Daugelis informacinių leidinių, skirtų Kupiškio miestui, jį vadina muziejumi po atviru dangumi. Apibūdinimas tikrai tikslus – nedažnas rajono centras gali pasigirti tokia gausybe meninių dirbinių, puošiančių jo erdves. Daugelio skulptūrų autorius – keliolika metų Kupiškyje kūręs skulptorius Henrikas Orakauskas, tačiau prie savojo miesto gražinimo nuolat prisideda ir kiti jame gyvenantys menininkai. Vienas iš jų – plačiai žinomas tautodailininkas Vytautas Jasinskas.
Šeimininkas mus, grupelę žurnalistų, pasitiko, rankoje laikydamas įspūdingą sūrį, kurio vienas galas jau buvo suraikytas. Iš tolo net palaikėme jį tikru – taip natūraliai atrodė šis pilkšvai balto akmens kūrinys. Sūris labai tiko prie menininko padengto „velykinio stalo“, ant kurio pirmiausia išvydome įspūdingų spalvų kiaušinius. Tik šie margučiai buvo ne žmogaus rankų išdažyti: šitaip juos išdailino pati gamta, skulptoriui tereikėjo tik padėti akmenėliams atskleisti savo grožį ir įmantriausių raštų vingius. Vieni, rūpestingai nušlifuoti, priminė marmurinius, kiti buvo tarsi iš onikso iškalti. Net nesitikėjo, kad jie visi rasti Lietuvos laukuose…
Būtent iš vietinių riedulių, pasak menininko, ir gimsta skulptūros, kuriomis apstatytas visas jo kiemas. Laimei, erdvės pakanka – skulptoriaus sodyba įsikūrusi pačiame gatvės gale, už jos jau driekiasi laukų žaluma ir matyti aukštumėlė, Kupiškio piliakalniu vadinama. Ši vieta kupiškėnų itin mėgstama, čia neretai vyksta įvairūs renginiai, tad dažnas, į juos traukiantis, praeina pro skulptoriaus valdas Topolių gatvėje. Ir, žinoma, būtinai sustoja pasigrožėti įspūdingiausių formų akmens skulptūromis, kurias kaskart papildo vis nauji kūriniai. Neretas, nusižiūrėjęs patinkantį, ir įsigyja savai aplinkai papuošti.
Vytauto Jasinsko darbai paplitę po visą Lietuvą: akmens dirbinių meistrui užsakymų niekada nestigo, netrūksta jų ir dabar. Juk tikrai įspūdingai privačių namų ir kolektyvinių sodų erdvėse atrodo jo iškaltos skulptūros; iš jų gausybės kiekvienas gali išsirinkti tai, kas jam labiausiai „prie širdies“. Dažnas renkasi gamtinės tematikos kūrinius: ant akmens nutūpusius laumžirgius ar driežus, varles, skruzdėlytes ar voveraites. Gamta, pasak skulptoriaus, tikras įkvėpimo šaltinis: „Pamatau kokį žiogą ar retesnį vabalą – ir tuoj rankos kyla pasidaryti analogišką…“
Akmentašybos patirties Jasinskas sukaupė, dirbdamas Kupiškio buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato paminklų gamybos dirbtuvėse. Iš patyrusių meistrų mokėsi, kaip skaldyti, tašyti, šlifuoti akmenis. Darbas nebuvo lengvas, juk anais, dar tarybiniais laikais, akmens apdorojimo technika nebuvo tokia moderni, kaip dabar. Taip prabėgo ne vieneri metai, atskleidę ir jaunojo akmentašio polinkį į meninį akmens apdirbimą. Noras atskleisti natūralų mūsų laukuose randamų riedulių grožį, siekis prakalbinti akmenį vis stiprėjo, kol galiausiai virto kasdieniniu užsiėmimu.
Neretai gaminio formą ir idėjas jam padiktuoja pats akmuo.
Paminklų gamyba Vytautas jau seniai nebeužsiima, pagaliau, išėjus į užtarnautą poilsį, atsirado ir daugiau laiko kūrybiniams ieškojimams. Neretai gaminio formą ir idėjas jam padiktuoja pats akmuo. Štai ką tik baigė kurti „Baltų ženklus“; prieš tai padirbdino simbolinį šv. Jono atvaizdą – jo galvą per Jonines būtinai papuoš vainikas. Labai gali būti, kad kokia meniška skulptūra bus skirta miestui pagražinti ir pagausins Kupiškio erdvėms skirtų dirbinių skaičių.
„Mano iškalti akmenys įsikūrę ir prie Kupos upės, ir prie savivaldybės, ir prie daugiabučių, ir ant piliakalnio… Jaučiu didelį malonumą puošdamas savąjį miestą, – sako meistras. – Vidutiniškai kūrinys gimsta per dešimt dienų; na, prie kokio sudėtingesnio gal kiek ilgiau pasidarbuoju, bet to laiko – nepatikėsite! – visiems sumanymams įgyvendinti vis tiek pristinga. Štai jau kiek laiko žadu pasikabinti jau pasidirbtus gražius vartelius – ir vis šį darbą atidedu į šoną“.
Varteliai kada nors vis vien įsikurs šalia dviejų akmeninių sargybinių, sergstinčių įėjimą į menininko kiemą. Dabar visos skulptūros stovi be jokios apsaugos – kiemo nejuosia net menkiausia tvorelė. Meistras sakosi jokių ilgapirščių nebijąs: jeigu kuris įstengtų savo jėgomis pakelti ir panėšėti kokią skulptūrą bent iki šalimais besidriekiančios gatvės – jam ją padovanotų… Dėl šios priežasties ir į parodas nevykstąs: pamėgink tokius eksponatus nugabenti! Kažkada į Vilniaus senamiestyje vykusią parodą savo skulptūras buvo nuvežęs ir dabar su siaubu prisimena, kaip jas reikėjo bene puskilometrį nešti į saloną – mat transportas prie jo negalėjo privažiuoti…
Vytautas Jasinskas atviras: jo darbas tikrai sunkus. Kiekvienas, bandąs apdoroti akmenį, žino, kiek fizinės jėgos reikia, ir kiek akmens dulkių šlifuojant skverbiasi pro apsaugines kaukes. Tad paklaustas, ar daug atsiranda norinčių iš jo pasisemti akmens apdorojimo žinių, tik nusišypso. Prieš kelerius metus, tiesa, pats nuėjo į Kupiškio technologijos ir verslo mokyklą pasiūlyti vaikinukams pasimokyti apdirbti akmenį. Užsirašė 18 moksleivių. Po kelių užsiėmimų iš jų teliko keturi, o po mėnesio – tik du. Mokyklos direktorius stebėjosi tokia situacija. „Ką gi, šių dienų jaunimas, matyt, lepesnis už mus, augusius žymiai sunkesnėmis sąlygomis… O akmuo pareikalauja ne tik fizinių jėgų – jis pirmiausia išbando tavo kantrybę, tavo ištvermę…“
Mūsų herojaus, kaip paaiškėjo, gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Jo tėvui, pabėgusiam iš Vorkutos lagerių, ilgą laiką teko slapstytis, tad šeima vis keldavosi iš vienos vietos į kitą. Tai prie Šimonių giros buvo įsikūrę, tai Adomynėje… Mažajam Vytukui teko regėti ir miško brolius, ir stribus, save liaudies gynėjais vadinusius. Meistras iki šiol prisimena, kaip, kilus susišaudymams, tekdavo slėptis tarp bulvių… Gaila, kad sunkios materialinės šeimos sąlygos neleido jam studijuoti dailės, nors berniuko sugebėjimai piešti išryškėjo jau vaikystėje. Teko imtis darbininkiškų specialybių ir greičiau užsidirbti duonai.
Sumanumo ir reikalingų įgūdžių padėjo įgauti ne vienas darbas, kurio gyvenime ėmėsi. Kol atrado savo tikrąjį pašaukimą – prakalbinti akmenį – teko ir mašinų derintoju padirbėti, ir melioratoriaus duonos paragauti, ir tiksliosios mechanikos bei šaltkalvystės žinių sukaupti. Bet toks gyvenimas užgrūdino, o visa patirtis vėliau labai pravertė kuriant dirbinius, kurie šiandien džiugina ne tik Lietuvos, bet ir Prancūzijos, Lenkijos, Latvijos gyventojus. O Šalčininkų rajone, Dieveniškėse, „tebeošia“ jo su bendraminčiais sukurtų akmeninių skulptūrų parkas.
