Tikrai apsidžiaugiau, išvydusi, kad į mums, žurnalistams, siūlomų aplankyti Sūduvos krašto turistinių objektų sąrašą Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“ įtraukė ir Zyplių dvarą. Ne todėl, kad jame nebūčiau lankiusis – tiesiog žinojau, kad jame kaskart atrasiu kažką nauja. O juo labiau dabar, Sūduvos kraštui minint garbingą 600 metų jubiliejų.
Zyplius su kolegomis pasiekėme vakare, visą dieną jau lankęsi įvairiose įdomiose vietovėse. Jautėsi lengvas nuovargis. Pamažu artėjo sutemos, tad skubėjome apsistoti nakvynei pačiame dvare neseniai atsidariusiame viešbutyje „Zyplių dvaro oficina“. Pravėrę duris, išvydome aplinką, dvelkiančią romantiška praėjusių šimtmečių dvasia. Kaip puiku, kad pritaikant oficiną svečių reikmėms, buvo išlaikytas istorinis pastato autentiškumas!
Žinoma, komfortas liko neužmirštas: galėjome mėgautis visais įmanomais patogumais. Kiekvienas numeris – skirtingas, tad smalsumo dėlei patraukėme pasižiūrėti, kaip atrodo vieno ar kito kambario interjeras. Žvilgsnis krypo į išsaugotas senovines lubas su balkiais, raundonplytes krosnių sieneles, originalias grindis. Kambariai čia atidaromi unikaliu skaičių kodu, ir tai labai patogu, nes oficinoje nėra mums įprastos registratūros.
Vynuogynai auga ir Lietuvos dvaruose
Po pusvalandžio šeimininkai visus pakviečia vakarienės. Bet prieš ją turime galimybę paragauti čia pat, dvaro vynuogyne, išaugintų vynuogių gėrimo. Nusileidę į rūsį-ledainę, gurkštelime labai malonaus skonio ir aromato vyno; jis, beje, vėliau puikiai derinsis prie prašmatnios dvariškos vakarienės patiekalų. Sužinome, kad Zyplių dvare vešintį vynuogyną užveisė Artūro ir Astos Ramaškevičių šeima, sugalvojusi puoselėti vyndarystės tradicijas mūsų šalyje.
Tiesa, Artūrui vyno gamyba nebuvo naujovė – jis gimė šeimoje, kurioje vyndarystės tradicijos buvo perduodamos iš kartos į kartą. Taigi, ir vynų gamybos receptūras, ir kitas su šių gėrimų gaminimu susijusias paslaptis jis anksti perėmė iš savo giminaičių, o technologinius procesus vėliau įsisavino jau specialiuose moksluose. Be to, dar buvo atsiradusi galimybė savo įgūdžius sustiprinti Gruzijoje, taigi šiandien Artūras – tikras vyndarystės amato žinovas. Iš pradžių buvusi laisvalaikio pomėgiu, vyno gamyba ilgainiui virto verslu, kuriame pilna galimybių improvizacijai, eksperimentams, kūrybiškumui. O Astai Ramaškevičienei, agronomijos specialistei, vynuogių auginimas tapo galimybe praktiškai patikrinti, kaip galima auginti šią kultūrą permainingų mūsų šalies orų sąlygomis.
Beje, šie vyndariai vyną gamina ir iš tradicinių lietuviškų uogų ir vaisių: vyšnių, raudonųjų ir juodųjų serbentų, aronijų, obuolių; neretai – derinyje su vynuogėmis. Už originalius gėrimus jiems suteiktas Tautinio paveldo sertifikatas.
Nemažai sužinoję apie vyndarystę, pamažu paliekame požemines patalpas. Laikas aplankyti garsiuosius „Kuchmistrus“.
Kaip puotavo mūsų didikai
Apie šį restoraną garsas jau senokai sklinda visoje Lietuvoje. Ir kaip nesklis – mūsų šalyje tikrai nedaug užeigų, kuriuose gausi paragauti patiekalų, kuriuos valgė LDK laikų didikai. O „Kuchmistrų“ virtuvė kaip tik ir siekia visus supažindinti su kulinariniu mūsų protėvių paveldu. Pagal originalias receptūras atkurtų senosios dvariškos virtuvės patiekalų gamyba rūpinasi ne kas kitas, o istoriniu kuchmistro vardu tituluojamas virtuvės šefas. Jam vadovaujant, produktai čia pat, vietoje, ir rauginami, ir rūkomi, ir kepami ant atviros ugnies ar ant laužo. Pavyzdžiui, jaučio žandas troškinamas net 12 valandų!
Taip, šio patiekalo mes ragavome. Bet prieš tai teko pasimėgauti užkandžiais – rugine duona su kanapių sviestu, silkių paštetu su lauže keptomis bulvėmis, pastarnokų spurgomis (vadinamosiomis „pončkutėmis“) su grietinės ir peletrūnų padažu, burokėlių salotomis su sūriu. Į stalą nešamus vis naujus ir naujus patiekalus lydėjo virtuvės šefo, atsiprašau, kuchmistro, Artūro Rakausko komentarai.
Pasirodo, pastarnokai senovėje buvo labai populiarūs – ypač tais laikais, kai Lietuvoje dar neaugintos bulvės. Zyplių restorane iš jų gaminama nemažai patiekalų, pavyzdžiui, pusryčiams neretai patiekiami pastarnokų vafliai. Kaip pasakojo virtuvės darbuotojai, seniau didikų virtuvėse būdavo įprasti dabar tikrai egzotiškais laikomi fazanų, patarškų, putpelių, kaplūnų (kastruotų gaidžių) kepsniai, žvėrienos mėsa, na, o retesnių vaisių didikai užsiaugindavo dvarų oranžerijose. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų bajoriška virtuvė naudojo ir retus prieskonius, pavyzdžiui, šafraną, tačiau neretai pagardų vaidmenį atlikdavo patiekalų gamyboje naudoti tokie stiprieji gėrimai, kaip midus, trauktinė alus: alkoholiui išgaravus, geras poskonis lieka. Na, o valgyta senaisiais laikais gausiai: svečiams buvo priimta išragauti visus į stalą nešamus patiekalus, kurių kiekis neretai būdavo dešimtimis skaičiuojamas. Kartais puotos trukdavo kelias dienas ir baigdavosi, tik šeimininkui pailsus.
…Akys apraibsta ir mums, kai į stalą vienas po kito atkeliauja ypatingu padažu pagardintas kalakutas, ant kopūstlapio keptas karpis su cinamonu apibarstytais grikiais ir ruginės duonos trupiniais, sodraus skonio tamsi alaus sriuba… Degustacinę vakarienę užbaigė įspūdingas desertas, tačiau pakilti nuo stalo neskubame: tiek klausimų dar keliauja kuchmistrui ir jo pagalbininkams! Kaip senovėje buvo dengiami stalai? Iš kur semiatės senovinių receptų? Ar jie – grynai autentiški ar šiek tiek „sumoderninti“? Kaip dažnai keisdavosi didikų valgiaraščiai? Manau, panašių klausimų dvare vykstančių maisto edukacijų organizatoriams svečiai užduoda nuolat. Juk gastronominės kelionės laiku Lietuvoje dar nėra įprastos. Na, o kalbant apie dar vieną opų klausimą – kainas, galima drąsiai teigti, kad už tokius patiekalus, kokiais vaišinama dvare, sostinėje ar kitame didmiestyje tektų suploti mažiausiai dukart brangiau.
Taikinys – fazanai
Ryte svetingi šeimininkai pakvietė mus pamedžioti fazanų. Anksčiau, paskutiniojo dvaro šeimininko grafo Tomo Potockio laikais, šis užsiėmimas čia buvo itin populiarus. Grafas buvo aistringas medžiotojas, pamedžioti fazanų sukviesdavęs būrius bičiulių ir kaimynų. Dabar garbingos medžioklės tradicijos dvare tęsiamos, tiesa, tik šaudant iš lankų, o taikiniais pasirenkant stenduose nupieštus paukščius. Edukaciniai šaudymo iš lanko užsiėmimai labai populiarūs tarp lankytojų, taigi rankos taiklumą buvo pasiūlyta išbandyti ir mums.
Laukdama savo eilės paleisti strėlę, pabendravau su medžioklės organizatoriais. Prisiminėme margą bei gana sudėtingą Zyplių dvaro istoriją.
Ilgą laiką šis Sūduvos kraštas buvo negyvenamas. Po Žalgirio mūšio Sūduvos žemės tapo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio valdomis – čia vykdavo įspūdingos karališkosios medžioklės. Po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Sūduva atiteko Prūsijai, o 1807 metais – Napoleonui Bonapartui, kuris dalį šio krašto žemių už karinius nuopelnus padovanojo kunigaikščiui Juozapui Poniatovskiui (jis buvo paskutiniojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės valdovo Stanislovo Poniatovskio sūnėnas). Šiam mirus, 1813 m. nuosavybės teise žemės atitenka jo seseriai Teresei Tiškevičienei, tuo metu gyvenusiai Paryžiuje. Vėliau dvaras keliauja iš rankų į rankas, kol atitenka mūsų jau minėtam grafui Tomui Potockiui.
Mano pašnekovai pabrėžė, jog grafas Tomas Potockis mėgo ne tik medžiokles ir fazanus. Jis buvo didelis lietuvybės mylėtojas: dalyvavo „Žiburio“ ir „Žagrės“ draugijų veikloje, rėmė lietuviškų mokyklų ir senelių prieglaudų steigimą, pats mokėsi lietuvių kalbos ir netgi rašė dramos veikalus. Be to, buvo aktyvus Suvalkų žemės draugijos narys, mėgo dalintis ūkininkavimo patarimais su kitais ūkininkais ir leido brošiūras šia tema.
Atgijęs dvaras įdomus visiems
1019 metais kraštą užėmus Lenkijos kariuomenei, į Zyplius buvo perkelta Seinų kunigų seminarija. Tarpukariu šio dvaro rūmuose veikė žemės ūkio mokykla, o sovietiniais laikais – kolūkio valdyba. Kai kolūkio vadovybė išsikėlė iš dvaro rūmų į Lukšių miestelį, jo pastatai, niekieno neprižiūrimi, ėmė nykti tiesiog akyse. Po truputį juos niokojo aplinkiniai, ardydami pastatų sienas, duris, grindis ir veždamiesi namo viską, ką tik buvo galima pasiimti. Vietos valdžiai buvo kilusi mintis dvarą nugriauti ir, ko gero, taip ir būtų nutikę, jei ne vienas tam pasipriešinęs žmogus. Tai buvo Vidas Cikana, Lukšių miestelio seniūnas. Tai šio talentingo menininko pastangų dėka šiandien turime tokį turistų traukos centrą.
Dabar, atėjus šiltajam metų laikui, į Zyplius tiesiog plūsta lankytojai. Vieni žmonės savarankiškai susipažįsta su dvaro aplinka, vaikštinėdami ūksmingomis dvaro parko alėjomis, grožėdamiesi retų rūšių medžiais, klausydamiesi paukščių giesmių. Kiti užsisako pažintines ekskursijas su gidu, supažindinančiu ir su čia esančiu Zanavykų muziejumi, ir su Meno galerija. Muziejuje – dešimtys tūkstančių eksponatų, atspindinčių turtingą šio krašto istoriją, garsius žmones ir buitį. Daug didžių asmenybių Lietuvai padovanojo šis kraštas, ir apie visus juos pasakoja rūpestingai parengtos ekspozicijos. Meno galerijoje galima grožėtis kūriniais, kuriuos dovanojo ir vietos, ir iš svetur atvykę menininkai.
Čia nuolat vyksta įvairios parodos. Apskritai Zyplių dvaro dabar neįmanoma įsivaizduoti ramaus: čia nuolat kas nors vyksta. Kasmetiniai dailininkų plenerai ir jų darbų aptarimai, Amatų dienos, Duonos šventės, koncertai, festivaliai, seminarai, įvairiausi edukaciniai užsiėmimai – kūrybinės veiklos intensyvumu Zypliams retai kas gali prilygti. Pagaliau joks pasakojimas negali perteikti tos išskirtinės čia tvyrančios atmosferos – ją gali pajausti, tik čia lankydamasis.
Nuotraukos Onos Nosevičienės. 
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
