Kas nepritars šiai didžiojo dainiaus Maironio minčiai, išsakytai įstabia poetine forma! Poeto eilėmis perpinta visa Dubysos regioninio parko Lankytojų centro ekspozicija: juk legendinis kūrėjas ir kunigas šiame krašte gimė, čia veikia jo atminimui skirtas muziejus ir netgi specialus pažintinis takas „Maironio kelias Padubysiu“ čia driekiasi.
Dubysos regioninio parko darbuotojų sukurtas pažintinis takas vingiuoja per pačias įdomiausias šios saugomos teritorijos vietas. Dubysą savo eilėse nesyk apdainavęs poetas tiesiog skatina pasigrožėti nuostabiu šios upės kraštovaizdžiu, susipažinti su čia sutinkamomis gamtos vertybėmis, pasisemti dvasinių jėgų ir stiprybės. Tą Maironis darė ir pats, keliaudamas palei Dubysos krantus ne vieną kilometrą. Tokie žygiai skatindavo poeto kūrybinį įkvėpimą ir žadindavo vaizduotę; panašius jausmus kelia jie ir visiems, pasiryžtantiems sukarti tuos 13 pažintinio tako kilometrų, besidriekiančių nuo Lankytojų centro Raseinių rajono Kaulakių kaime iki Betygalos. Tiesa, prieš žygį pėsčiomis ar dviračiais Padubysiu labai vertėtų pasisemti žinių iš minėtojo Lankytojų centro ekspozicijos: Dubysos slėnio vertybėms joje skirta itin daug dėmesio.
Tūkstantmečius skaičiuojantis ledynmečio laikų palikimas
Dubysos slėnis – išskirtinis, per savo formavimosi laikotarpį sukaupęs turtingiausią gamtinį paveldą. Čia esama visko: miškais apaugusių stačių šlaitų, raguvų ir intakų, vešlių salpinių pievų, upės senvagių ir kilpų. Gamtininkams čia – rojus: šitiek augalų ir gyvūnų rūšių, ypač – retų, įtrauktų į Lietuvos Raudonąją knygą. Pavyzdžiui, Dubysos slėnyje gyvena griežlės ir tulžiai, kuriuos jau mažai kur beišvysi, skrajoja reti drugeliai. Vienas iš tokių – gencijoninis melsvys, tikras apgavikas, neretai vabzdžių pasaulio gegute pavadinamas. Mat savo išsiritusioms lervutėms išauginti jis pasinaudoja skruzdėlėmis.
Apskritai visa Lankytojų centro ekspozicija simbolizuoja Dubysos upės slėnį. Ji – labai spalvinga, nuotaikinga, primenanti gėlių kupinas pievas, drugių skrydžius, vandens vingius. Dubysa – centrinė visos ekspozicijos ašis. Kaip formavosi jos slėnis, veikiamas paskutiniojo ledynmečio ledynų, galima pamatyti, pasitelkiant tūrinius maketus, juos dėliojant iš atskirų dalių. Puikus užsiėmimas, ypač mėgstamas čia besilankančio jaunimo. Retai juk rasi galimybę pažaisti tokius vaizdingus žaidimus, kaip čia! Ir informacija įsimenama bematant, pačiam regint, pavyzdžiui, kokias vystymosi stadijas – nuo kiaušinėlio, vikšrelio, lėliukės – praeina drugelis, kol tampa štai tokiu margaspalviu gražuoliu! Regioniniame parke drugelių – gausybė, ir visi jie čia pristatomi, siūlant juos atpažinti ir nustatyti jų gyvenamąsias vietas. Lengviausia, žinoma, gal atpažinti vieną iš Dubysos regioninio parko simbolių – gražuolį machaoną. O kur dar kiti pievų gyventojai, kurių balsų galima pasiklausyti, kur vaistiniai ir retieji augalai, kurių galima surasti, praskleidus „žolę“, kas prieglobstį randa pačioje Dubysos upėje? Įsitraukęs į Lankytojų centre siūlomas pramogas, tiesiog pamiršti laiką – čia taip įdomu net suaugusiajam, tad ką bekalbėti apie vaikus…
Galima drąsiai teigti, jog ekspozicija darbuotojų buvo kurta siekiant ne vien informaciją pateikti, bet ir į lankytojų jausmus bei emocijas apeliuoti. Kas gi labiau paskatins susidomėjimą negu didžiulė daugybė čia pateikiamų žaidimų, kryžiažodžių, dėlionių, instaliacijų, paieškų; negu vaizdingai pateikiama gamtosauginė informacija ar išradingai pristatoma krašto istorija ir jo kultūrinis paveldas. Visa tai regint, nenuostabu, kad naujasis Dubysos regioninio parko Lankytojų centras (Raseinių rajono Kaulakių kaime jis atsidarė visai neseniai) yra tikrai populiarus ir gausiai lankomas.
Lyduvėnų tiltas – visuomenės poreikiams
Šiuo metu remontuojamas ir restauruojamas vienas iš ilgiausių ir aukščiausių mūsų šalies geležinkelio tiltų – Raseinių rajone esantis Lyduvėnų geležinkelio tiltas. Šis istorinis objektas – dar vienas (be upės ir drugelio) Dubysos regioninio parko simbolis.
Įdomi šio technikos paminklo istorija. Per Pirmąjį pasaulinį karą savo okupuotose teritorijose, ir Lietuvoje taip pat, Vokietija ėmė tiesti geležinkelius. Norint sujungti fronto linijas ir jas deramai aprūpinti, nuspręsta nutiesti naują plieno kelią traukinių eismui iš Pagėgių į Radviliškį, o kadangi dalis šios geležinkelio atšakos turėjo driektis per Dubysą, buvo nutarta pastatydinti geležinkelio tiltą, jungiantį abu šios upės krantus. Jis iškilo siauriausioje Dubysos slėnio vietoje, ties Lyduvėnais. Tiltą pradėta statyti 1915-aisiais, o po metų jis jau buvo užbaigtas ir pavadintas Vokietijos kariuomenės vado Pauliaus von Hindenburgo vardu.
Deja, pirmasis medinis tiltas, 670 metrų ilgio, sunkiai atlaikė apkrovą – važiuojant daug sveriančios karinės amunicijos prikrautiems traukiniams, net linguodavo. Be to, tvyrojo nuolatinė grėsmė jam užsidegti. Taigi vieną didžiausių to meto Europoje tokio tipo statinį teko pakeisti patvaresniu: Lyduvėnuose iškilo naujas, ant gelžbetoninių atramų besilaikantis plieninių konstrukcijų tiltas. Šiek tiek trumpesnis, 570 metrų ilgio tiltas buvo baigtas tiesti 1918 m.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą, 1937 m., tiltą bandyta apsaugoti gelžbetoninėmis slėptuvėmis. Tačiau 1944-aisiais jis vis vien buvo susprogdintas besitraukiančių vokiečių, o atėjusi sovietinė kariuomenė karo belaisvių jėgomis ant jo atramų pastatė laikiną medinį tiltą. Pokariu jį vėl pakeitė naujas – 599 metrų ilgio, 42 metrų aukščio, plieninis, su naujomis atramomis. Panaudotos trys išlikusios vokiškos pertvaros, o likusios šešios buvo rusiškos.
Kai suremontuotas tiltas bus baigtas, be kitų įdomybių, Dubysos regioninio parko ekskursantai lankys ir jį, unikalų kraštovaizdžio apžvalgos objektą. Gėrėsis nuo jo atsiveriančiu vaizdu, kaip buvo prieš kelerius metus, kai geležinkelininkai buvo sumanę jį parodyti žmonėms ir surengę atvirų durų dieną. Tąsyk tai buvo vienkartinė akcija, parodžiusi, kad šis sumanymas ateityje būtų labai sveikintinas… Galima tik įsivaizduoti padarytą praėjimą ten, kur yra įrengtas techninio aptarnavimo takas: nuo jo atsivertų gražusis Dubysos slėnis. Akis džiugintų tvarkingi skaldos takeliai grįžtantiems į Lyduvėnus žmonėms, ant šlaito įrengtos terasos, pastatyti suoliukai…
Žygeivių trasa – ir per Dubysos regioninį parką
Jau kuri laikas po Europą driekiasi pėstiems žygeiviams skirta ilgųjų maršrutų trasa „Miško kelias“. Į ją įeina ir Baltijos šalys. Tarptautinė trasa E11 tęsiasi nuo Olandijos iki Skandinavijos valstybių. Trasos atkarpos, vedančios per įspūdingiausias gamtines Lietuvos vietoves, ilgis – net 650 kilometrų. Tai išties netrumpas kelias, vingiuojantis per dalį mūsų šalies teritorijos – Alytaus, Raseinių, Lazdijų, Kauno, Kelmės, Prienų, Telšių, Šiaulių, Skuodo, Plungės, Mažeikių, Kretingos rajonus, taip pat per Druskininkų, Alytaus, Birštono, Kauno miestus.
Trasos įrengimo darbai jau užbaigti, lietuviški „Miško kelio“ ruožai pažymėti specialiais ženklais, nuspalvintais baltomis ir oranžinėmis linijomis, pastatytos naujos rodyklės, informaciniai stendai, nuorodos, paženklinti medžių kamienai. Tačiau svarbiausia – internete patalpinta reikalinga informacija apie lietuvišką trasos atkarpą ir ją nurodantys žemėlapiai. Žinios keliautojams labai reikalingos: juk pagal tarptautinius reikalavimus „Miško take“ kas 20 kilometrų turi būti siūlomos kaimo turizmo sodybos ar kitokios poilsiavietės. Pora dešimčių kilometrų – tai optimalus atstumas, kurį žygeivis paprastai nukeliauja per parą. Kaip sakė Dubysos regioninio parko direktorius Vygantas Kilčauskas, keliautojų ilgųjų maršrutų trasa praėjusią vasarą jau sulaukė. Tikimasi jų ir šiemet.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
