Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“ sėkmingiausia turizmo traukos vietove praėjusiais metais paskelbė Telšius.
Garbingas apdovanojimas įteiktas už nuoširdų triūsą garsinant Žemaitijos sostinę. Telšių turizmo bendruomenė nuoširdžiai stengiasi pristatyti savo gimtąjį regioną pačiais įvairiausiais rakursais – per jo istoriją, architektūrą, meną, šventes, pramogas… Neveltui kraštą lankančių turistų skaičius nuolat auga: pernai Turizmo informacijos centras užregistravo per 40 tūkstančių ekskursantų. O kur dar tie lankytojai, kurie niekur „neatsižymi“! Turistų grupes vedžioja apie 30 ekskursijų vadovų; beje, gidų vis pritrūksta, ypač vasaros metu.
Neabejojame – šių metų turistinis sezonas telšiečiams bus dar sėkmingesnis! Juk duris atvėrė nauji turistiniai objektai, o ir jau veikiančius papildė naujovės.
Apie tai ir norėtųsi papasakoti plačiau.
Kvietimas į atmintį
Neseniai lankytojus pakvietė naujas Telšių ješivos muziejus. Restauruotame buvusios aukštosios rabinų mokyklos pastate jau anksčiau vykusią aktyvią edukacinę ir kultūrinę veiklą dabar papildė ir muziejinė. Buvome vieni iš pirmųjų, susipažinusių su šio muziejaus ekspozicija, taigi drąsiai galime teigti – ji tikrai įdomi.
Savo žinias čia papildys tiek nusimanantys apie žydų religiją žmonės, tiek visiški naujokai šioje srityje. Juo labiau, kad ir vitrinose demonstruojamus eksponatus aprodys, ir juos pakomentuos, ir apskritai su nepaprasta šio pastato istorija supažindins tikrai kvalifikuoti gidai.
Žinoma, pirmiausia lankytojų dėmesys bus atkreiptas į svarbiausią judaizmo religijos atributą – Torą. „Tora“ – hebrajų kalbos žodis, reiškiantis „nurodymą, įsakymą“. Nurodymai ir slypi penkiose Senojo Testamento knygose: Pradžios knygoje, Išėjimo knygoje, Skaičių knygoje, Kunigų knygoje ir Pakartoto įstatymo knygoje. Šiuose ritiniuose – visa žydų tautos istorija po Mozės mirties…
Žvelgiame į gidės rodomą Skaičių knygą ir įsidėmime jos žodžius: su Tora dera elgtis itin pagarbiai. Žydai ją skaito, padėję ant tam tikros pakylos – bimos, uždengtos specialiu audeklu. O kai Tora neskaitoma, yra suvyniojama į audinį, „užkarūnuojama“ ir padedama į tam skirtą spintą – aron kadešą.
Daugeliui mūsų nesuprantamą „užkarūnavimo“ procesą gidė paaiškino, parodydama vitrinoje esančią karūną. Tai ši karūnėlė kaskart papuošia į audinį suvyniotą Torą. Tiesa, šio muziejaus stende esanti karūna yra išskirtinė, mat pagaminta, sujungus dviejų karūnų dalis – vieną padirbdintą XVI – XVII amžiuje, kitą – sukurtą XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.
Nuotraukoje: Žemaičių vyskupystės muziejaus eksponatai
Dėmesį patraukia kitame stende sustatyti Šabo vakarienės indai. Apie kassavaitinę Šabo šventę esame girdėję visi, bet kad jos metu naudojami atskiri indai, daugeliui buvo naujiena. Muziejuje – specialios šios vakarienės žvakės, dubenėliai, arbatinukai, taurės ir kiti stalo reikmenys. Daugiausia – sidabriniai ar pasidabruoti, mat sidabras turi antiseptinių savybių.
Šalia Šabo vakarienės indų stende išvystame tefilinus – religinius reikmenis, žydų naudojamus maldų metu ir padedančius judėjams Dievą garbinti kūnu, protu ir širdimi. O štai čia – speciali lazdelė, naudojama, skaitant Toros ritinius. Teksto įsisavinimo procesą tikrai palengvina šios lazdelės gale esanti rankutė su atsikišusiu pirštuku. Gidė leido ją palaikyti rankoje – labai malonus jausmas…
Po stiklais guli Talmudų knygos – žydų gyvenimo pagrindas. Būtent Talmudai nurodo, kokių taisyklių gyvenime privalu laikytis žydui: kaip dirbti, švęsti, tuoktis, auklėti vaikus, valgyti, laidotis… Gebėjimas laikytis Talmudo kasdieniniame gyvenime žydams yra labai svarbus. O tam reikia turėti tinkamai parengtus Talmudo tiesų aiškintojus – rabinus. Štai čia ir prasideda rabinus rengusios mokyklos – Telšių ješivos istorija…
Tiesa, iš pradžių ješiva buvo įkurta ne šiame pastate, kur dabar veikia muziejus, o Telšių didžiojoje sinagogoje, kurios dabar jau nebėra. Būtent sinagogoje 1875 m. trys jauni judėjai pasinaudojo Vokietijos žydų parama ir įsteigė šią švietimo įstaigą rabinams ugdyti.
Telšių ješivos istorija – ilga ir kupina įvairiausių įvykių, neretai – tragiškų. Ją lankytojams išsamiai pasakoja muziejaus gidės, ypač akcentuodamos išskirtinio žmogaus – Elizieriaus Gordono – vaidmenį.
Tai jo, atvykusio iš Kelmės į Telšius ir tapusio ješivos vadovu, dėka pasikeitė ir šios įstaigos finansavimas, ir studijų tvarka. Gordonas pirmasis Lietuvoje ėmė taikyti pažangius studijų metodus. Jaunuoliams reikėdavo laikyti stojamuosius egzaminus, po kurių jie būdavo skirstomi į grupes pagal žinių lygį. Jų žinios būdavo sistemingai tikrinamos. Reikalavimai studentams buvo labai aukšti, neveltui Telšių ješiva ėmė garsėti kaip vienas rimčiausių Toros studijų centrų pasaulyje. Į ją atvykdavo studijuoti vaikinų iš įvairių šalių.
Aukso amžiumi ješivai buvo tarpukaris, o štai ir Antrasis pasaulinis karas, ir sovietmetis tapo paženklinti tragedijų žymėmis. Laimei, du žydų tautybės vyrai, 1941-aisiais išvykę į JAV, po metų Klivlende atkūrė aukštąją rabinų mokyklą tuo pačiu Telšių ješivos pavadinimu. Telšiuose susiformavusi mokymo sistema tebeveikia iki šių dienų. Net amerikietiškos ješivos pastato architektūra atkartoja telšiškės mokyklos eksterjerą.
Beje, kalbant apie šio muziejaus eksponatus, negalima nepaminėti vienos išskirtinės asmenybės, kurios dėka liko išsaugotas Telšių žydų kultūrinis palikimas. Tai – Pranas Genys.
Šis žmogus nacių okupacijos metais surinko Telšiuose dirbusių žydų fotografų nuotraukas, negatyvus ir paslėpė ješivoje po laiptais. Iš vokiečių valdžios Pranas Genys taip pat buvo išprašęs jam perleisti žydų knygų, Toros ritinių ir kitų reikmenų. Paslėptos vertybės buvo rastos tik 1999 metais, statybininkams atliekant remonto darbus.
Apie Praną Genį ir jo darbus gelbėjant žydus lankytojams taip pat plačiai pasakoja muziejaus darbuotojos. Ateityje šiai neeilinei asmenybei muziejuje bus skirta atskira erdvė…
Na, o minėtąją karūną, skirtą Toros rinkiniams, muziejui perdavė buvęs Telšių apskrities viršininkas Tomas Toleikis. Niekas negali pasakyti, kaip jinai pas jį atsidūrė, tačiau jo dėka mes dabar ją galime išvysti. Panaši padėtis ir su knygomis. Kai naciai uždarinėjo žydų sinagogas ir bibliotekas, kai kurie žmonės pasiėmė iš ten knygų ir parsinešė į savo namus. Stropiai saugotos, jos pasiekė mūsų dienas ir dabar dovanojamos muziejui.
Čia atgimsta religijos istorija
Paskutinę šių metų gegužės mėnesio dieną Varniuose atsidarė įžymiojo „Alkos“ muziejaus padalinys – Žemaičių vyskupystės muziejus. Jo pastato rekonstrukcija tęsėsi kelerius metus, užtat išsvajotos atidarymo dienos sulaukę lankytojai gavo didelį atpildą – galimybę plačiai susipažinti su įdomia ekspozicija, atskleidžiančia svarbiausius įvykius, susijusius su krikščionybės vystymusi šiame regione. Žemaičių vyskupystės istorija yra kupina pačių įvairiausių faktų, tarpais skaudžių ir dramatiškų. Juos mums, žurnalistams, dar kartą priminė ekspozicijos kūrėja Monika Sudintaitė, pakvietusi pasivaikščioti po naujojo muziejaus menes.
Pirmiausia kalba užėjo apie vyskupą Motiejų Valančių – paskutinį vyskupą, kuris vaikščiojo po Varnius ir kurio rezidencija buvo šiame mieste. Ir Motiejaus Valančiaus darbai, ir XVIII – XIX a. Žemaičių vyskupystės veikla mums žinomi geriausiai, tačiau juk ši istorija užsimezgė žymiai anksčiau, dar XV amžiuje. Deja, ir XV, ir XVI a. artefaktų yra labai nedaug, rašytiniai šaltiniai skurdūs, taigi muziejaus darbuotojams ekspoziciją teko kurti iš atskirų fragmentų, dar išlikusių pavienių daiktų ir labai lakoniškos istorinės informacijos. Žinoma, jie pasitelkė menininkų paramą, archeologų įžvalgas, kai kuriuos dar išlikusius dokumentus, knygas ir sakralines vertybes.
„Stovime salėje, kurią norėčiau pavadinti Žemaičių krikšto sale. Kada gi buvo pakrikštytas pirmasis žemaitis? Istorikų nuomonės dėl šios datos skiriasi. Bet aš manau, kad nėra jau taip svarbu, įvyko tai 1413 ar 1415 metais, juk visas krikščionizacijos procesas vyko labai panašiai, – sakė Monika Sudintaitė. – Pirmojo pakrikštyto žemaičio vardas istorijoje neišliko, užtat tiksliai žinome, kad Žemaičių vyskupystę 1417 metais įkūrė LDK Didysis kunigaikštis Vytautas. Būtent jis Varnius pasirinko vyskupystės centru, būtent čia iškilo pirmoji katedra. Beje, žengimas krikščionybės keliu buvo labai sudėtingas: dar XVI a. žmonės tebetikėjo savais pagoniškais dievais. Ir krikščioniškos bažnyčios buvo sunkiai pasiekiamos, įsikūrusios už daugybės kilometrų.“
Ekskursijos vadovė atkreipė mūsų dėmesį į senovinę barokinę krikštyklą, tokių yra išlikę labai nedaug. Atskiros jos dalys buvo rastos Kaune ir Žemaičių Kalvarijoje ir sujungtos restauravimo metu į vieną dirbinį.
Visa 500 – 600 metų krikščionybės istorija Lietuvoje yra lipdoma iš atskirų detalių. Neretai faktai vieni kitiems prieštarauja, tarpais konstatuoti realią tiesą būna labai sunku.
Perversmas visoje Žemaitijoje įvyksta XVII a., kai vyskupo pareigas pradeda eiti Merkelis Giedraitis. Jo iniciatyva įsteigiama Žemaičių vyskupų seminarija, sutelkusi būrį išsilavinusių žmonių, ėmusių vystyti švietėjišką veiklą. Muziejuje saugoma Merkelio Giedraičio knyga, parsivežta iš Italijos – ne rankraštinė, o spausdintinė. Merkelis Giedraitis buvo įsakęs dvasininkams laikytis atitinkamų dorovinio gyvenimo taisyklių, kuriančių naują kunigo įvaizdį visuomenėje.
Didelis lūžis Lietuvos vyskupystės istorijoje yra susijęs su išskirtinės erudicijos žmogumi – Jurgiu Tiškevičiumi. Jis sumaniai valdė visą tinklą parapijų, jam turime būti dėkingi už Žemaičių Kalvariją ir Jėzaus Kristaus kelio stotis; už giesmes Kristaus kelio eisenai, giedamas iki šiol.
Muziejuje atsispindi liaudiškojo pamaldumo apraiškos, susijusios su tikėjimu Kristaus kelio stebuklais; taip pat eksponuojami ginklai, kuriais garsinių efektų dėlei buvo šaudoma religinių procesijų metu. Seniau procesijos būdavo itin spalvingos, su nešamomis vėliavomis, altorėliais; vienas iš pastarųjų, sukurtas XVIII a., saugomas ekspozicijoje.
Kiekvieno lankytojo dėmesį patraukia eksponuojami bažnytiniai užtiesalai, naudoti karstams uždengti. Ant kai kurių išlikę užrašai, iliustruojantys lietuvių rašytinės kalbos pradžią, taigi labai svarbūs kalbos istorijos tyrinėtojams.
Ekspozicijoje demonstruojami dvasininkų rūbai. XVIII a. jie neretai būdavo persiūdinami iš paaukotų pasaulietinių drabužių. Čia pat išvystame ir bažnyčiose saugotas taures, ant kurių užrašyti žmonių prašymai. Bažnytinių reikmenų iki šiol dar randama užkištų palėpėse, užkastų žemėje, aptikus jie restauruojami. Didžioji dalis šio muziejaus eksponatų yra nebylūs, bet itin iškalbingi. Pavyzdžiui, kažkada altorių dengusios senovinės dekoracijos, sukuriančios Kristaus kapo reginį.
Dramatiška mūsų šalies istorija nulėmė tai, kad pavyko išsaugoti tik nedidelę Lietuvos sakralinio paveldo dalį. Malonu, kad su dalimi šio paveldo galime susipažinti čia, Žemaičių vyskupystės muziejuje. Ir ačiū tiems žmonėms, kurie tuos artefaktus išsaugojo.
Biržuvėnuose – naujos lankytinos erdvės
Jau artėdami prie Biržuvėnų dvaro, pastebėjome, jog jis įsikūręs labai gražioje vietoje, juosiamoje Virvytės upės vandenų. Mūsų jau laukė gražiai pasipuošusi dvaro šeimininkė, pasirengusi aprodyti visas savo valdas, naujai paruoštas gausiam vasaros turistų srautui. O kad lankytojų nestigs, neabejoja niekas: jau keleri metai daugybės keliautojų keliai veda į Biržuvėnus…
Čia jau veikia menų ir edukacijos centras; čionai kviečiami apsistoti ir nemokamai apsigyventi menininkai, kuriantys ir dovanojantys savo darbus; po dvarą driekiasi piligrimų kelias Camino Lituano, ir dvare esančiame nedideliame piligrimų centre keliauninkai gali apsistoti. Pagaliau visi turistai turi galimybę susipažinti dar su vienu įdomiu Telšių krašto istoriniu – kultūriniu objektu.
… Dvaro šeimininkės, o tiksliau – gidės Ingridos Šilgalytės – pakviesti, užsukame į pagrindinį dvarvietės pastatą – ponų namą. Besidairydami po jį, sužinome, kad dvaras šioje vietoje veikė nuo labai senų laikų – net nuo XIII amžiaus. O jau XV šimtmetyje išgarsėjo kaip stambus ūkinis vienetas, priklausęs karaliui ir valdytas jo vietininko. Aišku, amžių bėgyje dvaro savininkai keitėsi, kiekvienas iš jų įnešdavo savų potvarkių į jo ūkį, tačiau būta ir tokių, kurie jį valdė tikrai ilgai. Štai XVII a. Biržuvėnai ėmė priklausyti dvarininkui Mikalojui Gorskiui, ir ši giminė dvarą valdė net iki XX a. vidurio. Tai buvo klestintis ūkis; turėjo savą elektrinę (po rekonstrukcijos veikiančią iki šiol), plytinę, gaminusią plytas, nors patys dvarininkai buvo linkę gyventi mediniuose namuose, kuriuos lengviau apšildyti. Gorskiai, beje, turėjo daug dvarų, jie buvo tikrai pasiturintys žmonės.
„Jūs atsidūrėte viename iš seniausių reprezentacinių mūsų šalies dvarų. Matote šią oficiną? Ji – stačiakampė, dvigalė, dengta aukštu keturšlaičiu stogu, suręsta ant XVII a. skliautuoto rūsio. Dabar restauruota. Būta ir kitos oficinos, bet ji neišliko , – pasakojo ponia Ingrida. – Oficinose buvo sprendžiami administraciniai, ūkiniai reikalai, čia buvo įrengtos patalpos tarnams, virtuvės… Dvare stovėjo daugybė ūkinių pastatų, bet, žinoma, visiems įdomiausias ponų gyvenamasis namas…“
Gidė atkreipė dėmesį į dvare veikusią šildymo sistemą, pasakojo, kokių puošmenų čia būta Gorskių laikais – herbų, alegorijomis dekoruotų sienų, gobelenų, interjerą labai pagražino puikios koklinės krosnys. Deja, visą šį grožį negailestingai apnaikino po to sekę įvykiai – sovietinės okupacijos metu dvaras buvo nacionalizuotas.
Dar laimė, kad gyvenamajame name veikė tarybinio ūkio kontora ir vietos biblioteka, taigi vietos valdžia tiesiog privalėjo pastatą prižiūrėti. Būta čia ir etnografinės ekspozicijos, kurios įkūrimo iniciatorė – vietos bibliotekininkė Aldona Simonavičiūtė, surinkusi daugybę eksponatų. Dabar visi jie perkelti į kitą vietą, bet dėl laiko stokos negalėjome jų pamatyti. Užtat dvaro rūmus – medinės architektūros statinį – apžiūrėjome atidžiai. Juo labiau, kad jis dabar visus ekskursantus pasitinka kruopščiai atremontuotas.
Mat 2004 metais jame kilęs gaisras pridarė daug žalos, ir šį paveldą žūtbūtinai reikėjo atstatyti. Padėjo norvegai, skyrę nemažų lėšų šiam tikslui. Po kruopštaus ir ilgo darbo sodyba atgimė iš naujo. Pavyko išsaugoti jos autentiškumą ir atkurti neišlikusius elementus, kruopščiai sutvarkyti aplinką.
Po gaisro į dvarą buvo atvykusi užsienyje gyvenanti Gorskių šeimos palikuonė. Su savimi ji atsivežė planą, kuriuo remdamasi, ieškojo name savo giminės paslėptų vertybių. Vietiniams pagalbininkams padedant, pavyko rasti dokumentų, ginklų, vyno ir patį svarbiausią daiktą – Meiseno porceliano servizą. Visa tai moteris padovanojo „Alkos“ muziejui.
Tačiau svarbiausia tai, kad kaip Feniksas iš pelenų prisikėlęs istorinis namas dabar vėl tarnauja visuomenės reikmėms. Jame nuolat vyksta kultūriniai renginiai, vietiniai gyventojai gali naudotis čia esančio interneto paslaugomis, čia vėl dirba prieš gaisrą veikusi biblioteka. Dvare esama Žemaitijos turizmo informacijos centro ekspozicijų, sistemingai organizuojamos parodos. Tądien, kai jame lankėmės, čia vyko istorinių kostiumų paroda.
Dar sužinojome, kad į Biržuvėnus atvykstantys ekskursantai gali susipažinti dar su šešiomis sakralinės ir mitologinės reikšmės vietomis. Netoliese esama Biržuvėnų piliakalnio, „Laumės pėdos“ šaltinio, vokiečių karių kapų ir pačios dvarininkų Gorskių kapavietės. Taip pat – koplytstulpio su šventojo figūrėle ir medinio skenduolių kryžiaus… Taigi pasižiūrėti tikrai yra ko.
Telšių turizmo informacijos centras planuoja artimiausioje ateityje šiame name įrengti nedideles, gal keturių kambarių, patalpėles turistams pernakvoti. „Kaina bus nedidelė, taigi neabejojame, kad norinčiųjų nestigs“, – savo planais dalijosi šio centro direktorius Egidijus Vaškelevičius.
-Dvaras privalo būti gyvas, jame nuolat turi vykti kažkas, kas sudomintų žmones. Jaunimą traukia įvairūs sportiniai, orientaciniai žaidimai, varžybos, edukaciniai užsiėmimai, susiję su meno technikos išbandymais ir kiti panašūs dalykai. Dvaro name turime meniškai sukurtų šachmatų figūrų: nors jos nemažos ir jas kilnoti nebus lengva, rudenį surengsime stovyklą šachmatų mėgėjams.
Ir dar. Praleisti kokią naktį dvare ypač kviestume tuos, kurie domisi paranormaliais reiškiniais. Mat ponų gyvenamajame name tikrai gyvena dvasios, teikiančios jam romantikos, – šypsodamiesi pasakojo šeimininkai. – Juk vietos bibliotekininkė nuolat pastebi rytais iš lentynų iškritusias knygas (nors iš vakaro jas palieka savo vietose), kartais girdėti batų kaukšėjimas. Matyt dvasios tikrai išsilavinusios. Gal, leisdami naktį čia, su jomis susipažinsite?..
Laimutės Vasiliauskaitės – Rožukienės ir autorės nuotraukos
