Neseniai į istoriją nukeliavusius 2021-uosius vadinome Lietuvos totorių metais. Paženklinome juos gausa įspūdingų renginių, skirtų mūsų šalyje gyvenančios totorių bendruomenės gyvenimui nušviesti. O visus švietėjinio pobūdžio seminarus, konferencijas, knygų ir filmų pristatymus, ekskursijas bei kitą pažintinę veiklą vainikavo puiki paroda. Ją, tebeveikiančią sostinės Istorijų namuose, rekomenduojame aplankyti visiems, kuriems įdomus Lietuvos totorių kultūrinis paveldas.
Šimtmečius skaičiuojantys rankraščiai
LDK teritorijoje išeiviai iš Aukso Ordos ir Krymo chanato apsigyveno XIV – XVI amžiuje, taigi dabar Lietuvoje gyvenantys totoriai yra jų palikuonys. Dabartinių totorių protėviai ištikimai tarnavo mūsų valdovams, steigė savo gyvenvietes, vystė amatus, statėsi maldos namus, o, svarbiausia, puoselėjo tautines tradicijas ir savitą etninę kultūrą. Iki XVI amžiaus vidurio dar gyvavo Lietuvos totorių vartojama gimtoji tiurkų kalba, bet vėliau didžioji šios tautos gyventojų dalis pradėjo kalbėti rusėnų ir lenkų kalbomis. Štai tuo metu ir pasirodė pirmosios Lietuvos totorių religinio turinio knygos. Jos buvo rankraštinės, ir būtent tradicija leisti tokio pobūdžio knygas padėjo žmonėms ne tik išlaikyti savitą tautinę kultūrą bei religiją, bet ir ją vystyti. Nors senieji rankraščiai ir pasirodė baltarusių bei lenkų kalbomis, jie buvo rašomi nebe slaviškais ar lotyniškais rašmenimis, o arabiškais. Lietuvos totoriai išsaugojo arabišką abėcėlę!
Rankraštinės knygos pirmiausia talpino religinius tekstus: būtent religines žinias ir maldas derėjo perduoti iš kartos į kartą. Tačiau ne vien tik šio pobūdžio tekstų randame Lietuvos totorių rankraštiniame lobyne. Čia pilna informacijos, atspindinčios unikalią šios tautos kultūrą, savitą gyvenimo būdą ir požiūrį į supantį pasaulį. Aptinkame nemaža patarimų, kaip neiškrypti iš teisingo gyvenimo kelio, kokių apeiginių ritualų privalu laikytis, kaip apsisaugoti nuo gresiančių nelaimių ir pan. Didaktinius pamokymus neretai papildo netgi magiškos formulės ir burtų aprašymai.
Gausus ir įvairiapusis kultūrinis palikimas
Parodos organizatoriai lankytojams pristatė įvairų Lietuvos totorių rankraštinį palikimą. Eksponatai seniau buvo saugojami 1926 – 1944 metais Vilniuje veikusiame Lietuvos totorių dvasiniame centre – muftiate. Išlikusios XVIII – XIX amžiaus rankraštinės knygos bei atskiri ranka rašyti puslapiai dabar tvarkingai sugulė į parodos stelažus, taigi žmonės iš arti gali pamatyti, kaip atrodo tiek didžiulio formato knygos – Kitabai (kuriuose nestinga religinio turinio pasakojimų, pranašų gyvenimo vaizdavimų ir kitų panašių tekstų), tiek mažos maldaknygės – Chamailai, kurie lengvai gali tilpti kišenėse.
Štai 23-iuoju numeriu ekspozicijoje paženklintame Kitabe šalia religinių tekstų ir pamokymų gausu žinių apie Lietuvos totorių tradicijas, žmonių tarpusavio santykius ir papročius, netgi patarimų, kaip išsiburti ateitį, remiantis varno krankimu. Visa tai 1814 metais arabišku šriftu baltarusių, lenkų ir turkų kalbomis surašė tuo laikmečiu Mirčės miestelyje gyvenusi Aiša, Murzičiaus duktė ir Jokūbo Smolskio žmona.
O štai 41-asis eksponatas – XIX amžiaus pradžios Chamailas, kurio tekstai arabišku šriftu užrašyti lenkų, baltarusių ir turkų kalbomis. Lenkų kalba padarytuose įrašuose minimi iškilių totorių Amurato ir Mustafos Sobolevskių vardai, o maldynėlio atvartas skelbia maldą, skirtą pranašo Mahometo kardui Zulfikarui. Tai – apsaugai skirta malda. Minėtojo kardo atvaizdai būdavo dažnai įamžinami talismanuose.
Aišku, didžiausią parodos eksponatų dalį sudaro svarbiausios šventosios musulmonų knygos – Koranai. Lankytojų dėmesio laukia net 12 jų egzempliorių. Kiekvienos Korano knygos istorija – sava. Štai aštuntuoju numeriu ekspozicijoje paženklintą Koraną dar lydi tekstas apie sadogą – Lietuvos totorių religinių apeigų dalį, kurios metu dalijamos imamo malda palaimintos tradicinės vaišės: kepiniai, vaisiai, saldumynai. Neužmiršta paminėti ir vardų tų žmonių, kurių dėka atsirado šventosios Korano knygos. Štai 1802 m. arabų kalba ir arabišku šriftu išleistą Koraną muftiato bibliotekai 1927-aisiaispadovanojo Eva Bairaševska iš Slonimo, o dar senesnį – XVIII a. pabaigos egzempliorių muftijui Šinkevičiui 1930 m. įteikė Michailas Chazbijevičius.
Lankytojai šioje parodoje susipažįsta ne su vienu iki šiol nežinomu terminu. Štai stiklinėje vitrinoje guli Korano skaitymo vadovėliai – tedžvidai, Koraną komentuojantys tekstai – tefsirai, musulmonams privalomų religinio gyvenimo taisyklių rinkiniai – ilmihalai, kuriuos dar galima vadinti musulmonų katekizmais. Parodoje eksponuojamas į mirusiojo karstą dedamas popieriaus ritinys su maldomis – dalavaras, taip pat namų sąlygomis iš šafrano pagamintu rašalu užrašyti tekstai. O štai XIX a. muhiro fragmentas: jame galima išvysti apsauginių talismano piešinių su maldomis ir pranašų vardais. Šis muhiras turi panašumų su Lenkijos Balstogės miesto istorijos muziejuje saugomu senoviniu muhiru.
Ranka rašytos knygos ir rankraščiai neretai turi įrašus, kurie atskleidžia juos perrašiusių žmonių bei savininkų vardus, knygų perrašinėjimo datas, vietovių pavadinimus. Pavyzdžiui, 12-uoju ekspozicijos numeriu pažymėtą XIX amžiaus vidurio Koraną perrašė Lietuvos totorius Aleksandras Korickis; į knygą įdėtame raštelyje nurodyta, jog ši knyga prasideda 36-ąja sura ir yra Eljašo Sobolevskio dovana.
Parodos lankytojų dėmesį patraukia ne tik rankraštynas, bet ir tokie eksponatai, kaip kardai su geležtėse užrašytomis apsauginėmis formulėmis, musulmoniški rožiniai, taip pat amuletai – hramotkos. Pastaruosius gaminant, maldos būdavo surašomos į vieną siaurą ilgą popieriaus juostą, susukamos į ritinėlį ir įsiuvamos į medžiaginį dėklą. Hramotkas dažnai ant kaklo nešiodavo Lietuvos totorių vaikai ir jaunimas: tikėta, kad šie amuletai apsaugo savininkus nuo visokių nelaimių.
Rankraščiai – epochos veidrodis
Ranka rašytose Lietuvos totorių knygose slypi ne tik religiniai tekstai. Tai – savotiški metraščiai, atspindintys ir tuo metu vykusį pasaulietinį gyvenimą. Religinius tekstus dažnai papildo kiti įrašai, skelbiantys apie knygos savininko ir jo artimųjų gyvenime vykusius įvykius. Šie įrašai dažniausiai puošia priešlapius, paraštes, paskutiniuosius knygų puslapius. Štai viename XVIII a. Korano priešlapyje aptinkami senąja osmanų kalba užrašyti žodžiai, skelbiantys apie kūdikio atėjimą į pasaulį pakeliui į Herato miestą.
Rankraščiai – tikras Lietuvos totorių tradicijų, buities, tautosakos lobynas. Čia randame informacijos apie vardynų, santuokų, laidotuvių apeigas, sužinome, kaip šimtmečiais šalia lietuvių gyvenę kaimynai dirbdavo, keliaudavo, švęsdavo šventes. Kaligrafiškai užrašyti tekstai pateikia patarimų, kaip gydytis, apsisaugoti nuo ginklų, nuo nužiūrėjimų; čia pilna įvairių būrimų aprašymų, likimo spėjimų, užkalbėjimų ir kitos „magiškos“ informacijos. Rankraščiai – gyva Lietuvos totorių istorija, akivaizdžiai atspindinti ir jų prisitaikymo gyventi kitokioje kalbinėje, religinėje ir kultūrinėje aplinkoje tendencijas. Juk islamo religiją išpažinę ir totoriškai kalbėję Aukso Ordos ir Krymo chanato išeivių palikuonys palaipsniui perėmė vietines rusėnų ir lenkų kalbas ir pradėjo jomis rašyti. Tiesa, rašyti arabiškais rašmenimis, nes jie laikyti šventais (juk arabų raštu užrašytas Koranas!). Buvo sukurtas išskirtinis raidynas, atspindėjęs rusėnų ir lenkų kalbų fonetinius ypatumus. Tik arabiškos raidės čia šiek tiek kitokios – pailgintos ir ištemptos.
Ką ir besakyti, Lietuvos totorių rašytinis paveldas – unikalus. Tai – neįkainojamas turtas, ir Lietuvos totoriai visais laikais tą puikiai suprato. Knygos būdavo įtraukiamos į testamentus, ir kiekvienuose namuose užimdavo pačią garbingiausią vietą. Ne vienoje totorių šeimoje šios relikvijos ir dabar tebesaugomos.
Ado Jakubausko nuotraukos.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas” remia SRTF.
