Berlyno kino festivalyje apdovanotos austrų režisierės Marie Kreutzer naujasis filmas „Korsažas“, kuriuo prasidėjo šiemetinė „Scanorama“, jau yra dalyvavęs Kanų kino festivalio programoje. Pagrindinio vaidmens atlikėja Vicky Krieps šio festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“ buvo pripažinta geriausia aktore.
Artistė įkūnijo Elžbietą Vitelsbach – Bavarijos princesę, Austrijos imperatorę ir Vengrijos karalienę, Austrijos – Vengrijos imperatoriaus Prano Juozapo I sutuoktinę. Austrijoje žinoma Sisi vardu, ši valdovė visada buvo itin populiari, jai skirta gausybė knygų, filmų ir serialų. Naujoji kino juosta pristato šią aukštuomenes damą nauju rakursu – kaip keturiasdešimtmetę moterį, varžomą patriarchalinės visuomenės nuostatų ir besiveržiančią iš šių gniaužtų išsivaduoti.
Filmo veiksmas apima vienerius imperatoriaus žmonos gyvenimo metus, pradedant 1877-ųjų gruodžiu, kai jai sukanka 40 metų. Ano laikmečio visuomenėje, tai – labai jau brandus moters amžius, kone besiasocijuojantis su senatve. Sisi tuo momentu jau yra pelniusi visus įmanomus titulus, bet, nepaisant monarchei peršamo orumo taisyklių, gyvena gana ekscentrišką gyvenimą. Ją slegia vieši renginiai, ji labiau linkusi į uždarumą, į sąlygotumų nevaržomą asmens laisvę, taigi tarpais užsiima tikrai neįprastais dalykais. Pavyzdžiui, nuolat treniruojasi kuo ilgiau išbūti nekvėpavusi po vandeniu: tam pasitarnauja vandens sklidina vonia. Tačiau jai sunku atsispirti laikmečio primestoms grožio ir mados taisyklėms: taigi ji nuolat baiminasi, kad nepriaugtų svorio, pastoviai lipa ant svarstyklių ir kamuoja savo kūną korsetais, suvarstomais kone iki alpulio.
Tiesa, alpulį Sisi sugeba meistriškai imituoti. Oficialūs pasirodymai visuomenėje jai nemalonūs, bet sutuoktinis (jį vaidina aktorius Florianas Teichtmeisteris) reikalauja, kad ji bent retsykiais pasirodytų pavaldiniams į akis, juk monarchinės dinastijos ir naujai susiformavusios Austrijos – Vengrijos valstybės padėtis nėra itin stabili. Tačiau ir nieko neveikdama Elžbieta panyra į depresyvias nuotaikas, todėl taip atkakliai, nekreipdama dėmesio į smerkiančius žvilgsnius, jodinėja, fechtuojasi, pozuoja naujam išradimui – kinokamerai, lanko karius ligoninėse ir psichiatrines gydyklas, rūko ir netgi vartoja „gydomąjį“ kokainą.
„Korsažo“ negalime pavadinti realia imperatorės biografija, daugelis faktų neatitinka tikrovės, kiti gi – kinas, narkotikai ir panašūs dalykai – paimti iš kur kas vėlesnio laikmečio. Bet nežiūrint viso faktūros netikslingumo, filmui pavyksta atspindėti laikmečio atmosferą ir nuotaikas, daug ką paaiškinti herojės charakteryje. Superpatriarchalinė visuomenė, kurios simboliu pasirinktas tas pats korsažas, net imperatorei neleidžia kvėpuoti pilna krūtine. Netgi jos jaunėlė dukra ir ta priekaištauja motinai: tas netinka, to negalima daryti, ir apskritai, mamyte, savo elgesiu jūs man darote gėdą. Nėra meilės, nėra intymaus gyvenimo, nėra jokios galimybės realiai dalyvauti šalies politiniame gyvenime, pavydas potencialioms vyro meilužėms ir favoritėms – ir tas kelia nuobodulį, geriau jau pačiai rasti tinkamą kandidatę į sutuoktinio suguloves ir jam organizuoti pasimatymus.
Nusivylimas viskuo graužia Sisi iš vidaus, rūmuose – įkyrėjusi kasdienybė, vien oficialūs kviestiniai priėmimai ar vienatve dvelkiančios vakarienės už ilgo stalo. Laimingi nesijaučia ir Sisi aplinkos žmonės – vienai tarnaitei (Katarina Lorenz) bus uždrausta ištekėti, kita neteks žado ir gyvenimo prasmės, kai imperatorė eiliniam maišto priepuoliui užėjus nusikirps savo ilguosius plaukus. Gyventi trošku, bet nusiskandinti pusbrolio (akt. Manuel Rubey) tvenkiny negalima, jis draudžia.
Vicky Krieps – stebėtinai šiam vaidmeniui tinkančios aktorės tipažas, jos bejausmiame veide karštligiškai dega tik akys. Ji sugeba fizinio aktyvumo sužadintą veido rausvumą pakeisti kone mirtinu blyškumu, jos liesumas atrodo liguistas, tačiau nuolatinio maisto ribojimo išsekintas kūnas vis vien yra kupinas jėgų ir užgrūdintas. „Korsažas“ – tai filmas apie visišką bejėgiškumą, savo rankose turint beribę valdžią. Ir, kaip išdava, tai yra moters priešinimosi nustatytai tvarkai pavyzdys, tegu ne masinis, o individualus, tačiau toks natūralus ir organiškas, kad tampa aišku – nors patriarchatas ir pasirodys gyvesnis už daugelį monarchijų, bet ir jo pamatams lemta susvyruoti.
Dabar – šiek tiek dėmesio pagrindinio vaidmens atlikėjai.
Vicky Krieps gimė mišrioje šeimoje, jos tėvas – liuksemburgietis, mama – vokietė. Senelis iš tėvo pusės, Robertas Kriepsas, buvo politikas ir Pasipriešinimo kovų dalyvis Antrojo pasaulinio karo metu. Tėvas, kilęs iš Liuksemburgo juristų šeimos, sukūrė nedidelį verslą: supirkinėjo juodai – baltų senų europietiškų filmų kopijas, jas atkurdavo ir vėliau pardavinėdavo. Gal tai ir buvo pradinis postūmis, pažadinęs dukters domėjimąsi kinu?
Pirmąją aktorystės patirtį Vicky įgijo dar mokydamasi vidurinėje mokykloje. Būsimoji aktorė nebuvo tikra, jog norės savo gyvenimą paskirti aktorystei, todėl po vidurinės išsirengė savanoriauti į Afriką. Vicky dirbo miestelio ligoninėje, teikusioje humanitarinę pagalbą ŽIV infekuotiems vaikams. Ten ji susipažino su moterimi iš sangomos genties, ir su ja vėliau keliavo po Rytų Afriką: Mozambiką, Tanzaniją, Keniją. Sugrįžusi į Europą, ji įstojo į Ciuricho menų universitetą. S
Savo karjerą kine Vicky Krieps pradėjo Liuksemburge, tačiau vėliau, dalyvaudama bendrose kino juostose, ji įsiliejo į kino industriją tokių šalių, kaip Prancūzija, Vokietija, JAV. Vienas iš pirmųjų grynai užsienietiškų aktorės darbų tapo vaidmuo amerikiečių nuotykių filme „Hana“, vėliau sekė vaidmenys vokiečių ir prancūzų kurtose juostose. Garsiais tapo jos vaidmenys filmuose „Anonimas“, „Senatvė“, „Ieškomiausias žmogus“, „Romelis“, „Agentų žaidimai“ ir kt. Aktorė pageidaujama ekranuose dar ir todėl, kad laisvai kalba prancūzų, vokiečių, anglų kalbomis, yra visapusiškai išsilavinusi ir puikaus charakterio.
