Kaip jau minėjau ankstesniuose rašiniuose, Šiaulių turizmo informacijos centras garsus baltiškosios kultūros tyrinėjimais. Prieš kelerius metus sukūręs unikalų „Baltų kelio“ maršrutą, dabar turistams jau siūlo naują savo „vaisių“ – „Saulės kelią“. Šis kelias vingiuoja Žiemgalos kraštu, jungiančiu Lietuvą ir Latviją. Susipažinti su Saulės žemės įdomybėmis ne tik lietuviškoje Žiemgalos dalyje – Šiauliuose, Joniškyje, Žagarėje, bet ir latviškame Jelgavos krašte žurnalistus ir turizmo organizatorius neseniai pakvietė minėtojo maršruto kūrėjai. Taigi kuo keliautojus gali pradžiuginti mūsų kaimynai latviai?
Iš pilkumos – šviesos link
Žodis „Jelgava“ reiškia žemumą, pelkėtą vietovę. Priešistoriniais laikais šioje vietoje teliūskavo jūra. Čia iki šių dienų jaučiama drėgmė, veisiasi daug uodų. Tačiau strateginiu požiūriu ši vietovė yra labai patogi, ir tą puikiai suprato vokiečiai, jau XIII a. čia pradėję statyti tvirtovę. Šis amžius ir laikomas Jelgavos (seniau vadintos Mitava) vystymosi pradžia.
Miestas – Kurliandijos hercogystės sostinė – iki Antrojo pasaulinio karo laikų garsėjo kaip tikras Latvijos architektūros perlas. Tačiau per karą praradusi daugiau kaip pusę savo istorinių statinių, Jelgava buvusio žavesio jau nebeatgavo. Ką ir bekalbėti – sovietinė valdžia į tokius „niekus“, kaip architektūrinis paveldas, ranka numojo. Ne vieną vertingą pastatą buvo galima išgelbėti, tačiau naujiesiems šeimininkams lengviau buvo namus griauti, negu atstatinėti. Rusų kinematografininkams statant filmą „Didysis persilaužimas“, Jelgava atliko „Stalingrado vaidmenį“. Filmo kūrėjams neprireikė jokių dekoracijų: istoriniai Jelgavos pastatai buvo specialiai sprogdinami tam, kad juostoje būtų nufilmuoti Stalingrade vykę mūšiai. Apie šį barbariškumą, žinoma, viešai nebuvo kalbama: tik visai neseniai šia tema, remdamiesi surastais dokumentais, prabilo latvių istorikai…
Ikikarinio miesto plėtros principai pokariu buvo visiškai paminti: industriniai objektai kilo miesto centre, jiems kaimynystę palaikė neišvaizdūs „chruščioviniai“ daugiaaukščiai, ir Jelgava virto pilku bei niūriu sovietiniu miestu. Be to, uždaru, mat čia būta nemažo skaičiaus karinių objektų. Itin nukentėjo ekologija – ja niekas nesirūpino. Čia veikęs cukraus fabrikas itin teršė orą ir per miestą tekančių upių vandenis. Apie kažkokius valymo įrenginius, kurie būtų padėję atsikratyti bjauraus dvoko, net kalba nėjo…
Taigi galima tik įsivaizduoti, kiek darbų teko nuveikti jelgaviškiams po Nepriklausomybės atgavimo, kad miestas taptų toks patrauklus, koks yra dabar… Pasak apie Jelgavą pasakojusios gidės Inetos Reknerės, didžiausias teršėjas – vietinis cukraus fabrikas – buvo uždarytas, o visa pramoninė gamyba iš centro iškeldinta į pakraščius. Metalurgijos, autotechnikos, vamzdžių gamybos įmonės atsidūrė vadinamojoje industrinėje zonoje, toliau už upės. Gamybinių korpusų vietas užėmė kultūrai, poilsiui, sportui skirta infrastruktūra, ant seniau buvusių užterštų upės krantų atsirado švarūs paplūdimiai, tinklinio aikštelės, kavinės. Mieste pagausėjo parkų ir skverų, nutiesti puikūs pėsčiųjų takai, pastatyta naujų paminklų, koncertų salių, parodų paviljonų. Pagaliau atsirado galimybė miestą pavadinti turistiniu – juo pradėjo domėtis keliautojai, ir jų skaičius didėjo.
„Oficialia intensyvesnio turizmo pradžia reikėtų laikyti 2010-uosius, – tęsė savo pasakojimą Ineta Reknerė. – Tais metais duris atvėrė miesto turizmo informacijos centras, o dar po metų mes jau dalyvavome turizmo parodoje ir jautėmės turį ką pasiūlyti smalsiam turistui. O jau dabar, prabėgus dar gerai dešimčiai metų, savąjį miestą drąsiai galime vadinti turistiniu“.
Moteris pakviečia užsukti į Jelgavos turizmo informacijos centrą, įsikūrusį viename iš seniausių miesto pastatų – Šv. Trejybės bažnyčios bokšte. Ši bažnyčia buvo viena iš pirmųjų mūrinių liuteronų parapijinių bažnyčių, o kartu – ir pirmuoju mūriniu statiniu Jelgavoje. Pagal olandų meistro Moriso Jorisono Frėzės projektą iškilusiuose maldos namuose pirmosios pamaldos įvyko 1575 metais. Deja, po Antrojo pasaulinio karo bažnyčios pastatas sovietinių kariškių buvo išsprogdintas, karinėms reikmėms paliekant tik jo bokštą. Dabar šis bokštas atnaujintas ir gausiai lankomas turistų.
Įėjus į bokšto vidų, ekspozicijų vadovė atkreipia dėmesį į jo sienos plytas, pagamintas XVI a. Šitiek šimtmečių atlaikiusios, jos byloja apie ano laikmečio specialistų meistriškumą. Čia būdamas, akivaizdžiai pajauti laiko tėkmę: trečiajame, ketvirtajame ir penktajame pastato aukštuose įrengtos ekspozicijos išsamiai pasakoja ištisų amžių senumo istorijas. Ekspozicija kurta, pasitelkiant naujausias technologijas, vizualiuosius ir garsinius efektus, ir visa ši „dvilypės realybės“ (istorinės ir dabartinės) koncepcija leidžia lankytojui pažvelgti į praeitį kūrybiškai. Palieti ekraną – ir matai, kaip kito Jelgavos miestas, kokių istorinių objektų jame būta vienu ar kitu metu, kaip nyko ar augo ištisi kvartalai…
Ekranuose – visa Jelgavos praeitis – nuo XIII a. iki mūsų dienų; čia galima išvysti senovinius miesto žemėlapius, piešinius, iliustruojančius tam tikrus faktus ir įvykius, senovinių statinių buvimo vietas. Sužinosi viską: tik turėk laiko gilintis! Ne veltui kai kurie lankytojai čia praleidžia ištisas valandas, ypač rašydami mokslinius darbus, o moksleiviai – ruošdamiesi kontroliniams atsiskaitymams. Na, o ketvirtajame – pramoginiame bokšto aukšte – dėmesį patraukia istorinė Jelgavos gyventojų apranga. Ekrane vienas po kito keičiasi vaizdai, rodantys, kas buvo madinga ir prieš kelis šimtmečius, ir vos prieš kelias dešimtis metų. O dar įdomiau būna, kai užsimanai nusifotografuoti, „vilkėdamas“ kokiu nors istoriniu vestuviniu apdaru. Moterys pasipuošia virtualiomis suknelėmis su šleifais, vyrai – kostiumais ir skrybėlėmis… Šių dienų fototechnika gali viską – per 10 sekundžių fotoaparatas tavo nuotrauką parodys ekrane ir – jei pageidausi – išsiųs tavo elektroninio pašto adresu. Čia galima ir virtualiai pasimatuoti senovinius papuošalus – ištiesi ranką, ir tavo riešą apjuosia įspūdinga apyrankė…
Bokštą 2004 metais uždengė stiklinis stogas. Pakilę į viršutiniame aukšte esančią apžvalgos aikštelę visą Jelgavą matome kaip ant delno. Ekskursijų vadovė rodo pačius svarbiausius miesto objektus, kurių, nepaisant negailestingos istorijos, yra išlikę pakankamai daug. Štai – vienas didžiausių ne tik Jelgavoje, bet ir visose Baltijos šalyse barokinių statinių – rūmai (kai kas juos vadina pilimi), buvę Kuršo kunigaikščio Ernesto Birono rezidencija. XVIII a. iškilę pagal garsaus architekto B.Rastrelio projektą, nesyk degę ir patyrę karo metų sugriovimus, rūmai atgijo tarsi Feniksas iš pelenų. Pastate dabar įsikūrusios Latvijos žemės ūkio universiteto auditorijos, be to, esama dviejų nedidelių muziejų. Viename iš jų galima susipažinti su rūmų istorija, pasižiūrėti į prarastų vidaus interjerų archyvines fotografijas, o kitas muziejus yra sarkofagų buveinė. Mat čia – Kurliandijos hercogų amžinojo poilsio vieta.
Požeminis nekropolis įsteigtas hercogo Gotardo Ketlerio įsakymu. Dabar čia – 30 palaidojimų: 24 ilsisi Ketlerių, 6 – Bironų giminės nariai. Kukliausias – alavininis sarkofagas, kuriame palaidotas pats hercogas Ketleris, puošniausiame guli hercogienė Sofija Amelija. Atskira nedidelė salytė skirta mirusiųjų drabužiams bei informacinei medžiagai apie kiekvieną sarkofagą.
Gidė Ineta Reknerė parodė nuo bokšto viršaus gerai matomus trijų skirtingų religinių konfesijų pastatus: katalikišką neogotikinę šv. Mergelės Marijos bažnyčią, liuteronišką šv. Onos bažnyčią ir rusų stačiatikių katedrą, kuri yra įtraukta į Europos kultūrinio – istorinio paveldo sąrašą. Išsamesnių žinių apie tai galima gauti Jelgavos istorijos ir meno muziejuje. Šiame muziejuje galima išvysti ir istorines fotografijas, kuriose įamžinta senoji miesto dalis – akmenimis grįstos gatvelės, palei kurias rikiuojasi mediniai namai su drožinėtomis langinėmis ir senieji plytiniai pastatai.
Nežiūrint į tai, kad karo ir pokario metais senoji Jelgava buvo praktiškai sunaikinta, mieste vis dėlto esama keleto istorinės statybos salelių. Viena iš jų – senoji Vecpilseto gatvė, užstatyta XVIII – XIX a. iškilusiais mediniais namais. 2010-aisiais šią Jelgavos zoną imta tvarkyti: restauruoti kai kurie mediniai statiniai, aptvarkytas akmeninis grindinys, pastatyti nauji žibintai. Atstatinėjimo procesas tebesitęsia, dar laukia daug darbo, nes kai kurių medinukų būklė labai jau nekokia…
9
Maždaug prieš trylika metų Jelgavoje atsirado dar viena patraukli vieta pasigrožėti – šiuolaikinė krantinė su unikaliu pėsčiųjų tiltu. Jis, pakabintas ant lynų ir savo išlenkta forma kiek primenantis S raidę, driekiasi 200 metrų. Anksčiau šioje vietoje buvo dykvietė, o dabar nei vienas turistas nepraleidžia progos nufotografuoti šios rūpestingai sutvarkytos aplinkos. Krantinėje nutiesti patogūs pėsčiųjų ir dviratininkų takai, visur pristatyta originalių suolelių, skulptūrų ir kitų mažosios architektūros elementų. Į akis krinta originalūs žibintai, atrodantys kaip truputį parūdiję. Tai padaryta specialiai, juk šie žibintai pagaminti iš laivų statybai naudojamo plieno. Tilto prieigose negalima nepastebėti ir itin originalios „Vargšo studento“ skulptūros su skylėtu skėčiu rankose ir po pažastimi pasikištomis knygomis.
Ir poilsiui, ir pažinimui
Jelgavoje daug tiltų. Keliais gražiais tiltais miesto centras yra sujungtas su Lielupės upėje esančia Pašto sala. Čia įrengta puiki rekreacinė zona su pėsčiųjų ir dviračių takais, vaikų žaidimų, teniso, krepšinio aikštelėmis, treniruokliais, kavinukėmis, paplūdimiais. Lielupėje jau drąsiai galima maudytis, išbandyti daugybę vandens pramogų. Čia esančioje koncertinėje estradoje vyksta įvairių grupių pasirodymai.
Labai populiarūs ir tarp vietos gyventojų, ir tarp turistų yra Jelgavoje organizuojami tradiciniai festivaliai: žiemą – ledo skulptūrų, vasarą – smėlio skulptūrų. Jiems pasibaigus, Pašto saloje, kol leidžia oro sąlygos, festivalių metu sukurtos figūros yra saugomos ir jas gali lankyti ekskursantai. Na, o vasarą, paskutinį rugpjūčio savaitgalį, į Jelgavą turistai suplūsta dalyvauti pieno, medaus ir duonos festivalyje. Tarp jų – ir daug lietuvių, atvykstančių paragauti šių skanėstų ir pasižiūrėti kultūrinės programos. Apskritai mūsų tėvynainių ekskursantų skaičius Jelgavoje auga, ir tuo mūsų kaimynai tik džiaugiasi. Ir, žinoma, tikisi, kad jų skaičių dar padidins „Saulės kelias“.
