Radviliškio rajone, Baisogaloje, esantis Komarų dvaras, visuotinai pripažintas vienu iš gražiausių dvarų mūsų šalyje, yra tikrai gerai išsilaikęs. Be puikių rūmų ir kitų statinių, gražaus parko su retais augalais, jis dar pasižymi ir tuo, kad čia tęsiamos paskutiniojo jo savininko Vladislovo Komaro pažangaus ūkininkavimo tradicijos. Tuo rūpinasi dvare įsikūrusio Lietuvos gyvulininkystės instituto darbuotojai, maloniai aprodę savo valdas mums – grupelei žurnalistų bei turizmo organizatorių. Išvyka buvo organizuota Lietuvos kaimo turizmo asociacijos iniciatyva.
Skirtingi laikimečiai paliko sau būdingą architektūrinį dekorą
Baisogalos dvaras augo ir plėtėsi skirtingais šimtmečiais, taigi nieko nestebina jame esantys nevienodo architektūrinio stiliaus statiniai. Čia esama didelės stilių įvairovės – ir napoleoniškojo ampyro, ir neogotikos bei neorenesanso, ir secesijos; pasitaiko liaudiško dekoro bruožų bei išskirtinių, tik turtingiems dvarams charakteringų elementų. Architektūrinę įvairovę akivaizdžiai atspindi kad ir dvarui priklausęs vėjo malūnas: jo pirmasis aukštas – neoklasicistinis, antrasis – neorenesansinis, trečiasis – neogotikinis.
Iš pradžių buvusi karališkųjų valdų dalimi, XVII a. Baisogala atiteko LDK kancleriui M. Radvilai, vėliau priklausė Silvestravičiams, Poniatovskiams, Chrapovickiams… Po Napoleono kariuomenės žygių, apie 1830-uosius, Baisogalos dvaras perėjo į šios armijos pulkininko Juozapo Komaro rankas. Komarų giminė Baisogalą valdė iki 1940-ųjų, tad nieko nuostabaus, kad per šitiek laiko čia daug kas keitėsi.
Anaiptol ne visa Baisogalos istorija yra žinoma. Baisogala rašytiniuose šaltiniuose minima nuo XV amžiaus, kai jai buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Vėliau daug baisogaliečių išmirė nuo maro, o visa tolesnė dvaro gyventojų būtis siejosi su dvaro vystymusi. Mūsų laikus pasiekė XVIII šimtmetyje iškilę pastatai.
Dvaro teritorija susideda iš ūkinės ir reprezentacinės zonos. Tebėra senasis sodininko namas, tvartas, diendaržis, kumetynas, olandiško stiliaus vėjo malūnas… Iš išlikusių 20 pastatų ne visi dabar naudojami. Reiktų restauruoti, bet viskam reikalingos lėšos…
Apskritai reikia pripažinti, kad dvarininkų Komarų rūmams pasisekė: sovietmečiu jie neliko sunaikinti. Iš pradžių juose veikė mokykla, o vėliau, kaip jau minėjome, čia įsikūrė Gyvulininkystės instituto mokslininkai. Taigi niokotojų, kaip kituose Lietuvos dvaruose, čia nebūta. Išvengta liūdnos dalios, kai architektūrinis paveldas buvo naikintas pačių dvaro pastatuose apsigyvenusių žmonių rankomis.
Instituto vadovybė visomis išgalėmis bandė rasti pinigų pastatams tvarkyti, bet tai daryti buvo labai nelengva. Laimei, 2008-aisiais Lietuvoje turėjo vykti Europos gyvulininkystės asociacijos renginiai, ir dalis jų buvo numatyta Baisogaloje, taigi valdžia norom nenorom privalėjo skirti lėšų rūmams restauruoti.
Aišku, svajoti apie tai, kad pavyks viską atkurti, nebuvo galima, tačiau daug ką pavyko padaryti. Svarbiausia, kad architektūrinis paveldas buvo tinkamai priderintas modernioms technologijoms, o šiuolaikinių mokslinių tyrimų laboratorijos įrengtos, nepažeidžiant autentiškų dalykų. O dvaras ir toliau pamažėle tvarkomas, panaudojant iš visokių šaltinių ir projektų gaunamas lėšas.
Čia viskas mena praeitį
Gyvulininkystės instituto darbuotojai maloniai pakviečia apžiūrėti dvaro rūmų.
Pro paradines duris įžengiame į neįprastoje fasadinėje rūmų pusėje esančią rotondą. Jos grindys tebėra išklotos autentiškomis plytelėmis, paradinio įėjimo vidines duris tebepuošia originalus stiklas. Rotondinis pirmojo aukšto vestibiulis ir šalia jo esantis erdvus fojė buvo skirti administraciniams ir ūkio poreikiams, o antrajame aukšte buvo įsikūrusios reprezentacinės patalpos – svetainė, valgomasis, apvali šokių salė.
Apžiūrėti reprezentacinės zonos kylame mediniais, ąžuolu laminuotais laiptais. Akis patraukia buvusiame valgomajame stovinti istorinė koklinė krosnis, senovinis prabangus parketas. O štai nedidelė apskrita salikė, vadinama šokių sale. Joje mėgdavo pašokti į dvarą atvykę paviešėti Komarų svečiai. Jiems grodavo šios salės balkonėlyje įsikūręs orkestras.
Beje, orkestrantų grojamų melodijų mėgdavo pasiklausyti ir šių rūmų šeimininkė, dvarininko žmona; tada muzikantai kartais grieždavo jai vienai. Pasak mūsų gidės, ši apvali salė, turinti puikią akustiką, dabar labai praverčia čia organizuojamiems koncertams. Juk rūmuose tradiciškai vyksta Tytuvėnų ir Pažaislio muzikos festivalių koncertai. Apskritai Baisogalos kultūrinis gyvenimas neįsivaizduojamas be dvaro aplinkos. Joje vyksta ir parodos, ir folkloro ansamblių sambūriai, ir poezijos šventės.
Dvaro rūmuose buvo įrengtas centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija. Šeimininkų patogumui tarnavo prašmatnūs vonios kambariai, o skaityti knygas iš gausios rūmų bibliotekos jie galėdavo žaluma trykštančioje oranžerijoje. Tiesa, šiltuoju metų laiku poilsio zona tapdavo puikus parkas, kuriame tyvuliavo tvenkiniai (iš kurių vienas buvo pasipuošęs romantiška sala). XIX šimtmetyje užveistame dvaro parke augintos retos medžių ir krūmų rūšys, o malonią gaivą karštomis dienomis teikdavo liepų bei kaštonų alėjos.
Šeimininkai – neeiliniai žmonės
Viename iš rūmų kambarių kabo paskutiniojo jo savininko Vladislovo Komaro portretas, taip pat Komarų šeimos fotografija. Komarai buvo išskirtiniai žmonės; pasakodama apie juos, gidė pateikė įdomių detalių, ir, jeigu nebūtų ribojęs laikas, būtume galėję jos klausytis visą dieną.
Vladislovas Komaras buvo visuotinai pripažintas vienu iš pažangiausių Lietuvos ūkininkų. Jo dvaras buvo pavyzdinis, mat šeimininkas, baigęs aukštuosius agronomijos ir ekonomikos mokslus, žinojo, kaip ūkininkauti. Į jo, vienu metu vadovavusio Žemės ūkio draugijai, valdas pasitobulinti atvykdavo ūkininkų iš visos Lietuvos ir užsienio, čia atlikdavo praktikas žemės ūkio mokslus ėję studentai.
Žinoma, po 1922-ųjų metų reformos ir Komarų dvaro valdos sumažėjo iki 80 hektarų. Tačiau, atsižvelgusi į pavyzdinį ūkininkavimą, Lietuvos valdžia leido Vladislovui Komarui lengvatinėmis sąlygomis (po vieną litą už hektarą) išsinuomoti dar didelį plotą žemės – 1010, 39 ha.
Ūkis klestėte klestėjo: buvo gaunami įspūdingi javų derliai, plačiai sklido kalbos apie Komaro galvijų produktyvumą. Pavyzdingo agronomo ūkyje buvo veisiami veisliniai gyvuliai, kurie vėliau iš Baisogalos pasklisdavo po visą Lietuvą. Beje, Vladislovo Komaro dvaro valdose buvo įkurta mokslinių bandymų stotis. Gal jos dėka Baisogaloje vėliau ir tapo įsteigtas Gyvulininkystės institutas?
Yra išlikę baisogalietės kraštotyrininkės Reginos Vaitkevičienės užrašyti prisiminimai: juos kraštotyrininkei papasakojo buvęs Komarų liokajus Vladas Bondzinskas.
Kaip prisiminė buvęs tarnas, dvaro šeimininkas buvo labai paprastas ir darbštus žmogus, nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro prapuldavęs laukuose. Žmonėms jis buvo geras. Jei neturtingam kumečiui nugaišdavo karvė, Komaras padovanodavo savąją, o turtingesniam skirdavo išsimokėtinai. Pasak liokajaus, ir jam buvo padovanojęs 300 litų bei 1000 litų paskolinęs išsimokėti už sklypą.
Dvarininkas nemėgo nei tinginių, nei girtuoklių. Nors dvaras turėjo spirito varyklą, į stiklelį linkusių darbininkų jis savo ūkyje nelaikydavo. Trečiąsyk pakliuvęs neblaivus, kumetis turėdavo visam laikui atsisveikinti su dvaru.
Yra išlikę prisiminimai apie tai, kad šiaip jau reikli ir kartais įnoringa šeimininko žmona palepindavo savo tarnaites. Visi Komarų tarnai buvo kultūringi ir mandagūs, išmokę bendravimo etiketo. Komarienė daug dėmesio skyrė šeimos narių mitybai. Viršsvorio turėjusiam sutuoktiniui būdavo taikoma dieta. Nuo maisto ribojimo jis pailsėdavo tik išvykęs su reikalais.
Dvaro saulėlydis prasidėjo, užklupus sovietams. Visas Komarų turtas buvo aneksuotas. Komarienė su dukterimis išvyko į Lenkiją, tuo tarpu Vladislovas nė už ką nenorėjo trauktis. „Netikiu, kad naujoji valdžia mane nuskriaus, juk aš visai nesikišau į politiką“, – sakė jis. Deja, likimas jam nebuvo gailestingas. Jau 1940-aisiais atėjūnai jį ištrėmė į Karagandos sritį, kur jis ir numirė.
Su Lenkijoje tebegyvenančiais Komarų giminės palikuonimis baisogališkiai palaiko ryšius. Jie yra lankęsi savo senelio dvare ir uždegę žvakelę už Baisogalos bažnyčioje palaidotus savo giminės žmones. Juk ir patys maldos namai pastatydinti už didikų Komarų pinigus.
Pagrindinė misija – išsaugoti tautinius genetinius išteklius
Be siekio išsaugoti dvaro istorinį paveldą, Gyvulininkystės instituto darbuotojai rūpinasi, kaip išlaikyti nacionalines gyvūnų veisles. Lietuva įsipareigojusi neleisti, kad išnyktų tokios lietuviškų gyvūnų ir paukščių veislės, kaip karo žirgai – žemaitukai, vietinės senovinės kiaulės, šėmi ir baltnugariai galvijai, šiurkščiavilnės avys, vištinės žąsys, skalikai šunys. Jas privalu išsaugoti būsimosioms kartoms, pasirūpinti, kad jų vietų neužimtų kitos, „patobulintų savybių“ gyvulių veislės. Juk grėsmė išnykti vietinėms gyvūnų veislėms atsirado tada, kai kilo poreikis auginti gyvūnus su geresnėmis reprodukcinėmis savybėmis. Jų įsiveždavo iš kitur, tradicines veisles kryžmindavo su naujosiomis. Tokiu būdu, pavyzdžiui, Lietuvoje jau buvo išnykusios nacionalinės vištinės žąsys – tokių jau niekas nebeaugino. Didelėmis pastangomis pasisekė jų rasti Rusijoje ir iš ten atsivežti kiaušinių. Dabar jos sėkmingai peri. Tik sutelktomis Gyvulininkystės instituto darbuotojų jėgomis senosios žemės ūkio gyvūnų veislės buvo apsaugotos nuo visiško išnykimo.
Dvare laikomos senųjų lietuviškų veislių gyvūnų bandos, bendraujama su tokias veisles auginančiais ūkininkais. Gyvulininkystės instituto mokslininkai atlieka plataus masto mokslinius tyrimus, gilinasi į gyvulių veislių tobulinimą, į selekcijos bei veisimo būdų gerinimą, senųjų veislių genofondo išlaikymą. Nuošaly nelieka ir gyvūnų šėrimo bei pašarų gamybos klausimai. Stengiamasi pasirūpinti tokiais naminių gyvūnų laikymo būdais, kurie ir jiems gerovę užtikrintų, ir aplinkai žalos nedarytų.
Baisogaloje veikiančio instituto mokslininkai išvedė Lietuvos baltųjų kiaulių veislę, patobulino lietuviškų juodmargių bei žalųjų karvių, juodgalvių avių veisles. Parengė technologiją, skirtą veislinių bulių laikymui ir naudojimui, tyrė galvijų embrionų transplantaciją. Baisogalos dvare vyksta Lietuvos ūkinių gyvūnų išteklių apsaugos koordinavimo centro ir Lietuvos nykstančių ūkinių gyvūnų augintojų asociacijos konferencijos – parodos, pasakojančios apie senąsias ūkinių gyvūnų veisles ir jų panaudojimą ūkyje. Labai populiariomis yra tapusios Baisogalos dvare kasmet rengiamos Gyvūnų globos dienos.
… Susipažinti su visais senųjų lietuviškų veislių gyvūnais laiko nebuvo, tačiau garsiuosius žemaitukus pamatėme. Išpuoselėti nedidelio ūgio žirgeliai suko ratus savotiškame „karuseliniame“ aptvare: šitaip, pasirodo, jie kasdien treniruojami. Plačios krūtinės, tvirtų kojų, gražaus plauko arkliukai mūsų protėviams tarnavo karo žygiuose ir tikrai nusipelnė visiems laikams likti greta mūsų. Kaip ir kiti gyvūnai, ištikimai padėję mūsų protėviams ir saugoję juos nuo šalčio bei bado.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
