jų išleistuose leidiniuose. Pramoninio turizmo Panevėžyje maršrutus galima rasti ir platformoje „Pamatyk Lietuvoje“, ir programėlėje „Walk15”.
Apie ne vieną turistus dominančią panevėžietišką naujovę „Pozicijoje“ jau pasakojau, tad dabar – dar keletas štrichų Panevėžio portretui.
Čia prabyla istorija – tiek architektūrinė, tiek kulinarinė
Seniausias Panevėžio pastatas, iškilęs tolimais 1614 metais, iš išorės neprimena jokios sukrypusios bakūžės. Namas ir tiek, o tai reiškia, kad šitiek šimtmečių rūpestingos šeimininkų rankos jį stropiai prižiūrėjo. Tiesa, tų jo savininkų būta ne vieno, o pirmasis, kurio dėka šis statinys iškilo, buvo Žemaitijos ir Upytės seniūnas Jeronimas Valavičius. Pastatydino minėtasis žmogus jį specialiai tam, kad būtų kur saugoti Upytės pavieto teismo archyvą. Dokumentai – brangus dalykas, saugoti juos derėjo rūpestingai, tad naujasis mūrinukas turėjo ir tvirtas duris, ir geležines grotas ant langų. Iki šiol jis laikomas pačiu seniausiu archyvo pastatu mūsų šalyje.
Žinoma, laikui bėgant, jo paskirtis kito, jis buvo pritaikomas įvairioms reikmėms. 1925-aisiais čia buvo įkurtas Panevėžio muziejus, o 1972 metais seniausiame miesto pastate buvo pradėtas eksponuoti liaudies menas. Dabartiniu metu čia esanti ekspozicija pasakoja apie Upytės bajorus. Atskleidžiami jų gyvenimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bruožai, parodoma to laikmečio bajoriškoji aplinka, buitis, kultūra, vertybės. Kabo išlikusios istorinių dvarų fotografijos, nutapyti dvarininkų atvaizdai, garsių Upytės krašto bajorų giminių herbai. Dvaro interjerą atskleidžia senoviniai baldai, indai ir kiti namų apyvokos reikmenys, taip pat rastos monetos. Apie to meto dvarininkų gyvenimą pasakojantys gidai nemažai dėmesio skiria legendiniam bajorui Vladislovui Čičinskui. Apie jo pasibaisėtiną žiaurumą visais laikais sklido legendos. Kiek jos tikros, kiek ne, sunku dabar spėti, tačiau patį žiauruolį galima išvysti įkalintą šio senojo namo rūsyje. Pažvelgęs pro grindyse esantį stiklą, išvysti prie stalo sėdintį ir monetas skaičiuojantį Čičinską. Kad šio istorinio bajoro vardas iki šiol neužmirštas, byloja ir jo vardu pavadintas restoranas, tiekiantis savo garsųjį „Čičinsko kepsnį“. Jo gamybos receptas nesikeičia metų metais, taigi kepsnį drąsiai galima vadinti miesto kulinariniu paveldu.
Toje pačioje Kranto gatvėje, kur įsikūręs šis muziejus, tik kitoje jos pusėje, stovi įspūdingas raudonplytis pastatas, paženklintas 12-uoju numeriu. Kad jis istorinis, matosi iškart. Išties, šis mūras kartu su greta stovinčiu buvusiu konservų fabriku įrašytas į Kultūros paveldo objektų sąrašą.
Dabar šiame mūrinuke įsikūrusi visiems panevėžiečiams gerai žinoma kavinė, pavadinta pagal savo įsikūrimo vietą – „Kranto 12”. Retas miesto gyventojas čia yra nesilankęs, taigi šią maitinimo įstaigą galima netgi savotišku Panevėžio simboliu laikyti. Kokių tik lankytojų nematė šį kavinė per keliasdešimt savo gyvavimo metų! Nors jos interjeras ilgainiui truputį keitėsi, virtuvė visąlaik išliko gera. Čia esama ir tokių patiekalų, kurie yra tapę firminiais šioje kavinėje. Pavyzdžiui, garsioji „Panevėžietiška silkė“, gaminama nuo šios kavinės atidarymo pirmosios dienos. Kaip sako šios užeigos šeimininkai, šis užkandis užsakomas nuolat, jis yra tapęs savotiška miesto „vizitine kortele“, ir jo neparagauti, atvykus į Panevėžį, nagi, būtų tiesiog neatleistina.
Eksperimentai su fotografija – naujame „STEAM“ centre Panevėžyje
Panevėžiečius neseniai nudžiugino naujiena: duris atvėrė naujutėlaitis „STEAM“ centras, skirtas papildomam jaunimo ir moksleivių ugdymui. Čia veikiančiose 4 laboratorijose – chemijos, biologijos, fizikos ir inžinerijos – moksleiviai su pedagogais galės atlikti tiriamuosius – eksperimentinius darbus, vystyti įvairius kūrybinius projektus. Centre vykstantys užsiėmimai suteikia galimybę mokiniams gilinti žinias iš tų mokymo programų, kurias jie išeina mokyklose. Eksperimentiniai bandymai „STEAM“ centre atliekami, naudojant naują techninę įrangą ir priemones, kurių mokyklose paprastai nesama.
Pasak „STEAM“-o darbuotojų, vaikų čia laukia „integruoto“ tobulinimosi procesas – perteikiamos įvairių mokslo sričių žinios bus tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildančios. Unikalią edukacinę programą „STEAM“-o lankytojams, pavyzdžiui, siūlo Panevėžyje dabar gyvenantis menininkas Dan Hermouet. Šis žmogus visus fotografija besidominčius lankytojus supažindina su alternatyviais fotografijos būdais. Prieš tai ilgą laiką Dan Hermouet eksperimentavo, atlikinėdamas meninius bandymus su įvairiomis medžiagomis ir siekdamas juos pritaikyti XIX a. lėtosios fotografijos technologijai. Alternatyvūs metodai fotografijai kurti buvo išbandomi naudojant natūralius dažančius augalus, šaknis, lapus, vaisius, taip pat lino audinį, krakmolą, pieno baltymą, antrines žaliavas. Ir įsitikinta: „įrankių“ fotografijai kurti – gausybė, reikia tik nebijoti eksperimentuoti.
Taigi dabar eksperimentus su skirtingomis medžiagomis šis fotomenininkas siūlo atlikti visiems, besidomintiems fotografija. Alternatyvūs fotografijos metodai išbandomi, patiems lankytojams gaminantis popierines nuotraukas. Eksperimento dalyvis pasirenka norimą negatyvą, o jau būsimos fotografijos spalva ir ryškumas priklauso nuo to, kokį pigmentą jis pasirinks savo nuotraukai pasigaminti. Procesas labai negreitas, tačiau tikrai įdomus – kam gi nesmalsu stebėti, kaip iškyla būsimos nuotraukos objektų kontūrai, kaip atsiranda kontrastai, ryškėja spalvos… Taip, reikės dar laiko fotografijai išdžiūti, bet užtat rankose atsidurs tikrai šių pastangų vertas kūrinys, kurį ir ant sienos bus galima pasikabinti…
Stiklo karalystė
Remigijus Kriukas – meninio stiklo studijos „Glasremis“ įkūrėjas – savo darbais žinomas visame pasaulyje. Daugiau kaip prieš du dešimtmečius jo įkurta studija meninio stiklo dirbinius nuolat pristato tarptautinėse parodose, stiklo meno simpoziumuose ir kituose renginiuose. Ne taip seniai Vilniaus taikomosios dailės muziejuje buvo eksponuojami panevėžiečių stiklo menininkų darbai.
Garsas apie šią parodą greit pasklido tarp vilniečių, vienas kitą raginusių nueiti pasigrožėti nuostabia stiklo magija. Taip, tai buvo išties magiškas reginys: juoda medžiaga aptrauktose parodos salėse stiklas žaižaravo tiesiog nežemiška šviesa! Negalėjai akių atitraukti nuo kerinčio eksponatų grožio, spalvų ir formų žaismo; tiesiog sunku buvo įsivaizduoti, kad visa tai – žmogaus rankų sukurtas, o ne dangiškojo kūrėjo dovanotas stebuklas.
O šį rudenį sostinėje vykusios tradicinės meno mugės „ArtVilnius‘21” metu „Glasremio“ stendas vėl buvo tiesiog apgultas lankytojų. Stebėtis netenka – žmonės traukė pasidžiaugti TIKRU MENU, pasigrožėti naujausiais stikladirbystės šedevrais, na, ir, žinoma, pasikalbėti su šių fantastiškų formų kūrinių autoriumi. Visi džiaugėsi, kad stiklo gamybą „Glasremis“ vėl atnaujino: juk pernai, pandemijai įsišėlus, menininkai buvo priversti užgesinti krosnis. Laimei, priverstinis užsidarymas buvo laikinas ir dabar prisimenamas kaip slogus sapnas.
Tiesa, karantino metu Remigijui Kriukui gimė mintis studiją paversti meno galerija: tegu žmonės pasigėri tais meninio stiklo dirbiniais, ypač skulptūromis, kurie saugomi, supakuoti į dėžes. Šitaip Panevėžyje atsirado dar viena galerija. Jos lankytojai gali išvysti ir anksčiau sukurtus, ir naujausius stiklo dirbinius. Aišku, tokiam kiekiui eksponatų surasti vietą nebuvo lengva – teko išnaudoti visas esamas patalpas, netgi dalį darbinės dalies. Užtat visi, čionai užsukantys, gali iki soties prisigrožėti stiklo žavesiu ir patikusį eksponatą įsigyti.
Tačiau svarbiausia – turi galimybę pabendrauti su pačiais menininkais, pasakojančiais, kaip išgaunamos neįprastos formos, spalvos, taip pat išgirsti prisiminimų ir apie parodas, į kurias šie eksponatai buvo nukeliavę, ir apie stiklo dirbinių rinką pasaulyje apskritai. Pokalbiai tikrai užburia – ir ne vienas, čionai užsukęs, nė nepastebi, kad vietoj numatyto „trumpo žvilgtelėjimo“ galerijoje praleido kelias valandas…
Per karantiną menininkas sakosi kaupęs idėjas ateičiai. O šios idėjos dabar įgauna konkretų pavidalą dirbtuvėse. Tiesa, tada gimė ir ciklas „Miško dvasios“, demonstruotas Zarasų rajono Gražutės regioninio parko kirtavietėje. Mat netoli nuo ten stovi Remigijaus Kriuko sodyba. Skulptūros buvo tiesiog užkeltos ant kelmų… Jos taip pritiko miško aplinkoje, taip susiderino su ja… Instaliacijos nuotraukos vėliau persikėlė į feisbuką, visus nustebindamos.
Apie 80 procentų stiklo gaminių „Glasremis“ eksportuoja. Verslui labai padeda nuolatinis stiklo dirbinių pristatymas tarptautinėse parodose ir mugėse. Dabar labai madinga stiklo gaminiais puošti ir namus, ir biurus, jų įsigyti verslo dovanoms. Studijos produkcijos įsigyja ir neretas lankytojas: čia mielai priimamos turistų grupės. Savo akimis žmonės išvysta, kaip gimsta stiklas, ir koks nelengvas, tačiau be galo įdomus ir kūrybiškas procesas šį gimimą lydi. Stiklas savyje slepia daugybę paslapčių, susijusių su naujų formų paieška, technologijų tobulinimu. Tai – ir kūryba, ir gamyba: kiekvienas stikladirbys turi savitą braižą, susiformavusį per ilgus eksperimentavimo su medžiaga metus.
Šių metų vasarą Panevėžio stikladirbiai praleido kaip įprastai – parodos, mugės, užsakymai… Vėl pasinerta į nesibaigiančių darbų ratą. Glasremis savo darbus pristatė Tarptautiniam Liuksemburgo stiklo festivaliui, Paryžiaus mugei, stiklinės „Dykumos gėlės“ iškeliavo puošti Lietuvos paviljono Dubajuje vykstančioje pasaulinėje parodoje. Na, o naujausias kūrybinis sumanymas – „Grojantis stiklas“. Tai – keliaujanti paroda, kurios atidarymo metu stiklo skulptūros įsiliejo į muzikos ir šviesos derinį. Sprendžiant iš atsiliepimų, parodos lankytojai liko sužavėti.
